Istorikė, profesorė Raimonda Ragauskienė apie Radvilas žino beveik viską, rašydama knygas apie šią giminę archyvuose ji praleido daugybę metų, perskaitė tūkstančius dokumentų, aplankė daugybę valstybių, sekdama didikų, kurie save laikė LDK valdovais, pėdsakais. Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.
Ką Lietuvai reiškia Radvilos?
Radvilos, tai – Lietuva. Turime giminę, kuri labai svarbi Lietuvos istorijai, kuri išsilaikė ilgai valdančiajame elite. Jie brėžė vidaus ir užsienio politikos kryptis, o giminėje visada buvo asmenų, užimančių aukščiausias pareigas valstybėje. Radvilos buvo Vilniaus vaivados, Vilniaus kaštelionai, LDK didieji etmonai.
Jų rankose buvo valstybės administravimas ir kariuomenė. O štai tarpuvaldžiais Radvilos buvo nekarūnuoti valdovai, nes buvo pirmieji ponų taryboje, vėliau – tarp Abiejų Tautų respublikos senatorių. Turėdami tokią galią, jie elgėsi, kaip dideli Lietuvos patriotai, žiūrėjo valstybės interesų.
Didikai gyveno LDK, buvo tos valstybės piliečiai, todėl Lietuva jiems buvo platesnė nei ją dabar suvokiame mes. Lietuva savo namais galėjo laikyti Biržų-Dubingių šakos Radvilos, nes būtent Lietuvoje driekėsi jų žemės. Visgi Radvilos save laikė LDK piliečiais, o po Liublino unijos – Abiejų Tautų respublikos piliečiais.
Mes negalime rašyti LDK istorijos be Radvilų, nes jie visur buvo ir ilgai išsilaikė.
Kaip iškilo Radvilos? Kada ir kaip jie tapo tokia įtakinga gimine?
Radvilos iškilo dar Vytauto Didžiojo laikais. Buvo tarp svarbių kunigaikščio patarėjų. Nuo to momento prasidėjo jų giminės kelias į viršų. Radvilų protėviai buvo Astikai. Pirmasis minimas Radvilų protėvis – Vilniaus kaštelionas Kristinas Astikas, kuris jau XV a. buvo tarp pirmųjų valstybės asmenų, sugebėjo gauti ir išlaikyti aukštas pozicijas.
Kristino Astiko sūnus Radvila Astikaitis pradėjo giminės liniją, kuri gavo jo vardą. Aukštas pareigas Radvilos gaudavo žaisdami politinius žaidimus, net iki Barboros Radvilaitės santuokos su Žygimantu Augustu ši giminė buvo svarbi, o vėliau dar labiau iškilo.
Tiesa, Barborai susiruošus tekėti už karaliaus ji ir visa giminė patyrė didžiulę šmeižto kampaniją. Prieš pat karūnaciją buvo šmeižiama giminė, nes bijota, kad šios vedybos Radvilas padarys itin įtakingais. To labai bijojo lenkų diduomenė ir jų baimės pasitvirtino.
Radvila Juodasis, Barboros Radvilaitės pusbrolis, tapo svarbiu Žygimanto Augusto patarėju. Barboros brolis Radvila Rudasis dalijosi medžioklės aistra su karaliumi. Taigi, šie dalykai suartino jaunus žmonės, atsirado bendri politiniai interesai, karalius buvo įtakotas Radvilų ir net Liublino unija buvo „tempiama“ iki paskutinės akimirkos būtent dėl Radvilų.
Radvilų giminė buvo itin gyvybinga, ji išsišakojo į tris šakas. Giminė gyvuoja ir šiandien. Iki XX a. pabaigos Radvilų giminėje gyvi buvo 500 asmenų. Kitos giminės gyvuodavo nuo 150 iki 300 metų, o Radvilas galima sutikti dar ir šiandien.
Šie didikai turėjo pačias geriausias gyvenimo sąlygas, kokias tuo metu buvo galima gauti. Pasiekta įtaka, titulai ir postai, jiems padėjo sukaupti socialinį kapitalą, kurio neiššvaistė. Radvilos vykdė labai apgalvotą giminės strategiją, į užsienį leido mokytis sūnus, siekė, kad jie ten įgytų žinių ir statusą, taptų svarbūs.
Radvilos taip pat statėsi rezidencinius rūmus, norėjo išsiskirti iš kitų. Šie didikai vieninteliai Abiejų Tautų respublikoje gavo kunigaikščių titulą nebūdami kilmės kunigaikščiais (turėjo Šventosios Romos imperijos kunigaikščių titulą). Giminė sumaniai vykdė aristokratinę strategiją, įtvirtino save, kaip didžiūnus. Radvilos niekada nenutraukė ryšių su dvaru, visada buvo aktyvūs politiniame gyvenime ir visos šios pastangos davė rezultatų.
Žinoma, buvo ir kita medalio pusė – persidirbimas, pervargimas. Kovoti dėl pozicijų buvo sunku, tai buvo „kruvinas darbas“. Tam tikru metu savo ir valstybės interesus Radvilos tapatino, nes buvo pasiekę tokį įtakos piką, kad sakydavo „Mes Radvila“, į save kreipdavosi valdovišku trečiuoju asmeniu. Tai patvirtindavo ir konkrečiais darbais, prireikus finansuoti kariuomenę ją savo asmeninėmis lėšomis apmokėdavo būtent Radvilos.
Žinoma, niekas nebuvo daroma už dyką, Radvilos kaupė postus, žemes, didino įtaką. Jie turėjo aiškią strategiją, ko nori ir kaip tai pasiekti.
Radvilos pirmieji Abiejų Tautų respublikoje įteisino, kad visa turima žemė, latifundija pereitų tik vyriškajam palikuoniui. Taip buvo sukurtos ordinacijos: Olykos, Nesvyžiaus ordinacijos.
Biržų-Dubingių Radvilos taip pat laikėsi tokių principų. Tarkime, kai mirė Trakų kaštelionas Jurgis II Radvila, savo žemes paliko ne seserims, bet pusbroliams. Žemės reiškė galybę.
Santuoka tuomet buvo sandoris. Kaip sutuoktinių ieškojo Radvilos? Ar rasti tinkamą partnerį buvo sunku?
Kuo toliau tuo labiau mes tampame panašesni į Radvilas. Daug girdžiu apie vedybas iš išskaičiavimo, vedybines sutartis. Radvilos elgėsi lygiai taip pat, tuomet vedybos buvo ekonominis sandoris.
Ieškota stiprių kandidatų. Taip pat buvo svarbu, kad giminė būtų politiškai įtakinga. Šie kriterijai buvo itin svarbūs, ypatingai tiems asmenims, kurie tuokėsi pirmą kartą. Antrosios ir visos kitos santuokos jau buvo ne taip griežtai prižiūrimos, tarkime, našle likusi moteris partnerį galėjo rinktis pati. O štai tekant pirmą kartą mergina buvo visiškai priklausoma nuo tėvų valios.
Pasipriešinus tėvų valiai jauni žmonės rizikavo negauti palikimo. Pagal Lietuvos Statutą „dalis“ vestuvių proga buvo skiriama moteriai ir vyrui. Vyrams buvo skiriama žemė, o moterims pinigai, kitokio pobūdžio kraitis. Pasipriešinus tėvų suruoštai santuokai visa tai galima buvo prarasti. Tokių atvejų – buvo.
Buvo tikėta, kad tėvai žino, koks partneris yra geresnis. Surasti tinkamą nebuvo lengva. Reikėjo labai stengtis, ieškoti, tiksliai nurodyti, kiek skirsi kraičio ar žemių. Tarkime, Jurgis II Radvila norėjo vesti Zberadską.
Viskas buvo palaiminta ir tvarkinga, bet pasikeitė politinės aplinkybės ir susitarimas iširo, Radvilai buvo atsakyta, nors jis norėjo vesti ne tik dėl politinių ir turtinių sumetimų, bet ir iš meilės – mergina jam patiko.
Tuomet buvo ieškoma kito varianto, reikėjo vėl derėtis, važinėti. Būtent todėl vos gimus vaikams ir jei šie išgyvendavo iki 5 metų jie būdavo pažadami.
Tėvai sudarydavo sužadėtuvių sutartis su keliais kandidatais. Jurgis Radvila, tarkime, sužadėjo savo dukteris Barborą ir Oną Radvilaites su keliais kandidatais. Tai nebuvo sąžiningas žaidimas, bet tėvas apsidraudė.
Ieškodami nuotakų didikai sekė valdovų madomis, vedybinėje strategijoje ilgą laiką Radvilos rinkosi iš LDK arealo nuotakų. Vos vienas kitas giminės atstovas vedybiniais pančiais susipainiodavo su užsienio piliečiais, tarkime Barboros Radvilaitės teta ištekėjo už Mazovijos kunigaikščio Konrado.
Jis buvo Piastų dinastijos atstovas ir tai buvo „didelė“ santuoka. Net Radvilų konkurentai Goštautai pripažino, kad šiems pasisekė, santuoka „kilstelėjo“ jų ranga. Nuo XVI vidurio visoje LDK ėmė ryškėti polonizacijos procesai, Radvilos ėmė dairytis į Lenkiją ir dar giliau į Vakarus.
Radvilų giminėje buvo ir labai garsių santuokų, štai Jonušas I Radvila vedė Hohencolernų dinastijos atstovę Zofiją, Jonušas II Radvila vedė Moldovos valdytojo dukterį Mariją Lupu.
Liudvika Karolina Radvilaitė pirmą kartą ištekėjo už Hohencolerno, o antrą kartą už Vitelsbocho dinastijos atstovo. Radvilos ėjo į vakarus ir pareiškė norą ponų tarybose sėdėti su kunigaikščiais, o ne su ponais.
Jie save suvokė, kaip Šventosios Romos imperijos kunigaikščiais, beje, juos tokiais ir laikė, nes leido už Radvilų savo dukteris. Vedybos buvo svarbus apgalvotas žingsnis. Net religiniai skirtumai nebuvo tokie svarbūs, kai buvo kalbama apie gerą, politiškai tinkamą ir ekonomiškai tvirtą santuoką.
Tarp Biržų-Dubingių Radvilų skyrybų nepasitaikė, bet „nuėjimų į šalį“ – taip. Neištikimi buvo tiek vyrai, tiek moterys. Radvila Perkūnas atsiminimuose rašė, kad jaunystėje mėgo šėlti su laisvo elgesio vilnietėmis.
Jonušas I Radvila buvo „pasigavęs“ sifilį, Boguslovas Radvila sirgo gonorėja. To meto teisinė padėtis neleido skyrybų, o ir visuomene buvo atlaidesnė vyrų nuklydimams. Tai nebuvo laikoma dideliu nusižengimu. Visgi į moterų paklydimus žiūrėta rimčiau, yra žinomi keli skandalingi įvykiai.
Tarkime Zofija Radvilaitė Dorohostaiska, ištekėjusi už Kristupo Dorohostaiskio savo dvare susirado meilužį. Tai aiškinama tuo, kad vyro dažnai nebuvo namie, o ir tada kai buvo – jos nepatenkino, nes turėjo potencijos problemų. Didikė Zofija užmezgė meilės romaną su paprastu bajoru Stanislovu Timinskiu. Po kelerių metų vyras išsiaiškino šį romaną, Timinskis buvo sugautas, bet vėliau paspruko.
Apgautas Radvilaitės vyras norėjo skirtis, bet persigalvojo pamatęs, kokių valdų ir turtų neteks. Zofijos Radvilaitės brolis skyryboms irgi prieštaravo, nes viešumo ir nešlovės niekas nenorėjo.
Taigi, vyras nubaudė savo neištikimą žmoną: apribojo jos buvimą vos keliuose dvaruose ir tik moteriškoje kompanijoje. Kelis metus Zofija Radvilaitė buvo beveik įkalinta. Ir tik nurimus aistroms jis šiek tiek atlyžo, sutuoktiniai susitaikė ir susilaukė vaikelio.
Būta ir kitų atvejų, Zofijos sesuo Kotryna antrą kartą ištekėjusi už ne tokio kilmingo vyro ir po kurio laiko atsisakė su juo gyventi. Pasiėmė vaikus ir grįžo į savo dvarus Lietuvoje. Ji greičiausiai turėjo kitą vyrą, bet būdama Radvilaite galėjo diktuoti sąlygas savo žemesnės kilmės vyrui. Jis su tuo susitaikė, ne už dyką, žinoma.
Laikai, kai gyveno Radvilos buvo gana sunkūs. Daug vaikų – mirdavo, o dinastiją tęsti – reikėjo, postus ir klestėjimą užsitikrinti – taip pat. Kaip jie tai darė? Kaip jiems tai sekėsi?
Su vaikais buvo gana sunki situacija, šeimos gimstamumo neribojo, nes mirtingumo rodiklis buvo labai didelis. Apie 50 proc. vaikų mirdavo iki 5 metų amžiaus.
Radvilos labai rūpinosi vaikų fiziniu ir moksliniu auklėjimu. Siekė, kad vaikai taptų lygūs su Europos diduomene, o vėliau – ryšių pagalba Radvilos padėjo vaikams gauti gerus postus, rasti tinkamus vedybų partnerius.
To meto LDK buvo įklimpusi į klientelinių ryšių sistemą, nieko nebuvo galima gauti be užtarimo ir tarpininkavimo. Tai buvo normali praktika, pareigos buvo gaunamos tik valdovui užtarus tam tikrą didiką. Radvilos buvo atidirbę sistemą, jiems tarpininkaujant bajorai gaudavo vietas valdovo dvare, bet atsidėkodami turėjo Radviloms tiekti informaciją.
Buvo suburtas informatorių tinklas. Ryšiai, giminės, informacija padėjo Radviloms užtikrinti vaikų gerbūvį.
Žiūrint iš dabartinės perspektyvos, visas Radvilų gyvenimas buvo skirtas tam, kad jų vaikams pasisektų ir šie pratęstų giminę, prisidėtų prie jos klestėjimo, turtų ir pozicijos išlaikymo. Vaikai buvo korta ant kurios statyta ateitis.
Radvilų šeimos vidutiniškai turėjo nuo 4 iki 9 vaikų, bet išgyvendavo toli gražu ne visi. Pasitaikydavo, kad mirdavo visi šeši šeimos vaikai. Tarkime Kristupas II Radvila turėjo 6 vaikus, išgyveno tik 2. Didikai po 16 vaikų neturėjo, kitaip nei žemesnio luomo žmonės. Kita vertus mes nežinome, kiek kartų Radvilų moterys persileisdavo, nes persileidimų būta itin daug.
Taip nutikdavo dėl to, kad didikės daug keliaudavo, buvo važiuojama iš dvaro į dvarą, jos lydėjo vyrus į Seimus, medžiojo.
Kristupo Perkūno Radvilos pirmoji žmona Ona Sopkaitė dvynius prarado būdama 5 mėnesį nėščia. Ji nukrito nuo žirgo, vaikai gimė negyvi. Karaliene Bona persileidimą patyrė medžioklėje, todėl vėliau nebegalėjo turėti daugiau vaikų.
Aktyvesnis gyvenimo būdas lėmė, kad diduomenės šeimos buvo kiek mažesnės nei miestiečių, valstiečių.
Kaip atrodė garsiausi Lietuvos didikai? Ar giminėje nepasitaikė genetinių ligų, bjaurių paveldėjimų, kuriuos lemtų kraujomaišą?
Buvo porą santuokų Radvilų Biržų-Dubingių šakoje, kai susituokė trečios kartos giminaičiai. Tarkime, Boguslovas Radvila vedė savo pusbrolio dukrą. Bet vaikai buvo normalūs, apsigimimų nepasitaikė. Šios šakos Radvilos nekentėjo nuo paveldimų ligų. Jie buvo fiziškai gerai atrodantys, stiprūs žmonės.
Fenotipas buvo gražus, amžininkai yra sakę, kad Radvilų vyrai buvę itin patrauklūs. Tiesa, buvo vienas dalykas, kuriuo pasižymėjo net kelios Radvilų kartos – tai vešlūs raudonos spalvos plaukai.
Barboros Radvilaitės brolis dėl to buvo vadinamas Ruduoju, o jo anūkas – iš portreto žvelgia taip pat su vešliais raudonais plaukais. Radvilos buvo emocingi, temperamentingi žmonės, bet genetinių ligų Biržų-Dubingių šakoje nepasitaikė. Štai Nesvyžiaus šakoje būta psichinių ligų, kurios pastebimos ne vienoje kartoje.
Kokiomis ligomis sirgo Radvilos? Nuo ko jie mirdavo, o ką – nugalėdavo?
Galima išskirti keturias pagrindines ligų grupes. Pirmiausia tai infekcinės ligos. Radvilos gyveno epidemiologinio perėjimo laikais, kai buvo aukštas gimstamumas ir aukštas mirtingumas. Nuo infekcinių ligų mirė pusė pilnametystės sulaukusių Radvilų, o jei pridėtume dar ir kūdikius skaičius būtų kur kas didesnis.
Šie didikai dažniausiai mirdavo nuo gripo, plaučių uždegimų, bet nuo maro – ne. Kilus marui didikai pasprukdavo į kitus savo dvarus, izoliuodavosi, užsistatydavo kordonais, karantinuodavosi, laiškus skaitydavo tik perleidę per dūmus. Tai veikė, nes nė vienas Radvila nemirė nuo maro.
Tiesa, buvo ir kitokių ligų. Ona Radvilienė-Kiškaitė sirgo dizinterija, kaip ir jos vaikai. Kai kurie maži vaikai sirgo kirmėlinėmis ligomis, parazitozėmis. Radvilas kankino tuberkuliozės, anginos, vėjaraupiai. Tokios ligos kai kuriems buvo mirtinos, bet kai kurie sugebėdavo išsiugdyti imunitetą.
Radvilas taip pat sirgo širdies ligomis, jie anuomet maišė insultus su infarktais, todėl viską vadino vienu žodžiu – apopleksija. Taip pat nemažai būta raumenų ligų: podagros, riaumatinių susirgimų.
Podagra Radvilos sirgo dėl savo gyvenimo būdo, didikams nuo gero, baltymingo maisto kaupėsi šlapimo rūgštis sąnariuose ir jie kentėjo. Giminėje pasitaikė sifilio, gonorėjos atvejų, tiesa, sirgo nedaug giminės atstovų.
Radvilos buvo turtingiausi LDK didikai, kaip jie saugojo sveikatą? Ar dažnai prausėsi, mėgo pirtis? Kaip jie rūpinosi savo atžalomis?
Jie turėjo galias ir turtus, žinojo, kokie pavojai gresia, todėl rūpinosi savo sveikata ir higiena, kūrė savo medicinos priežiūros sistemą.
Tarkime Boguslavas Radvila buvo liepęs, kad jo duktė Liudvika Karolina būtų itin prižiūrima. Tarnams prisakyta dviejų metų vaiką „laikyti“ itin švariai, kasdien keisti drabužius ir apatinius baltinius, valyti dantis (tai daryta balta servetėlė).
Buvo griežtai nurodyta, kaip vaikas turi būti maitinamas, neleista duoti stiprių alkoholinių gėrimų, bet leista šiek tiek alaus, vyno. Rūpintasi, kad mergaitės kambariai nebūtų peršildyti, bijota peršalimo, perpūtimo.
Radvilos samdėsi pačius geriausius gydytojus, nors pasisamdyti mediką iš užsienio buvo itin sunku. Boguslavas Radvila du metus bandė pasikviesti gydytoją iš Olandijos, bet niekas į LDK nenorėjo važiuoti. Galų gale jam buvo pasakyta, kad mielas kunigaikšti, gal jūs atvykite pats.
Tiesa, Radvilos sugebėjo pritraukti pačius geriausius LDK medikus, naudojo visas geriausias priemones, kūrė alchemijos laboratorijas tam, kad būtų išrasti nauji vaistai. Radvilos turėjo visą savo medicininį personalą, felčerius, cirulnikus.
Radvilos sveikatinosi taip pat, kaip visi didikai Europoje. Mėgo pirtis, karštąsias versmes, važinėjo į to meto madingus kurortus Silezijoje, Italijoje, o Biržuose įkūrė pirmąsias karštąsias versmes.
Radvilos vaikėsi ne tik sveikatingumo, bet ir kitokių madų, kurios, kaip matome laiškuose, kenkė jų sveikatai. Moterys skundėsi standžiais korsetais, vyrai – perukais, kurie perkaitina galva, o Barboros Radvilaitės ir kitų didikių suknios, kurias didikės paveldėdavo iš kartos į kartą buvo ne tik brangios, bet ir pilnos bakterijų, potencialių ligų sukėlėjų, nes niekada nebuvo skalbtos.
Ką ir kiek valgė Radvilos? Ar jie kentėjo nuo antsvorio, mėgo svaigintis alkoholiu?
Radvilos valgė gerai ir daug, tiesa senatvės sulaukė vos keli, todėl negalime pasakyti, kad giminė buvo nutukusi. Visgi kuo vyresnis Radvila, tuo apvalesnis jo liemuo, tai matyti ir iš tapytų portretų, galima perskaityti ir laiškuose.
Radvilų stalas buvo labai gausus ir kaloringas, ne vienas šios giminės didikas kentėjo nuo nutukimo. Štai portretuose matosi, kad Kristupas II Radvila užsidėjęs žiponą vos jį susisega.
Boguslavas Radvila skundėsi savo gydytojui, kad negali sustoti valgyti ir gerti. Radvilos valgė daug mėsos, cukraus. Gėrė Radvilos taip pat daug, bet turėjo gana gerą atsparumą alkoholiui, tais laikais gerti alkoholį buvo privaloma.
Tiesa, nė vienas neturėjo didesnės priklausomybės nuo alkoholio išskyrus vieną giminės moterį. Elžbieta Ostragiškaitė, Radvilos Perkūno ketvirtoji žmona prasigėrė, manoma iš didelio sielvarto, nes itin nesutarė su vyru, gyveno nelaimingoje santuokoje.
Moteris ištekėjo už Radvilos Perkūno būdama našle ir nesutiko užrašyti visų savo žemių naujam vyrui, šis dėl to ją ignoravo ir engė, o moteris – gėrė ir itin daug valgė. Apribojimų moterims dėl alkoholio nebuvo, didikės leido sau viską, savęs netramdė.
