Lietuvoje kyla antitautinė isterija. Norėjau taip pavadinti tekstą, bet susilaikiau, nes tada atrodyčiau panašus į isteriškus manieringus tolerastus (tolerastas – asmuo, siekiantis, kad būtų toleruojamas jo gyvenimo būdas, jo įsitikinimai, jo vertybės, bet trypiantis kitų žmonių gyvenimo būdą, įsitikinimus ir vertybes, spjaunantis į kitus, o bandant dėl to priekaištauti, garsiai šaukiantis apie netoleranciją). Isteriškai klykiama apie nacizmo ir fašizmo baubus, apie žmogaus teisių suvaržymus, tačiau daug dalykų pateikiami vienpusiškai, o neretai taikomi ir dvigubi standartai. Jei jaunimas žygiuoja su trispalvėmis ir lietuvišku plakatu – žygiuoja neonaciai ir fašistai, o jei stovi grupelė jaunuolių, kurių rankose plakatai nevalstybine kalba ir nevalstybinės vėliavos – tuomet viskas gerai, nes jie – tolerancijos ir žmogaus teisių, demokratijos gynėjai.
Norėčiau kalbėti ir apginti patriotinį šūkį „Lietuva – lietuviams“, atsiradusį dar XIX amžiaus pabaigoje. Šūkiu neteigiama, kad Lietuvoje negali gyventi tautinės mažumos. Tautines mažumas, kurios yra lojalios Lietuvos valstybei, netgi išdrįsčiau pavadinti vertybe. Jos papildo lietuvių kultūrą, įneša įvairumo, kitoniškumo (kaip prieskoniai lietuvių patiekalams – jei prieskoniai dera ir jų nėra per daug, jie tik pagerina skonį). Šūkis ir tada, ir dabar reiškia, kad Lietuva turi būti lietuviška valstybė. Kad valstybinė kalba būtų lietuvių, kad prioritetas būtų teikiamas lietuvių tautinei kultūrai, kad valdžia priklausytų lietuvių tautai. Lietuvos Konstitucijoje taip ir parašyta. Tie, kurie isteriškai klykia neigdami jį, turėtų pasiūlyti alternatyvą. Pavyzdžiui, kad ir: „Lietuva – rusams“, „Lietuva – prancūzams“, „Lietuva – amerikiečiams“, „Lietuva – europiečiams“. Ką tuomet turėtume daryti su Konstitucija, kurios antras straipsnis sako: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“.
Mėgstame apkalbėti kaimynus, politikus, šou veikėjus, verslininkus. Ypač įdomu aiškintis, kas Lietuvoje gyvena geriausiai. Atsakyti galima įvairiai, tačiau mano atsakymas bus netradicinis. Nepradėsiu knaisiotis politikų pajamų ir turto deklaracijose, nežiūrėsiu į kaimynų kiemą pro skylutę tvoroje, nenagrinėsiu šou veikėjo aprangos detalių spėliodamas, kiek reikia uždirbti, kad taip rengtumeis. Remdamasis paskutinių metų įvykiais galiu teigti, kad Lietuvoje geriausiai gyvena kitataučiai. Kad nebūčiau apkaltintas tautinės ir rasinės nesantaikos kurstymu, pabandysiu paaiškinti, kodėl.
Čigonai (romai). Visai neseniai per Lietuvą riedėjo daug diskusijų sukėlęs „tolerancijos vilkikas“, viena iš jo programos „vinių“ buvo čigonų pasirodymas. Taip, pripažįstu, čigonai tikrai moka šokti ir dainuoti, šokio sūkuryje mirguliuoja įvairiaspalviai sijonai, skaros, dunda auliniai batai, o dainos griebia už širdies – sugraudina net patį didžiausią kietaširdį. Lietuvos čigonai tikrai gali drąsiai šokti ir dainuoti. Aš irgi šokinėčiau iš laimės, jeigu manimi ir mano namais taip rūpintųsi ir saugotų Lietuvos Respublika, o čigonų namai – Vilniaus taboras – tai nelegaliai pastatytų būdelių (namais tuos statinius būtų sunku pavadinti) rajonas Vilniaus miesto pakraštyje, vienas didžiausių Vilniuje, o gal ir visoje Lietuvoje narkotikų pardavimo „taškų“.
Lietuvos policija į taikų patriotinių jėgų mitingą gali atsiųsti keletą šimtų apsiginklavusių „bananais“ ir neperšaunamom liemenėm angelų sargų, tačiau kovodami su Vilniaus taboro narkotikų „tašku“ šie mūsų „sargai“ yra bejėgiai. Vilniaus miesto savivaldybė ne tik kad nenugriauna nelegalių statinių, kur platinami narkotikai, bet nemokamai organizuoja čigonų šiukšlių išvežimą, nemokamai tiekia vandenį, elektrą, atveža malkų. Pabandykime įsivaizduoti, kas atsitiktų, jei aš, paprastas lietuvis, neprekiaujantis narkotikais, nebūdamas čigonu, pasistatyčiau namelį ant valstybinės žemės ir pareikalaučiau visų šitų nemokamų paslaugų....
Žydai. Tai tauta, kuriai teko iškęsti tikrai nepavydėtinai daug. Daug jų žuvo dėl vieno visam pasauliui žinomo bepročio užgaidos. Tačiau daug tautų yra vienaip ar kitaip nukentėjusios nuo vieno ar kito bepročio. Tūkstančiai lietuvių mirė kovodami su okupantais ar iš bado Sibiro lageriuose. Milijonai ukrainiečių buvo išnaikinti per dirbtinai sukeltą badmetį.
Prisiminkime, kaip tauta, socialinė grupė, prieš beveik du šimtus metų gavusi kompensaciją už savo senąsias kapines (už parduotą žemę, kurioje buvo kapinės?), vėl reikalavo jas grąžinti. Tikrai nemanau, kad žydų tautybės rabinai, eskaluojantys pasaulinį skandalą dėl senųjų kapinių prie Vilniaus Sporto rūmų grąžinimo, gali atstovauti visai žydų tautai, todėl tikrai negaliu kaltinti visos tautos sąmoningu siekiu pasipelnyti, bet kodėl reikia Lietuvos valstybinėms institucijoms bei valdžios vyrams žemintis užsakinėjant būtent Izraelio įmonę tyrimui, kuris neturi prasmės? Ar tai nepanašu į šantažą, reketą? Tarkime, kad Lietuvos įmonė gali būti neobjektyvi, suinteresuota, tad kodėl nepakvietus bešališkos Prancūzijos, Rusijos ar Japonijos įmonės? Kas galėtų paneigti, kad mąstoma taip: „mes pasitikime tik savo šalies įmone, sumokėkite jai nustatytą pinigų sumą, o ši paskelbs mums palankius sprendimus“. Norėčiau priminti, kaip prieš keletą metų buvo išartos lietuvių kapinaitės, žmonių kaulai mėtėsi ant dirvos – tam padaryti nereikėjo šimtus tūkstančių kainuojančių tyrimų, o ar mūsų valdžia adekvačiai reagavo į situaciją?
Juodaodė dainininkė Berneen. Kasmet Lietuvoje išprievartaujama šimtai moterų, nutinka tūkstančiai smurto prieš jas atvejų, tačiau daugiausiai dėmesio susilaukė ir labai greitai buvo skubamas išaiškinti būtent šis atvejis. Kiek tokių per dieną įvyksta Lietuvoje? Turbūt ne vienas. Prieš metus Kaune keletas merginų įvykdė egzekuciją vienai joms neįtikusiai mergaitei. Tai buvo sunkesnis nusikaltimas, tačiau aukščiausi šalies vadovai viešai neskaitė atgailos pareiškimų. Kodėl? Ar ne todėl, kad nukentėjusi mergina buvo ne juodaodė, o lietuvaitė?
Praėjusią savaitę pasirodė piktų straipsnių, kuriuose patriotų vardas pagražinamas įvairiais epitetais, o saujelė mankurtų ir tolerastų, norėjusių išprovokuoti neramumus, visiškai pateisinami. Taip, populiaru visuomenėje ieškoti nacių, fašistų, tautinės nesantaikos kurstytojų, todėl neabejoju, kad dalis skaitytojų mane pavadins vienu iš šių vardų. Aš nesu nusiteikęs nei prieš vieną Lietuvoje gyvenančią tautą, tik norėjau paklausti: kas apgins lietuvį Lietuvoje? Atsakymo nerandu, todėl tai liūdina. Bet džiugina tas dalykas, kad Lietuvoje jau yra patriotų, kurie gerbia save ir savo valstybę. O visokio plauko tolerastams norėčiau priminti: mes esame, mes stiprėjame, mes dar žygiuosime ir kovosime, kad Lietuva būtų lietuviška“.
Julius Panka yra Lietuvių Tautinio Centro tarybos narys
