Šį savaitgalį daugelis Lietuvos žmonių trumpam taps įkaitais. Bus ar nebus prasmė iš jų balsavimo referendume dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje (ES) - gali lemti tie, kurie nuspręs neateiti į balsavimą.
Žinoma, jei žmonėms visai nerūpi klausimas arba jei žmogus nežino, kaip atsakyti, ir jam nepadeda ištisos lavinos aiškinimų ir agitavimų - derėtų parodyti taktą ir neversti išstenėti atsakymo, kurio jis sąmoningai pateikti negali. Prievarta reikalauti iš kiekvieno atsakyti - “myli ar nemyli”, yra visiškai neišmintinga (beje, ir prievartos nėra - balsavimas neprivalomas).
Europos Sąjunga tikrai nieko staigiai nepakeis mūsų gyvenime, nors dalis vis dar laukia stebuklų. Taip, per 2004-2006 metus į Lietuvą ateis 4,7 milijardų litų parama, tarp jų apie 2,5 milijardų litų ūžtels ūkininkams tiesioginėmis išmokomis bei projektams kaimo plėtrai. Taip, dėl to pagausės statybų, atgis ūkinis gyvenimas mažuose miestuose (juk ūkininkų pajamos didės ir jų paklausa prekėms ir paslaugoms augs). Pagausės privataus kapitalo investicijų iš užsienio - nes kai Lietuva bus ES narė, visiems jos gamintojams bus laisvai prieinama begalinė ES vidaus rinka.
Kita vertus, ES jau šiandien yra čia, pas mus. Kruopščiai ruošiantis narystei beveik nepastebimai įsliuogė dauguma ES teisės normų ir standartų, palaisvėjo ir palengvėjo prekyba su ES, ima rastis vis daugiau investicijų iš ES šalių. Tai, kad mes važiuojame į ES šalis be vizų, o rusai ar ukrainiečiai su vizomis, kad daugumai mūsų eksportuojamų pramoninių gaminių nėra muitų, o rytinių kaimynų prekėms jų daugoka, kad mes jau 10 metų gaunam finansinę paramą pagal PHARE, o vėliau - ir pagal ISPA bei SAPARD programas, o kaimynai - tik gerokai kuklesnę, pagal TACIS - visa tai irgi yra dėl to, kad ruošiamės tapti ES nariais.
Todėl kai šiandien pagrįstai džiaugiamės ir giriamės sparčiais Lietuvos ekonomikos augimo tempais, nori nenori turime dalį šių nuopelnų skirti mūsų rengimuisi narystei ES ir tos narystės perspektyvai.
Statistikos departamentas anksčiau skelbtus labai spartaus ūkio augimo skaičius koregavo dar aukštyn. Vietoj 5,9 proc. augimo tempų 2001 ir 2002 metais dabar turime patikslintus skaičius - 6,5 proc. 2001 m. ir 6,7 proc. 2002 m.
Ekonomikos augimas ir yra pagrindinis visų rūpestis ir siekis. Kol kas tai - tik “statistika”. Tie augimo procentai kol kas tereiškia, kad kažkur kažkiek bedarbių pagaliau gavo darbą, kad tam ir kitam verslininkui pagausėjo pajamų, kad toje ar kitoje šakoje atsirado daugiau užsakymų. Dažniausiai dėl to nei man, nei tau, mielasis skaitytojau, asmeniškai niekas nepakito. Bet kai spartūs tempai išliks keletą metų, pagerėjimą pajusim visi be išimties; svarbu tik, kad jie išliktų.
Mūsų ekonomika ne tik jauna ir perspektyvi. Ji ir pakankamai gležna. Tam tikra prasme jos dabartinis spartus augimas - kai pasaulio ūkis išgyvena stagnaciją jau dvejus metus - ir paaiškinamas būtent jos silpnumu, palyginti žemu išsivystymo lygiu, technologiniu atsilikimu finansų rinkų menkumu.
Sunkiais ūkiui laikais visada iškyla aikštėn vienas dėsningumas - paprastos, neįmantrios, menkiau išsivysčiusios nacionalinės ekonomikos dažnai laikosi geriau ir plėtojasi sparčiau negu priešakinių technologijų nacionaliniai ūkiai, postindustrinės visuomenės ir sofistikuotų finansinių rinkų lyderiai.
Antai 2002 m. turtingųjų ekonomikų augimo tempai buvo tokie: Japonija - 0,3 proc., Vokietija - 0,2 proc., Šveicarija - 0,1 proc., Norvegija - 1,6 proc., Liuksemburgas - 0,5 proc., Austrija - 0,9 proc., Belgija - 0,7 proc. Visos ES ekonomika drauge paaugo tik 1,0 proc. (JAV - 2,4 proc., bet šis skirtumas vis dar neturi jokios reikšmės dolerio kursui).
Tuo tarpu kandidatės į ES plėtojosi sparčiau - 2,8 proc. (neskaitant Turkijos, kuri irgi turi kandidatės į ES statusą). Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos ekonomikos augo atitinkamai 1,3; 2,0 ir 3,3 proc., o jų silpnesniųjų kolegių, Lietuvos, Latvijos ir Estijos nacionaliniai ūkiai buvo spartesni: augo atitinkamai 6,7; 6,1 ir 5,0 proc.
Tarptautinis valiutos fondas savo prognozėse numato, kad Baltijos valstybių ekonomika sparčiai plėtosis ir artimiausiais metais: 2003 ir 2004 m. Lietuvos ūkis pakils atitinkamai 5,3 ir 5,7 proc., Latvijos - 5,5 ir 6,0 proc., Estijos - 4,9 ir 5,2 proc.
Iš patirties žinome, kad TVF apsiriks prognozuodamas, be to - Lietuvos atveju tas apsirikimas bus sumažinant faktiškąjį augimą, bet nesureikšminkim šios tipiškos prognozuotojų negalios. Lietuva artimiausiais metais augs sparčiai ir gerovė kils.
Tačiau žvelgiant toliau, kiekybinio augimo nepakaks. Jis ir pats, jei liks tik kiekybinis, esmingai nekeičiant gamybos struktūros ir technologijų, išsisems ir sulėtės.
Lietuva turės radikaliai pagyvinti ir išplėsti mokslo ir diegimo sektorių, sustiprinti mokslo institucijų ryšį su pramone, smarkiai padidinti verslo interesą ir dalyvavimą technologinėse naujovėse. Šiandien Lietuva tarp ES kandidačių yra atsilikėlių grupėje, drauge su Latvija, Rumunija ir Bulgarija. Jos išlaidos visai mokslo ir diegimo veiklai sudaro tik 0,6 proc. BVP, o ES rodiklis yra 1,93 proc. ir siekiant pavyti JAV bei Japoniją kils iki 3 proc. 2010 metais. Lietuva ypač atsilieka privataus sektoriaus dalyvavimu finansuojant mokslo ir diegimo darbus - verslas teikia tik 22 proc. visų šiai veiklai naudojamų lėšų (ES vidurkis yra 65 proc.).
Čia ir slypi mūsų sparčių augimo tempų išsaugojimo ilgesniam laikotarpiui (15-30 metų) raktas. Lėšų ir iniciatyvos turime rasti patys, tačiau visa prasmė iš mokslo ir diegimo veiklos išplėtojimo, galimybės gauti maksimalų ekonominį efektą susidarys tik mums esant ES vidaus rinkoje ir naudojantis gamybinės, komercinės ir tyrimų veiklos kooperavimo galimybėmis.
