Negali nesutikti su žmonėmis. Bent jau valdantieji tikrai atitrūko kažkur į kosmosą nuo Lietuvos realijų. Nieko kito nebelieka, kaip priminti, kad pokyčiai šalyje per 12 mėnesių – akivaizdūs.
Praeitą vasarą atsimename kaip laikotarpį, kuomet augo Lietuvos pramonė ir statybos, nuo COVID-19 pradėjo atsitiesti mūsų kurortai. Kita vertus, 2021 metų vasarą tiek politikoje, tiek ekonominiame gyvenime jau matėsi besikaupiantys debesys. Politikoje tai – įtampos Lietuvos santykiuose su Baltarusija, Kinija ir Rusija augimas, o ekonomikoje – infliacija. Jeigu valdantieji to nepajuto, negirdėjo, ką sako gyventojai, tai galėjo bent akį užmesti į oficialios statistikos rodiklius.
Metinės infliacijos lentelėje pateikti Statistikos departamento duomenys rodo, kad jau 2021 metų vasarą kas mėnesį kainos kilo po 0,5 procento, rudenį mėnesinis kainų augimas paspartėjo iki 1 procento, o nuo 2022 sausio kainos auga po 2 procentus.
Jau 2021 metais daug kartų buvo rašyta ir kalbėta apie tai, kad valdančiųjų kvietimas ignoruoti infliaciją kaip nereikšmingą ir trumpalaikį reiškinį, yra pragaištingas Lietuvai. Perspėjimų neišgirdo Finansų ministrė, parengusi 2022 metų biudžetą su 4,1 procentais augančiomis kainomis bei visi konservatoriai ir liberalai, palaiminę tą biudžetą Seime.
Praėjus vos pusmečiui nuo biudžeto tvirtinimo valdantieji kainų augimo, katastrofiškai veikiančio gyventojų pajamas ir santaupas, ignoruoti nebegali, bet savo trumparegiškumo ir kurtumo pripažinti nenori. Bandoma visuomenę įtikinti, kad dėl kainų augimo kaltas vien Rusijos karas Ukrainoje. Nepripažįstama to, ką jaučia kiekviena Lietuvos šeima. Statistika rodo, jog jau šių metų sausį infliacija Lietuvoje jau buvo daugiau nei dvigubai aukštesnė nei valdantieji planavo metų pabaigai.
Tikėtina, kad realybės matyti ir girdėti nenorima suprantant, jog, pripažinus nuo praeitų metų vidurio vykstantį kainų augimo spartėjimą, teks pripažinti ir savo klaidas, lėmusias kainų augimą.
Prie kainų augimo prisidėjo ne tik gamybos ir prekybos kaštus didinantys valdžios sprendimai, bet ir žmogiškuosius bei materialinius išteklius vartojantys, bet realios vertės nekuriantys projektai. Tokie, kaip Vilnių savivaldybės valdančiųjų užgaida ardyti gatves ar milijonai eurų metami rajonų ligoninių uždarymui.
Klaidų, sąlygojusių tai, kad Lietuva pagal infliacijos tempus pirmauja Europoje, vardijimą galima tęsti, bet ne mažiau svarbu yra įvardinti neigiamas infliacijos pasekmes:
- Kainų augimas, viršijantis gyventojų pajamų augimą, mažina gyventojų perkamąją galią, gyventojų (ypač mažiau pasiturinčių) vartojimą. Kiekvienas gyventojas gali apsiskaičiuoti, kiek per metus pakito jo realios pajamos.
- Kainų augimas tirpdo gyventojų santaupas bankuose ir pensijų fonduose. Per metus 20 procentų padidėjusios kainos reiškia, jog gyventojai prarado beveik 4 milijardai eurų santaupų (1500 eurai vienam gyventojui).
- Sparti infliacija stumia žmones į skurdą.
- Infliacija mažina paskatas dirbti bei taupyti, o tuo pačiu kuria prielaidas ekonomikos nuosmukiui.
Realybė jau privertė valdančiuosius pripažinti sparčios infliacijos faktą, bet neigiamų infliacijos pasekmių pripažinti nenorima. Oficialiose valstybinių institucijų prognozėse teigiama, jog 2022 metais Lietuvos ekonominių rodiklių augimo nepakirs nei infliacija, nei karas Ukrainoje. Aukštus infliacijos tempus pranašaujančių audros debesų valdantieji nematė 2021 metų vasarą ir rudenį, o dabar užsikemša ausis, kad negirdėtų griaustinio, pranašaujančio ekonomikos nuosmukį.
Nėra girdima net perspėjimų, kuriuos teikia Lietuvos Statistikos departamentas. Naujausi oficialiosios statistikos pranešimai rodo, jog 2022 gegužės mėnesį, lyginant su balandžiu, pramonės gamyba smuko 7,6 procento; prekyba maisto prekėmis smuko 5,3 procentais, transporto apyvarta smunka jau nuo 2021 metų (konfliktų su kaimynais pradžios). Žinant kad, pramonė, prekyba ir transportas sudaro Lietuvos ekonomikos pagrindą, labai tikėtina, jog antrąjį šių metų ketvirtį bus fiksuotas bendrojo vidaus produkto sumažėjimas.
Valdantieji nemato artėjančios krizės bet ją jaučia gyventojai. Nuotaikos gyventojų tarpe atspindi ekonomikos dinamiką. Vartotojų pasitikėjimo lygis krito nuo - 8 gegužę iki -11 birželyje. 2021 birželyje pasitikėjimas buvo +3.
Valdantieji jau vėluoja, bet nori nenori teks nusileisti ant žemės. Reikia atsimerkti, išgirsti, kaip jaučiasi gyventojai ir verslas ir nenurašyti visų problemų karui ir rytų kaimynams. Didžiosios Britanijos Ministro Pirmininko atsistatydinimo pavyzdys rodo, kad šalies problemų aiškinimas vien užsienio įtakomis neišsprendžia pačių problemų ir netgi nenuplauna aukštų politikų atsakomybės.
Julius Sabatauskas, socialdemokratas, Seimo pirmininkės pavaduotojas
