Seksas pirmą laisvės gurkšnį sovietinėje Rusijoje gavo 1917 metais, kai išsivadavus iš carinių normų imta kalbėti apie visų meilę su visais, laisvas moteris, internatuose gyvenančius vaikus ir santuokos panaikinimą. Tiesa, ši seksualinė anarchija plito miestuose, o Rusijos gilumos kaimai gyveno taip, kaip ir šimtą metų prieš tai.
Ši seksualinė revoliucija atnešė visą pluoštą ligų, nesusipratimų ir neprižiūrimų vaikų, todėl Stalinui atėjus į valdžią laisvos meilės bakchanalija baigėsi ir imtas statyti komunizmas, kurio pagrindas buvo šeima, turinti daug vaikų, kurie vėliau dirba fabrikuose ir kovoja fronte. Net kai neliko Stalino seksualinės dorovės, tradicijos Sovietų Sąjungoje nepakito, kreivai žiūrėta į viską, kas susiję su seksu ir laisva meile, o santuokos nesudarę jaunuoliai buvo baudžiami gyvenimu be buto ir kitų santuokinių privilegijų.
Seksas, ligos ir milicija
Profesorius, urologas Balys Dainys sako, kad venerinės ligos, seksualinės patirtys ir moralė sovietmečiu itin kito. Valstybė kišosi į žmonių asmeninį gyvenimą, kvotė, kada ir su kuo šie mylėjosi, persekiojo pasileidėlius. Viskas, pasak profesoriaus, dėl kilnaus tikslo – noro išnaikinti bjaurias venerines ligas, kurios atskirais laikotarpiais Sovietų Sąjungoje plito kaip miško gaisras.
„Po sovietinės revoliucijos 1917 metais prasidėjo ir seksualinė revoliucija, buvo skelbiami laisvos meilės šūkiai. Susidarė komunistinės brigados, kurios kartu dirbdavo, kartu miegodavo, kartu eidavo į kiną ir taip atsirado vaikai ir vaikų darželiai“, – pasakojo profesorius.
Visgi, pasak B. Dainio, netrukus kilo triukšmas, mat atsirado labai daug neprižiūrimų vaikų, ėmė plisti bjaurios ligos. „Pradžioje šeima buvo laikoma atgyvenusiu kapitalizmo palikimu, bet labai greit pirmieji komunistai pamatė, kad laisva meilė reiškia betvarkę ir begales paliktų vaikų. Imtos propaguoti komjaunuolių šeimos, komjaunuoliškos vestuves. Žinoma, anais laikais plito baisios ligos. Bendras turtas, bendras gyvenimas, bendruomenė atnešė savo „dovanų“, – sakė profesorius.
Būtent tada bolševikai nutarė, kad laisva meilė gerai, bet laikas grįžti prie šeimos, sumažinti ligų protrūkį.
Kiek vėliau, jau pokario laikais venerinių ligų protrūkis dar kartą ėmė kankinti Sovietų Sąjungą, o kartu su ja ir Lietuvą.
„Apie 1955-65 metus buvo priimtas slaptas nutarimas, kad bet kokiais metodais reikia sumažinti venerinių ligų paplitimą. Taip pat buvo nutarta, kad su venerinėmis ligomis, kurios plito dėl palaido žmonių gyvenimo būdo, turi kovoti ne tik medikai, bet ir milicininkai, prokuratūros atstovai. Buvo nurodyta sugauti visus, kurie pas daktarą apsilankė sirgdami sifiliu arba gonorėja. Apie tokius nelaimėlius medikas išsyk turėjo pranešti milicijai ir vargšą išsiveždavo iš daktaro kabineto. Vėliau jį tardydavo, klausinėdavo, kur šis pasigavo ligą. Jei lovelasas apskųsdavo Marytę, pas kurią buvo, milicija netrukus jau belsdavosi į jos duris, čia iškvosdavo, kad Marytė mylėjosi su Petru. Tokiu būdu buvo išgaudyti sergantieji venerinėmis ligomis“, – pasakojo B. Dainys.
Apie 1965 metus Lietuvoje drastiškai sumažėjo sifilio ir gonorėjos atvejų. Sergančiuosius išgaudė, visi likę labai bijojo užsikrėsti ir atsidurti milicijos rankose. Apsauga tuo metu buvo kukli, prezervatyvų jau buvo, bet juos naudojo retas, jie nebuvo itin patogūs, todėl ir nepaklausūs.
„Vilniuje, Bokšto gatvėje, buvo tokia baisi venerinių ligų ligoninė. Ten per prievartą uždarydavo venerinėmis ligomis sergančius žmones. Niekas nenorėjo ten pakliūti“, – pasakojo B. Dainys. Anot jo, prostitucija sovietmečiu taip pat egzistavo, bet plaštakės slapstėsi, gatvėse viešai nestovėdavo.
Profesorius pasakojo, kad sovietmečiu seksas buvo kiek atsakingesnis, buvo bijoma visuomenės nuomonės, pasmerkimo.
„Nebuvo mados gyventi nesusituokus. Tai buvo beveik neįmanoma, nes buto sugyventiniai negalėjo gauti, bet pasmerkimo – apsčiai. Visuomenė ir valdžia į tai žiūrėjo itin neigiamai. Butai buvo dalijami tik po santuokos, lengvatos vaikams taip pat priklausė tik tada, jei šie atsirasdavo šeimoje. Nesusituokusi pora net viešbutyje negalėjo įsiregistruoti, reikėjo parodyti pasą“, – pasakojo profesorius B. Dainys.
Anot jo, valstybė kišosi į privatų žmonių gyvenimą, siekė jį reguliuoti.
Bendros moterys tik revoliucionieriams
Istorikas Algirdas Jakubčionis sako, kad sovietmečiu, ypatingai ankstyvaisiais metais Rusijoje, būta labai įdomių seksualinių eksperimentų, kurie ilgai negyvavo.
„Kaimuose santykiai nesikeitė, bet štai miestuose imta formuoti nuostatą, kad moteris negali priklausyti nuo vyro. Ji buvo „išlaisvinama“, buvo atmesta santuoka, cerkvė. Liko laisvi, nekontroliuojami santykiai. Buvo tokia Aleksandra Kolontai, buvusi Sovietų Rusijos ambasadorė Švedijoje, tai ji buvo viena iš tų, kuri propagavo laisvą meilę“, – pasakojo A. Jakubčionis.
Iš laisvos sovietinės meilės gimę vaikai, pasak ankstyvųjų komunistų, turėjo būti atiduodami į internatus. „Berods 1919 metais Maskvoje vyko kongresas, kur buvo svarstyta, kad vaikai gimę iš laisvos meilės turi gyventi internatuose, nes buržujais buvę jų tėvai nesugebės jų išauklėti dorais komunistais. Žinoma, planas žlugo dar nė nepradėjęs veikti, nes nebuvo pinigų internatams, o ir savo vaikų taip lengvai į juos niekas nenorėjo atidavinėti“, – sakė istorikas.
Tuo pačiu metu atsirado ir taip vadinamas „komunistinis nuokrypis“.
„Buvo sakoma, kad jei ji komjaunuolė, mergina turi siekti santykių su komunistu, nes tik tada ji bus pakylėta į aukštesnį komunistinį lygį, o jei nepartinis, tai jis turi siekti santykių tik su komjaunuole. O štai Tambovo gubernijoje buvo nutarta, kad reikia nuasmeninti moteris. Galvota, kad jei nacionalizuojame viską, nebėra privačios nuosavybės, tai ir moterys negali būti privačia vyro nuosavybe. Buvo priimtas dekretas, kad visos moterys nuo 18 metų yra skelbiamos valstybės nuosavybe ir kiekvienas vyras turi teisę jomis naudotis. Jei vyras – buržujus, jis turėjo sumokėti pinigus į savivaldybės kasą. Šis eksperimentas žlugo labai greitai, nes skundai pasiekė Maskvą, skųstasi, kad partijos nariai, vadai naudojasi jaunesnėmis, o kitiems lieka senesnės. Taigi, idėja greitai žlugo“, – pasakojo istorikas.
Pokario Lietuvoje situacija, žinoma, buvo kitokia. Tai ypač jautėsi vos užgriuvus sovietmečiu, kai dauguma lietuvių vis dar tuokėsi bažnyčiose, propagavo tradicinę šeimą ir didesnę įtaką jiems darė religija, o ne politiniai reikalavimai. Tiesa, bėgant laikui keitėsi ir situacija, seksualinis išlaisvėjimas Lietuvą pasiekė aštunto dešimtmečio viduryje, kai atsirado nemažai hipių, iš užsienio perimta laisvos meilės idėja.
„Jaunimui didesnę įtaką darė iš Vakarų ateinanti kultūra, o sovietinis režimas darėsi vis labiau konservatyvus. Vakarų kultūra skverbėsi per muziką, nelegalius skaitinius. Meilė, laisvė, lygybė, suvokimas, kad, jei aš tau patinku, tu man negali atsakyti. Apie 8 dešimtmečio vidury aš sakyčiau kilo maža seksualine revoliucija Lietuvoje“, – sakė istorikas A. Jakubčionis.
Seksas tik su vestuvių pažadu
Istorikas Tomas Vaiseta, tyrinėjantis seksualinius santykius vėlyvuoju sovietmečiu Lietuvoje, sako, kad bėgant laikui jie įvairėjo, metė iššūkį tradicijoms, o socialinės normos ėmė aižėti, atsirado nestabilumo.
„Ikivedybinių seksualinių santykių vėlyvuoju sovietmečiu daugėjo. Visgi buvo dvigubi standartai. Vyrams turėti ikivedybinių seksualinių santykių buvo normalu, bet vesti norėta nekaltą merginą“, – sakė istorikas.
Moterys, pasak istoriko, siekė mylėtis su vyrais, su kuriais tikėjosi susituokti. „Buvo grupė ciniškų vyrų, kurie tuo naudojosi, žadėjo vestuves, bet gavę, ko trokšta, sprukdavo. Tokio cinizmo, žinoma, būta“, – tikino istorikas.
Anot T. Vaisetos, visuomenė, ypatingai vėlyvuoju laikotarpiu, į seksualinius santykius tarp nesusituokusių porų žiūrėjo gana atlaidžiai, nors toks elgesys ir nebuvo skatinamas. Visgi valdžios, oficialios žiniasklaidos požiūris buvo visai kitoks, buvo aiškinama, kad reikia susilaikyti nuo sekso, smerkiami kitaip pasielgę. Toks požiūris, pasak istoriko, vyravo visą pokarinį sovietinį laikotarpį.
„Buvo sakoma, kad seksas yra kažkas tamsaus, tai akla jėga, kurią reikia užslopinti, jai subręsti. Esą tik po vedybų žmogus gali būti pasiruošęs meilei ir seksui, bet visą sovietinį laikotarpį seksas buvo nustumtas į antrą planą“, – sakė T. Vaiseta, patikslinęs, kad tai buvo oficiali valdžios linija, o žmonės gyveno taip, kaip jiems rodėsi geriau.
Istorikas aiškino, kad valdžia ir partija kišosi į žmonių gyvenimus ne tik reguliuodama santuokų ar skyrybų reikalus, bet ir asmenines dramas. „Būdavo atvejų, kai komunistų partijos kuopelė gamykloje gaudavo skundą, kad, tarkime, vyras turi meilužę. Skunde prašyta, kad partija padėtų vyrą grąžinti į šeimą“, – pasakojo istorikas.
T. Vaiseta tikino, kad garsioji frazė, jog Sovietų Sąjungoje sekso nebuvo yra ištraukta iš konteksto ir neatspindi realios situacijos vyravusios sovietiniais laikais. Oficialioji propaganda visą sovietinį laikotarpį žmones bandė įtikinti, kad sovietiniai žmonės yra tyresni nei sugedusi ir seksu persisotinusi Vakarų visuomenė.
„Tai buvo labai įtvirtintas vaizdinys, kurį sovietinė visuomenė buvo perėmusi. Visgi sovietinių žmonių elgesys buvo kiek kitoks. Buvo daugiau laisvumo ir įvairovės, bet kalbėta apie tai nedaug“, – sakė istorikas, tikindamas, kad Vakaruose apie tai buvo kalbama viešai, o Sovietų Sąjungoje – privačiai.
Vėlyvajame sovietmetyje vyko dalinė kultūros seksualizacija. Imta kalbėti apie impotenciją, frigidiškumą, todėl negalima sakyti, kad visiškai nekalbėta apie seksą.
„Prisiminkime žurnalą „Nemunas“ ir pirmuosius aktus, kurie buvo ten spausdinti. Žmonės tas nuotraukas matė, kaip nuogų žmonių nuotraukas, o ne meno aktus. Skaitytojai rašydavo ir laiškus į redakcijas, komentuodavo“, – sakė istorikas.
Jis tikino, kad Vakarų kultūros įtaka mus veikė labiau nei mes tai suvokiame. „Tą galima matyti skaitant to meto žurnalus, kur aiškiai formuojamas negatyvus Vakarų vaizdinys, bet apie juos visgi kalbama. Žmonės pasiimdavo, ko jiems reikėjo. Buvo daug ir neformalių kelių, kaip ta kultūra čia patekdavo. Savilaidos būdu buvo platinamos knygos apie seksualinius santykius, seksą. Tokių knygų truko, jas platino nelegaliai“, – pasakojo istorikas T. Vaiseta.
Jis tikino, kad pokyčiai visuomenėje sovietiniais laikais vyko, bet jie nebuvo tokie greiti ir matomi, kaip Vakaruose. Dažnai pasikeitimai vyko per skaudžius susidūrimus tarp modernių poreikių ir tradicinių vertybių, o valstybė buvo priversta modernizuotis sekdama iš paskos žmonių.
