Šiuo metu gyvena apie 500 Radvilų giminės palikuonių, tai viena iš nedaugelio LDK didikų giminių, kurių vaikaičiai dar vaikšto jų turėtose žemėse. Ir tai, pasak Radvilų giminę tyrinėjančios istorikės Raimondos Ragauskienės, – ne atsitiktinumas.
„Radvilos vykdė labai apgalvotą giminės strategiją, į užsienį leido mokytis sūnus, siekė, kad jie ten įgytų žinių ir statusą, taptų svarbūs. Radvilos taip pat statėsi rezidencinius rūmus, norėjo išsiskirti iš kitų. Jie taip pat vieninteliai Abiejų Tautų respublikoje gavo kunigaikščių titulą nebūdami kilmės kunigaikščiais (turėjo Šventosios Romos imperijos kunigaikščių titulą). Giminė sumaniai vykdė aristokratinę strategiją, įtvirtino save, kaip didžiūnus. Radvilos niekada nenutraukė ryšių su dvaru, visada buvo aktyvūs politiniame gyvenime ir visos šios pastangos davė rezultatų“, – prieš kurį laiką portalui tv3.lt pasakojo istorikė.
O štai kunigaikštis Motiejus Radvila tv3.lt pripažino, kad nešioti šią pavardę – nelengva, nes tai ne tik privilegija, bet ir pareiga.
Koks jausmas priklausyti tokiai šeimai? Ar lengva gimti Radvila?
Kai esi gimęs tokioje šeimoje ir giminėje tam tikrus dalykus į save siurbi tarsi kempinė. Tai tampa natūraliu dalyku. Aš buvau laimingas, nes gyvenau ne tik su savo tėvais, bet ir su senele, o ją kasdien lankydavo svečiai, žmonės gimę dar XIX amžiuje.
Jie dalydavosi istorijomis, prisimindavo giminės, šalies praeitį, kalbėdavo apie aristokratų šeimas, kurios „vedė“ Lenkiją ir Lietuvą ankstesniais laikais. Tuo pat metu mano sesuo, brolis, visi mano pusbroliai buvo auginami taip, kad prisimintume savo statusą, savo pareigas, žinotume, kaip elgtis.
Taip, mes gimėme komunistų valdomoje Lenkijoje, bet giminės istorija, faktas, kad mes buvome tokios garbingos giminės atstovai mums buvo itin svarbūs. Kai esi gimęs tokioje giminėje, nešioji tokią pavardę turi daug įsipareigojimų, bet ne tiek daug teisių, nes gyveni komunistinėje šalyje.
Kai gimsti Radvila, tavo pavardė, giminės „svoris“, verčia laikytis tam tikrų elgesio taisyklių, taip vadinamųjų Noblesse oblige. Žinoma, tarp mano protėvių būta ir tokių, kurių pavyzdžiais sekti nesinorėtų, bet mes visada sekame tais, kurie elgėsi garbingai.
Dar vienas svarbus įsipareigojimas – žinoti savo giminės istoriją. Kai buvau jaunas pasitaikydavo atvejų, kai manęs klausinėdavo apie vieną ar kitą giminaitį ir aš nieko apie jį nežinojau. Tai nėra gerai, todėl ėmiau mokytis. Žinoti savo giminės istoriją – svarbu, todėl aš žinau ne tik savo tėvo, bet ir mamos giminės istoriją. O ji kilusi iš kitos garbingos giminės – Čartoryskių. Jie save kildina iš kunigaikščio Gedimino giminės šakos.
Savo šeimoje mes saugome Žečpospolitos ir LDK dvasią. Žinoma, visi giminaičiai buvo priversti pasprukti iš teritorijų, kurias užėmė sovietai. Giminės turėjo dvarų Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, bet po karo buvo priversti likti Lenkijoje, nes čia režimas buvo švelniausias. Lietuvą palikome prieš Antrąjį pasaulinį karą, bet kaskart čia atvykus širdis plaka greičiau. Tiesa, lietuviškai nekalbu, bet šiek tiek suprantu. Mūsų giminėje didžios, jungtinės valstybės dvasia – gyva istorija.
Ar buvo sunku gyventi komunistinėje Lenkijoje, kokia buvo Jūsų vaikystė?
Būti Radvila Lenkijoje nebuvo pavojinga, nors giminaičiai Baltarusijoje, Ukrainoje iš savo valdų turėjo sprukti vos bolševikams užėmus valdžią. Bet vėlyvojo socializmo laikais Lenkijoje niekam nebuvo įdomu, kad esi Radvila, aristokratas.
Taip, mes buvome „klasiniai priešai“, bet tai nereiškė, kad tave pasodins į kalėjimą. Visgi gyvenimas nebuvo lengvas, mano tėvams buvo labai sunku pakliūti į universitetus, gauti geresnius darbus. Kai aš mokiausi jau buvo lengviau, bet gyventi nebuvo smagu.
Aš daug galvojau apie emigraciją, bet mano senelė šiuo klausimu buvo griežta. Ji sakė, kad mes privalome likti. Gyvenome čia, kai buvo gera, privalome likti, kai yra blogai. Žinoma, aš juokavau, kad geri laikai kliuvo jai, o štai sunkūs – man ir mano tėvams. Visgi likau Lenkijoje.
Kur Jūs mokėtės, dirbote? Kuo užsiimate šiuo metu?
Aš mokiausi daugybės dalykų: studijavau sociologiją, arabų kalbą, filosofiją, bet vėliau pasukau į bankininkystę, verslą. Mokiausi Lenkijoje ir JAV. Daug metų dirbau bankuose, o štai dabar sukuosi versle, dirbu su geležinkeliais ir atsinaujinančia energija.
Prieš kelerius metus vadovavau nemažai lenkų statybos ir infrastruktūros įmonei, kuri nusipirko bene didžiausią tiltus ir kelius statančią lietuvišką kompaniją – „Kauno tiltus“. Tai buvo puikus Lietuvos-Lenkijos unijos pavyzdys.
Ar lengva kasdieniame gyvenime nešioti Radvilos pavardę?
Kai aš buvau mažas ir mokytojas skaitydavo mokinių pavardes pamatęs maniškę visada pakeldavo akis. Kai turi tokią pavardę – prarandi anonimiškumą. Tai ir plius, ir minusas. Jei padarai kažką blogo geriau linkti anonimišku, bet su tokia pavarde – neįmanoma. Ir tada žinoma prikiša, štai jis kunigaikštis, o šitaip pasielgė.
O jei padarai kažką gero, visi sako – tai žinoma, jis juk tikras kunigaikštis. Taigi, visada yra motyvacija daryti gerus darbus. Žinoma, pavardė suteikia ir privilegijų, žmonės mano, kad tavimi gali pasitikėti labiau nei kitais, nes tai – pavardė, kuri yra tarsi prekės ženklas.
Kokias tradicijas puoselėjate šeimoje, giminėje? Kaip išlaikote bendrystę?
Didžiausia ir giliausia tradicija yra laikyti šeimą, giminę kartu. Mes nesėdime ir nekalbame apie istoriją, mes gyvename gyvenimą, bet kasdien prisimename, kaip svarbu būti vieningiems. Šios giminės privilegija ir turtas yra ne tik proseneliai, pavardė ir istorija, bet ir didelė grupė žmonių, kurie laikosi drauge, puoselėja tradicijas, vertina buvimą su saviškiais.
Aš turiu apie 2 tūkst. pusbrolių iš 20 ar 30 šeimų ir tai yra turtas. Mes laikomės kartu, nors nė vienas iš mūsų jau neturi didelių turtų ar valdų. Bet esame viena didelė aristokratiškų šeimų bendruomenė. Tikiu, kad mano vaikai ir jų vaikai tęs šią tradiciją.
