Ta pusė, kuri iššautų branduolinį ginklą pirma, imtųsi labai rizikingo lošimo: lažintųsi, kad priešininkas neatkeršys lygiaverčiu ar žalingesniu būdu.
Štai kodėl tikimybė, kad sveiko proto lyderiai iš tikrųjų pradės svaidytis rimtais grasinimais, kurie gali baigtis jų pačių šalių sunaikinimu, yra labai maža. Tačiau kalbant apie branduolinius ginklus, net labai maži šansai nėra pakankamai geri.
Teoriškai apgalvoti variantą, kad Rusija panaudos branduolinius ginklus, būtina, toks pavojus būtų didžiausias, jei karas ryžtingai pakryptų Ukrainos naudai.
Tai vienintelė situacija, kurioje būtų tikėtinas toks rusų žingsnis, mat galimai būtų siekiama šokiruoti Ukrainą ir jos NATO rėmėjus. Rusai tai gali padaryti pakeldami vieną ar kelis taktinius branduolinius ginklus prieš Ukrainos pajėgas arba sukeldami simbolinį sprogimą tuščioje vietoje.
Yra trys variantai, kaip JAV politikos formuotojai reaguotų į Rusijos branduolinę ataką prieš Ukrainą.
Jungtinės Valstijos galėtų pasmerkti branduolinį sprogdinimą, bet nesiimti karinio atsako. Ji galėtų paleisti savo branduolinius ginklus. Arba ji gali susilaikyti nuo branduolinės kontratakos, bet tiesiogiai įsitraukti į karą vykdydama plataus masto antskrydžius ir sutelkdama sausumos pajėgas.
Visos šios alternatyvos yra blogos, nes nėra mažai rizikingų variantų, kaip įveikti branduolinį tabu. Įprastas atsakas į karą yra mažiausiai blogas iš trijų, nes išvengiama didesnės rizikos.
Rizika ir konkurencija
Per pastaruosius tris dešimtmečius JAV politikos formuotojai mažai dėmesio skyrė galimai branduolinio karo eskalavimo temai. O štai Šaltojo karo metu šis klausimas buvo strateginių diskusijų centre. Tuo metu būtent NATO iš esmės rėmėsi tyčinio eskalavimo galimybe – pradedant ribotų taktinių branduolinių ginklų naudojimu, kaip būdu sustabdyti sovietų invaziją.
Ši strategija buvo prieštaringa, tačiau ji buvo priimta, nes Vakarai manė, kad jos konvencinės pajėgos yra mažesnės ir blogiau pasirengisios už Varšuvos pakto pajėgas. Šiandien, kai jėgų pusiausvyra pasikeitė, dabartinė Rusijos doktrina „eskaluoti ir deeskaluoti“ imituoja NATO Šaltojo karo „lanksčios reakcijos“ koncepciją.
NATO teoriškai laikėsi lankstaus atsako politikos, tačiau strategiškai ši idėja visada buvo netvirta. Tikrieji nepaprastosios padėties planai, kuriuos ji sukūrė, niekada nesulaukė bendro sutarimo vien todėl, kad pradėjus naudoti branduolinį ginklą kilo rizika viską baigti apokaliptiniu karu.
Kaip pažymėjo buvęs NATO Branduolinio planavimo grupės dalyvis J. Michaelas Legge'as 1983 m. atliktame tyrime, skirtame korporacijai RAND, Aljansui nepavyko susitarti dėl konkrečių tolesnių veikimo variantų, išskyrus pradinį simbolinį psichologinio poveikio „parodomąjį šūvį“.
Šiandien tikimasi, kad ši sena dilema atgrasys Maskvą nuo branduolinio genijaus išlaisvinimo.
Tačiau NATO politikos formuotojai neturėtų pasikliauti Maskvos santūrumu. Putinas kare rizikuoja labiau nei Ukrainos sąjungininkai, turintys branduolinį ginklą ir Putinas galėtų lažintis, kad Vašingtonas yra mažiau pasirengęs žaisti rusišką ruletę nei jis. Rusijos prezidentas galėtų vaidinti beprotį ir panaudoti branduolinį šoką tam, kad karas baigtųsi Rusijai naudingomis sąlygomis.
Eskalacijos lygiai
NATO galimai susiduria su galimybe, kad Rusija panaudos branduolinį ginklą. Ir pirmas klausimas, į kurį ji turi atsakyti Aljansas, yra tai, ar galimas tokio ginklo panaudojimas jau yra riba.
Kitaip tariant, ar Rusijos branduolinė ataka paskatintų NATO perėjimą nuo Ukrainos aprūpinimo prie tiesioginio įsitraukimo į karą? Rusijos argumentas taktiniam branduolinių ginklų naudojimui būtų siekis atgrasyti NATO, kad ši neperžengtų karo linijos ir priversti Ukrainą pasiduoti.
Jei Rusija panaudos branduolinį ginklą ir tai neišprovokuos JAV atsakyti, Maskvai užsidegs žalia šviesa. Tai gali būti paskatinimas panaudoti dar daugiau tokių ginklų ir greitai sutriuškinti Ukrainą.
Jei iššūkis, kuris dabar yra tik hipotetinis, iš tikrųjų vyks, tai amerikiečiams šis „eksperimentas“ gali nepatikti ir jie gali nenorėti tame dalyvauti.
Dėl šios priežasties yra labai reali galimybė, kad politikos formuotojai pasirinks silpniausią variantą: rėks apie neįsivaizduojamą Rusijos veiksmų barbariškumą ir įgyvendins visas nepanaudotas ekonomines sankcijas, bet nedarys nieko daugiau.
Tai reikštų, kad Maskva turėtų visišką karinių veiksmų laisvę, įskaitant tolesnį branduolinių ginklų naudojimą Ukrainos gynybai sunaikinti.
Jei Vakarai nenori atsitraukti arba, dar svarbiau, jei nori atgrasyti Putiną nuo branduolinio lošimo, Aljansas turi kuo tvirčiau parodyti, kad branduolinio ginklo panaudojimas išprovokuotų NATO, o ne ją užgniaužtų.
Jei NATO nuspręstų smogti Ukrainos vardu, iškils daugiau klausimų: ar atsakyti branduoliniu ginklu? Ir, jei taip, kaip?
Labiausiai paplitusi idėja yra akis už akį branduolinė kontrataka. Ši parinktis atsiranda intuityviai, tačiau ji nepatraukli, nes skatina abiejų pusių niokojimą.
Arba Vašingtonas galėtų atsakyti didesnio masto branduoliniais smūgiais nei rusai, grasindamas Maskvai neproporcingais nuostoliais, jei ji bandys toliau grasinti branduolinėmis atakomis. Su šiuo variantu yra keletas problemų.
Šaltojo karo metu strategai, kritikuojantys pasitikėjimą taktiniais branduoliniais ginklais, šmaikštavo: „Vokietijoje miestus skiria tik du kilotonai“. Branduolinių ginklų panaudojimas prieš taikinius Rusijoje padidintų didelio karo galimybę.
Antra problema, susijusi su taktiniais branduoliniais šūviais pirmyn ir atgal, yra ta, kad Rusija būtų pranašesnė, nes turi daugiau taktinių branduolinių ginklų nei JAV. Dėl šios asimetrijos JAV reiktų griebtis vadinamųjų strateginių pajėgų (tarpžemyninių raketų ar bombonešių), kad išlaikytų pranašumą.
Dėl to, savo ruožtu, kiltų pavojus, kad visiškai sunaikinta bus ne viena valstybė. Taigi, ir „tit-for-tat“, ir neproporcingos atsakomosios priemonės kelia bauginamai didelę riziką.
Mažiau pavojingas variantas būtų reaguoti į branduolinę ataką, pradedant oro kampaniją vien įprastine amunicija prieš Rusijos karinius taikinius. Tai būtų derinama su griežtais viešais pareiškimais.
Tiesioginis karas tarp didžiųjų jėgų, prasidedantis bet kokiu lygiu, gali išaugti iki masinio naikinimo. Todėl NATO karinį atsaką būtina susieti su susitarimo sąlygomis, kuriose yra daug kosmetinių nuolaidų, kad Rusija sutiktų su garbinga taiką. Kosmetinės nuolaidos būtų kur kas efektyviau, nei branduolinis atsakas.
Rusijos potencialios branduolinės atakos atveju NATO turės du prieštaringus pasirinkimus. Viena vertus, aljansas norės paneigti bet kokią strateginę naudą, kurią Maskva galėtų gauti iš branduolinės detonacijos; kita vertus, norės išvengti tolesnio eskalavimo.
Ši dilema pabrėžia akivaizdų būtinumą didinti kliūtis Maskvai, kad ši nebenorėtų griežtis branduolinio ginklo.
Tuo tikslu NATO turėtų ne tik patikinti, kad atsakomieji veiksmai – realūs, bet ir ugdyti trečiųjų šalių, kurioms Putinas nori neleisti prisijungti prie Vakarų opozicijos, paramą. Iki šiol Maskvą viliojo Kinijos, Indijos ir kitų šalių atsisakymas visapusiškai prisijungti prie Vakarų įvestos ekonominių sankcijų kampanijos.
Tačiau šios valstybės taip pat suinteresuotos išlaikyti branduolinį tabu. Juos galima įtikinti perduoti žinią Rusijai, o ji – paprasta, tolesnis ekonominis bendradarbiavimas priklauso nuo to, ar Rusija susilaikys nuo branduolinių ginklų žvanginimo.
Tai pareiškimas apie vis dar hipotetinį įvykį, bet neutralios šalys galėtų tokį nebrangų, bet efektyvų gestą, parodyti.
Bet koks tolesnis Putino branduolinio kardo mojavimas turėtų paskatinti Vašingtoną priminti Rusijai tai, ką ji, regis, pamiršo.
Rusija yra pažeidžiama ir gali sulaukti branduolinio keršto, o abiejų pusių politikai ir kariškiai ne kartą yra pasakę, kad branduolinis karas neturi nugalėtojo.
