Partizanai iš paskutiniųjų siekė išlaikyti valstybingumo ir laisvės idėją, kol ateis Vakarai, tačiau galiausiai liko vienui vieni, juos užmiršo net didelė visuomenės dalis. Filosofas Kęstutis Girnius sako, kad prie to daug prisidėjo sovietų propaganda, keletą dešimtmečių sąmoningai juodinusi partizanų vardą visuomenės akyse. Tačiau kodėl sovietų propagandos aidai pasiekia mūsų dienų visuomenę? Apie tai LRT laidoje „Įžvalgos“ Virginijus Savukynas diskutavo su K. Girniumi.
– Dabar viešojoje erdvėje kartais iškeliami klausimai, kieno geriau būti nužudytam – stribo ar partizano. Stribas ir partizanas tarsi sulyginami, neva abu buvo kovotojai, turėjo šautuvus, šaudė, o kentėjo paprasti žmonės. Kodėl vyksta tokia niveliacija? Kodėl dalis visuomenės to, apie kalbėjote, netaiko partizanams ir laiko juos tiesiog plėšikais?
– Na, aš apskritai nenorėčiau rinktis būti nušautas stribo ar partizano. Rinkčiausi būti nenušautas. (Šypsosi – red. past.) Tačiau kodėl yra toks neigiamas požiūris į partizanus, man irgi sunku suprasti... Vienas dalykas, jau nuo pat pirmųjų dienų, 1944 metų, partizanai buvo laikomi utėlėmis, kraugeriais, žudikais ir pan. Iki pat 1988 metų apie partizanus galėjai kalbėti tik blogai. Visą laiką buvo kartojamos tos pačios frazės: banditai, žudikai... Būdavo ištraukiami patys bjauriausi momentai. Žmonės tai kažkaip įsisąmonino ir buvusieji arčiau tarybų valdžios didele dalimi tuo tikėjo. Antra vertus, reikia atsiminti, kad čia iš dalies vyko vidaus partizaninis karas, o tokie karai yra patys nuožmiausi ir intymiausi. Nuožmūs, nes nukenčia daug civilių gyventojų, o intymūs, nes iš esmės kovoja kaimynas prieš kaimyną. Dėl šių sąlygų vidiniame kare pradedama nustatinėti, kas yra draugai, kas priešai. Svarstoma, ką reikėtų nubausti, o neutralius pritraukti į savo pusę. Neišvengiamai griebiamasi daugiau smurto, nei esant normalioms aplinkybėms. Abiejose pusėse kariai yra paveikiami. Kai šiaip esi karys, įstoji į kariuomenę, išvažiuoji į kovos lauką, žinai, kad tavo šeima yra saugi. Tuo tarpu vykstant pilietiniam karui, visi atsiduria kovos lauke ir tavo šeima irgi gali tapti taikiniu. Taigi buvo ir trėmimų, kartais ir partizanų ekscesų.
– Tačiau juk buvo labai daug smogikų, užverbuotų NKVD ir šaudžiusių civilius gyventojus partizanų vardu.
– Taip, buvo ir tokių atvejų. Tačiau buvo ir eilinių atvejų, kai tikro plėšiko įvykdytas nusikaltimas buvo priskiriamas partizanams. Penkiasdešimt metų propagandos visgi atliko savo vaidmenį. Antra vertus, lyginant su kitomis Baltijos šalimis, Lietuvos komunistų partija buvo lietuviška. Latvijos komunistų partija nebuvo latviška, o Estijos – estiška. Buvo pakankamai daug žmonių, susiejusių savo likimą su komunistų partija ir ilgainiui priėmusių tą propagandą. Todėl ji ir laikosi, negalima pilnai atsikratyti. Įsivaizduokime takoskyrą, kai kalbama, kad vienoje pusėje buvo tie, kurie kovojo už tautą, o kiti prieš. Atsidūrę okupantų ir pakalikų pusėje juk nenorėtų tokioje būsenoje gyventi...
– Tačiau ar ne taip iš tiesų ir buvo?..
– Todėl ir bandoma juodinti partizaninį judėjimą. Sakoma, kad buvo daug žudikų ir pan. Bandoma viską sulyginti ir likti tarp stribų ir partizanų, sakyti, kad neva visko buvo.
– Savo knygoje „Tauta, išbandymai, dorovė“ jūs kalbate apie prisitaikymo fenomeną. Ar iš esmės toks požiūris į partizanus nekyla iš to prisitaikymo fenomeno?
– Taip, didele dalimi taip ir buvo. Pavyzdžiui, atsiradus Sąjūdžiui iš esmės buvo pasirinkimas: stoji į rezistenciją, kolaboruoji arba prisitaikai. Didžioji dauguma vienaip ar kitaip prisitaikė. Esant normaliam gyvenimui, tas prisitaikymas pasidaro neišvengiama nūdienos gyvenimo dalimi ir patys žmonės to nenujaučia. Labai aiškiai prisimenu keletą momentų. Pavyzdžiui, Vilniuje teisiant S. Kovaliovą, jo palaikyti iš Maskvos atvyko A. Sacharovas ir kiti disidentai. Kiek žinau, nė vieno Lietuvos disidento teisme nepasirodė lietuvis intelektualas...
– Bet kiti disidentai, draugai, bičiuliai pasirodydavo...
– Taip, bet ne plačiau. Nekyla klausimų, kad disidentai buvo tie žmonės, kurie visur dalyvavo. Jie buvo rezistentai. O aš kalbu apie prisitaikėlius. Išskyrus Vytautą Skuodį, nežinau kito universiteto dėstytojo, rašiusio pogrindžio spaudai. Aišku, bijau suklysti... Tačiau kai iš pogrindžio spaudos siūlydavo intelektualams rašyti, jie teisindavosi negalintys to daryti, nes gali atpažinti jų stilių ir pan. Esu skaitęs, kad kai režisierius Jonas Jurašas pasakė nesitaikstysiąs su cenzūra ir geriau išvyks į užsienį, daug kas jį dėl to labai kritikavo. Staiga jis parodė, kad galima daryti ir kitaip. Vietoj susitaikymo ir prisitaikymo staiga atėjęs žmogus sako, kad yra kitas kelias. Todėl tas priminimas, kad yra kitas kelias, daugeliui nepatiko. Prisitaikę žmonės visada bando savo elgesį kažkaip pateisinti, sušvelninti. Pavyzdžiui, kritikuojantys partizanus gali būti tie, kurių šeimos nukentėjo nuo partizanų arba tie, kurie visą savo gyvenimą buvo susieję su sovietiniu komunizmu.
– Kiek yra racionalu kovoti su okupantais galvojant apie tautos išlikimą? Juk tautą tiesiog gali sunaikinti. Paimkime Lietuvos pavyzdį. Kas būtų nutikę, jei visi būtų išėję į mišką, žuvę, ištremti. Galbūt prisitaikymas yra tam tikra tautos išlikimo sąlyga priespaudos laikotarpiu?
– Niekas to neginčija. Faktiškai ir teisingo karo teorija nurodo, kad yra vienintelė sąlyga, kai reikia kariauti, t. y. reali tikimybė, jog pasieksi pergalę. Nes koks tikslas eiti į karą, kariauti žinant, kad bus milžiniški nuostoliai, žmonių aukų ir pan.
– Bet partizanai kaip tik ir pasirinko tokį kelią. Jie žinojo, kad nieko nelaimės...
– Nemanau, kad tai visiškai tikslu. Pirma, partizanai į mišką išėjo dėl įvairių priežasčių. Viena jų buvo nesiliaujantis sovietinis teroras, nuolatiniai žmonių suėmimai. Todėl kilo mintis geriau žūti su ginklu rankose, nei mirti badu Sibire. Iki 1950–ųjų dar buvo viltis, kad padės Vakarai. Netikėta, kad karas jau baigtas, todėl buvo pasilikta miške, kovojama su okupantu, stabdomas rusų kolonistų atėjimas, priešinamasi tarybų valdžiai ir pranešama pasauliui, kad Lietuva siekia laisvės, dėl to kovoja. Reikia prisiminti, kad pokaris buvo labai neramus. 1946 metais – W. Churchilio kalba apie „geležinę uždangą“, 1947 metais – H. Trumano doktrina, kad JAV gins tuos, kas kovoja prieš komunizmą, 1948 metais – Berlyno blokada ir Marshalo planas, 1950 metais – Korėjos karas. Taigi partizanai žinojo negalėsiantys įveikti sovietų, tačiau jų tikslas buvo išlaikyti valstybingumo ir laisvės mintį iki kol ateis Vakarai. Paaiškėjus, kad Vakarai neateis ir niekas nepasikeis, paskata sumažėjo.
– Ir tada liko tik prisitaikymas?
– Klausimas, kiek ir kaip prisitaikai, kokiomis sąlygomis ir ar nuoširdžiai. Eiliniam žmogui truputį didesnis polinkis į rezistenciją nebuvo pavojingas. Pavyzdžiui, vieni liko tikinčiais, kiti nutarė, kad propagandai nenaudinga būti tikinčiu, todėl savo vaikų nebevedė į Bažnyčią. Taigi vieni prisitaikė daugiau, kiti mažiau. Arba jei pasirinkai istoriją, galėjai rinktis, į kokią ideologinę kryptį orientuosiesi. Jeigu nutarei rašyti apie TSKP istoriją, vadinasi, žinojai, ką darai. O jei tapai istoriku ir mėginai rašyti apie Viduramžius, tai jau visai kas kita. Taigi tie skirtumai tarp vienokio ir kitokio prisitaikymo yra gana ryškūs.
– Dėkoju už pokalbį.
Kalbino V. Savukynas
