Juokiasi ne tik žmonės, bet ir beždžionės. Be to, juokėsi ir paskutinieji prieš 10–16 mln. metų gyvenę bendri žmonių ir beždžionių protėviai, greičiausiai – kutenami.
Tai mokslininkai nustatė išanalizavę jaunų orangutangų, šimpanzių ir vaikų juoką, rašo „ScienceNow“.
Charlesas Darwinas ir kiti tyrėjai jau seniai teigė, kad beždžionės ir kitos žinduolių rūšys juokiasi ar skleidžia panašius į juoką garsus socialinių žaidimų metu. Bet niekas iki šiol sistemiškai nelygino juoko tarp atskirų primatų rūšių, ypač – didžiųjų žmogbeždžionių.
Taigi zoologė Marina Davila Ross iš Didžiosios Britanijos ir jos kolegos įrašė jaunų gorilų, šimpanzių, mažųjų šimpanzių, orangutangų, gyvenančių zoologijos soduose ir draustiniuose, juoką. Paaiškėjo, jog dauguma beždžionių jauniklių mėgsta kutenimą. Gyvūnai imdavo juoktis, kai jų prižiūrėtojai šakele ar pirštų galiukais imdavo kutenti jų pėdas, delnus, kaklą ar pažastis.
Tuomet mokslininkai akustines įrašyto juoko savybes palygino su žmogaus vaikų juoku. Nustatyta, jog žmonės sukuria daugiau garsų nei išreiškiama žodžiais (tipiškais „Cha, cha!“), o dauguma žmogaus juoko sukuriama iškvepiant.
„Žmogaus juokas yra labai išskirtinis“, – teigia M. Davila Ross.
"Scanpix" nuotr.
Nustatyta, jog visų rūšių žmogbeždžionės juokiasi panašiai, dauguma jų skleidžia trumpus, triukšmingus niurnėjimo garsus (orangutango juoko galima pasiklausyti čia). Tačiau gorilos ir mažosios šimpanzės skleidžia ilgesnius, kvėpčiojančio juoko garsus. Vienos mažosios šimpanzės juokas buvo išreiškiamas žodžiais, jis skambėjo panašiai į „Ha!“.
Šie atradimai meta iššūkį požiūriui, jog iškvepiamas, žodžiais išreiškiamas juokas yra „išskirtinis žmogaus bruožas“, teigė M. Davila Ross. Jie taip pat paneigia idėją, jog žmogiškajam juokui būtina dvikojė kūno padėtis, teigė Marylando universiteto neurologijos specialistas Robertas Province`as.
Anot R. Provine`o ir M. Davila Ross, kadangi žmonės ir visos žmogbeždžionės juokiasi, labai tikėtina, jog tolimas prieš 10-16 mln. metų gyvenęs žmogbeždžionių protėvis taip pat juokėsi.
Remiantis naujuoju tyrimu, „tai greičiausiai buvo labai triukšmingas ir nestruktūruotas“ juokas, panašus į dabar gyvenančių beždžionių, teigia M. Davila Ross. Žmogui atsiskyrus nuo beždžionių ir evoliucionuojant, žmonių juokas smarkiai pakito, per pastaruosius 5 mln. metų įgaudamas jam būdingus bruožus. Bet tai vis dar „pagražintas“ protėvių juokas, sakė M. Davila Ross ; ir pridūrė, jog vieną protėvių pomėgį išsaugojo ir žmonės, ir beždžionės. Tai pomėgis būti kutenamiems.
