XI a. pabaigoje dar neseniai galingas ir monolitinis islamo pasaulis subyrėjo į dalis ir išgyveno ne pačius geriausius laikus. Arabų kalifatas subyrėjo, vieningas islamas subyrėjo į daugybę sektų ir atšakų, kurios žiauriai kovojo tarpusavyje.
Didelę musulmonų dalį tuo metu valdė izmailitai: sekta, savo valdžią įtvirtinusi nuo Magribo iki Arabijos. Izmailitų tikėjimas buvo labai paprastas: prakeikti šiitai atėmė iš Izmailo, teisėto Mahometo palikuonio, teisę tapti imamu, o vėliau dar ir bandė jį nužudyti. Tačiau Izmailas išgyveno ir tapo „slaptu imamu“, kuris grįš į pasaulį prieš pasaulio pabaigą.
Iš viso to sekė kita, įprasta viduramžiams, išvada: „Grobk tai, kas yra užgrobta“.
Baimė ir neapykanta islamo pasaulyje
Izmailitai viešpatavo didelėse teritorijose, tačiau visur juos supo sunitai ir šiitai. Konservatyvių islamo religijų atstovai itin neigiamai pasitiko bandymus juos grobti ir žudyti. Todėl izmailitų nemėgo ir stengėsi engti visur, kur tik pavykdavo iškelti savo lyderius į valdžią.
Tuo metu Persijoje viskas vyko kiek kitaip. Ten valdė seldžiukai: tiurkai-užkariautojai, atėję iš Centrinės Azijos. Jų valstybė tuomet kaip tik pasiekė savo galios viršūnę. Tačiau buvo problema – seldžiukai buvo sunitai, o valdyti jiems teko valstybę, kurioje apie pusę gyventojų sudarė šiitai; o miestuose ir kaimuose dar kūrėsi uždaros izmailitų bendruomenės.
Sunitų ir šiitų kovą apsunkino ir tai, kad šiitai buvo persai, kurie su savimi atsinešė senos ir turtingos kultūros pagrindą, ir iš aukšto žiūrėjo į neseniai nuo kupranugarių ir arklių nulipusius sunitus – klajoklius arabus ir tiurkus. Izmailitai nekentė visų, kurie nepriklausė jų sektai, ir visais įmanomais būdais siekė juos išnaikinti… o turtus pasiimti sau.
Talentingas sektantas: Hasanas ibn Saba
Tuomet į politinę areną įžengė Hasanas ibn Saba (Hassan bin Sabbah). Šis vyras buvo kilęs iš žymios persų šeimos, įgijo gerą išsilavinimą – būtent studijų metu ir įsitraukė į sektos veiklą. Vietos bendruomenėje pasižymėjo kaip geras pamokslininkas.
Netrukus Hasanas išvyko į Egiptą, kur valdė izmailitai, kad pratęstų savo mokslus ir užmegztų naudingas pažintis. Sugrįžęs į gimtinę, Hasanas ibn Saba iškart pradėjo burti šalininkus. Tačiau jis „modifikavo“ ir taip jau griežtą izmailitų tikėjimą, pavertęs jį anksčiau neregėtu radikalizmu. Šios doktrinos esmė buvo ta, kad Alaho pažinimas ir išsigelbėjimas galimas tik laikantis griežtų imamo nurodymų.
Visi, kurie tam aklai nepakluso, – eretikai, juos galima be jokių skrupulų plėšti ir žudyti.
O tam, kad geriau žudytųsi, buvo būtina be jokių klausimų vykdyti įsakymus ir neabejoti savo veiksmais. Imamas, aišku, „laikinai dingęs“, tačiau nuo šiol jį pavaduoja pats Hasanas.
Alamutas – neįveikiama tvirtovė
Įkūręs iš pradžių neskaitlingą, tačiau visiškai atsidavusią savo charizmatiškajam lyderiui sektą, Hasanas ibn Saba sulaikė begalės priešų. Dabar jo nekentė ne tik valdžia, laikiusi Hasaną egiptiečių Fatimidų suokalbininku ir agentu, tačiau ir buvę tikėjimo broliai, kurie manė, kad naujo ir ambicingo lyderio atsiradimas bei pačios sektos susiskaldymas negali gerai atsiliepti jų ateičiai.
Tuomet naujo judėjimo lyderis ėmėsi radikalaus sprendimo, kuris kardinaliai pakeitė jo likimą.
Vietoje pamokslų jis nusprendė įkurti naują valstybę. Tačiau reikėjo sostinės. O ja tapo kalnuotoje vietoje stovinti Alamuto pilis, įsikūrusi pačioje Persijos širdyje. Tai buvo protingas pasirinkimas – dauguma kalnų slėnio gyventojų patikėjo ibn Sabos atstovais ir priėmė jo tikėjimą, o Alamuto pilis stovėjo ant aukštos uolos ir buvo laikoma neįveikiama.
Pilies komendantas raktus nuo vartų atidavė už 3 tūkst. aukso monetų, ir Hasanas ibn Saba, kartu su savo išrinktaisiais kariais, pakilo ant kalno, kad pasiliktų ten amžiams. Praėjus vos keleriems metams jis sukūrė visą asasinų imperiją, kuri kėlė siaubą visam rytų pasauliui.
Jų lyderiui tebuvo 40 metų, tačiau nepaisant gana kuklaus amžiaus, jis sau pats susigalvojo titulą – Kalnų vyresnysis.
Naujo tipo valstybė
Įkūręs savo paties miestą-valstybę, ibn Saba net neketino sustoti. Jis ėmėsi dviejų svarbiausių užduočių sprendimo: paversti Alamutą į jokiai kariuomenei neįveikiamą tvirtovę, ir aktyviai plėsti savo sektos šalininkų taškų skaičių visame musulmoniškajame pasaulyje.
Kurdamas savo tikėjimo padalinius Hasanas taip pat įrodė savo išskirtinumą. Jis pirmą sykį istorijoje pritaikė kažką panašaus į tinklinę struktūrą. Jo imperija neturėjo žemių. Kalnų vyresniojo jėga slypėjo itin gerai užslapstytose konspiracinėse sektos buveinėse, išsibarsčiusiose po miestus ir kaimus. Valdžios centrais tapo pilys, kuriose ibn Sabos žmonės natūraliai perimdavo arba tiesiog užimdavo valdžią.
Tačiau svarbiausia, ką sugalvojo Kalnų vyresnysis – nauja politinė idėja. Tam, kad valdytum, nebūtina turėti milžinišką kariuomenę ir neįsivaizduojamus turtus. Užtenka įskiepyti baimę.
Hasanas ibn Saba pirmasis istorijoje pavertė terorą kasdienio valdymo praktika. Asasinai nekariavo. Jie sėjo mirtį visiems, kurie išdrįsdavo stoti jų kelyje ir priešindavosi sektos siekiui įsitvirtinti pilyse ir rinkti mokesčius iš apylinkių gyventojų.
Asasinai arba fedainai
Teroro smaigalyje atsidūrė fedainai – arabiškai tai reiškė „pasiaukojantys“ – savanoriai kankiniai už tikėjimą, kurie yra pasirengę mirti ir įvykdyti Kalnų vyresniojo įsakymą. Pasirodo, kad kaip ir mūsų dienomis, taip ir tuomet, faktiškai nėra efektyvaus būdo, kaip apsisaugoti nuo savanorių-mirtininkų.
Toks izmailitas-fedainas galėjo apgaudinėti, meluoti, išduoti, prisiimti svetimą tikėjimą ir net tarnauti islamo ar paties Kalnų vyresniojo priešams, tačiau visos šios nuodėmės jam buvo atleidžiamos, vos tik jis įvykdydavo savo vado įsakymą. Žudydami jie lengvai aukodavo savo gyvybes. Juos mažai jaudino perspektyva išgyventi; juk priimdami kankinio mirtį, jie nedelsiant patekdavo į rojų.
Slaptu žudiku galėjo tapti bet kas – tarnas, karys, sargybinis, dvaro tarnautojas, pirklys ar elgeta. Fedainas galėjo laukti ne vienerius metus, siekdamas įgyti savo aukos pasitikėjimą, kad patogiu metu suvarytų jam į gerklę durklą arba nunuodytų maistą. Jokia – net ir labiausiai įgudusi tų laikų apsauga – nesugebėjo apsaugoti žmogaus, kuriam mirties nuosprendį paskyrė Kalnų vyresnysis, nuo žūties. Bet kurio sektos priešo, ar tai būtų paprasčiausiais miestietis ar įtakingas viziris, laukė mirtis.
Vien XII a. viduryje – kuomet ir klestėjo asasinų ordinas – nuo jų rankų žuvo šeši viziriai, trys kalifai, dešimtys regionų ir miestų vadovų, daugybė musulmonų bendruomenių lyderių, o taip pat ir du Kryžiuočių ordino valdovai: Raimundas II iš Tripolio ir Jeruzalės karalius Konradas iš Monferato (pastarojo nužudymo užsakovai taip ir liko neatskleisti, tačiau nužudė jį keli asasinai).
Mitai apie asasinus
Asasinai kovojo su asasinais dėl mistinių senovės artifaktų. Šis įsitikinimas gajus dėl kultinio žaidimo „Assasin’s Creed“ serijos, tačiau neturi faktinio patvirtinimo. Asasinai buvo viena iš viduramžiais gyvavusių musulmonų valstybių. Jie kovojo ir sudarinėjo sąjungas remiantis grynai praktiniais ir politiniais sumetimais, nesivadovaujant jokiomis okultizmo doktrinomis. Jeigu to reikėjo, asasinai palaikė kryžiuočius, kad susilpnintų savo tuometinius priešus musulmonus.
Jie svaiginosi hašišu, kad nebijotų mirties. Tai gana paplitęs klaidingas įsitikinimas, kuris tik parodo tai pasakojančio žmogaus nesuvokimą, kaip hašišas veikia žmogaus organizmą. Tokio pobūdžio narkotikas iššaukia atsipalaidavimą, kuris vietoje kovingumo ir ryžto mirčiai greičiau privers gultis ir panirti į apmąstymus. Tačiau visai gali būti, kad narkotikai buvo naudojami verbuojant fedainus, kuomet šie būdavo apsvaiginami ir kai jiems vaizdingai nupasakodavo rojaus vaizdinius. Apie tokį narkotikų naudojimo būdą pasakojo ir žymusis Markas Polas.
Asasinai veikė visame viduramžių pasaulyje, surasdami aukas ir toli už islamo pasaulio sienų. Tai irgi yra mitas. Aišku, izmailitų bei paties Kalnų vyriausiojo įtaka buvo didelė, tačiau ji niekada nepaliko Persijos ir Sirijos sienų, kur buvo jų įtakos centrai. Jokių interesų asasinai neturėjo nei Europoje, nei Indijoje ar Kinijoje. Aišku, asasinų nuotykiai renesanso laikų Italijoje ar Rusijoje – tai jau žymaus kompiuterinio žaidimo fantazija. Kalnų vyriausiojo sekta baigė savo gyvavimą dar XIII a. ir neturėjo jokių jų žygdarbių tęsėjų.
Asasinai nežinojo pralaimėjimo skonio. Na, tai yra beveik teisybė: didžioji izmailitų priešų dalis krito nuo žudikų rankų. Tačiau, pavyzdžiui, sultonas Saladinas, senas ordino priešas, išgyveno du pasikėsinimus ir mirė sava mirtimi.
Asasinų parengimas truko daug metų, kurių metu buvo naudojama ypatinga technika, paversdavusi paprastus žmones į fantastiškas žudymo mašinas, kurios savo gebėjimais viršija net ir legendines nindzes. Tai irgi legenda. Efektyviais žudikais asasinai virsdavo ne todėl, kad įgaudavo kažkokių stebuklingų gebėjimų ir atrinkdavo iš tūkstančių norinčiųjų. Kalnų vyresniojo sėkmė glūdėjo paprastume: būk kantrus ir būk pasiruošęs viskam. Norint nužudyti sultoną ar vizirį nebuvo būtinybės įgyti legendinio kario savybių. Užtekdavo tapti jų virėju ar tarnu. Ir, aišku, nebijoti būti pagautam bei nužudytam. Štai čia ir pasireikšdavo išskirtiniai fedainų gebėjimai.
Asasinų galas
Tačiau teroro valdžia negali būti be pabaigos. XIII a. viduryje asasinai sulaukė iškart kelių smūgių. Iš vakarų juos spaudė Egipte valdžią užgrobę mamliukai, o iš rytų atėjo mongolai, kurie negalėjo pakęsti nieko, kas galėtų pretenduoti į Ordos užgrobtų žemių kontrolę.
Chulaguchanas, Čingischano anūkas, pasiūlė visiems izmailitų pilių valdovams kapituliuoti arba mirti. Paskutinysis asasinų imamas buvo silpnas, mėgo prabangą ir nelabai troško kariauti su mongolais. Jis jiems pasidavė. Išvežtas į Mongoliją jis imamas dingo be pėdsakų, o vėliau buvo priverstas parašyti laišką savo pilių vadams, kuriame ragino pasiduoti, ir nužudytas.
1256 metais krito ir „neįveikiama“ Alamuto pilis, o paskutinius asasinų prieglobsčio taškus dar po 20 metų išnaikino Egipto kariuomenė.
