Sovietai savo reikalavimus aiškino (iki šiol aiškinama taip pat) būtinybe atitraukti sieną nuo Leningrado. Tačiau veiksmų schema buvo iš esmės identiška „savitarpio pagalbos sutartims“, kurios buvo pasirašytos su Baltijos šalimis ir nulėmė jų okupaciją. Tačiau suomiai SSRS spaudimui nepasidavė. Tuomet Terijokuose (dabar – Zelinogorskas) buvo suformuota taip vadinamoji „Suomijos liaudies vyriausybė“, kurios vadu tapo dar 1918-aisiais į sovietinę Rusiją pabėgęs komunistas Otto Kuusinenas. Ši marionetinė „liaudies vyriausybė“, kurios pasaulyje, aišku, niekas nepripažino, paprašė Raudonosios armijos „pagalbos“.
Prieš 80 metų, 1939-ųjų lapkričio 30 dieną sovietų kariuomenė įsiveržė į Suomiją. Pretekstu, kaip tuomet skelbė propagandos meistras Molotovas, tapo „šlykšti suomių baltagvardiečių provokacija“, kurios metu tariamai buvo apšaudyti sovietų kariai. Sovietai apkaltino Suomiją, kad 1939-ųjų lapkričio 26-ąją 15 val. 45 min. šios šalies artilerija „netikėtai apšaudė sovietų karius“, dislokuotus Karelijos sąsmaukoje, netoli sienos su Suomija. Anot sovietų valdžios, viso buvo užfiksuoti 7 šūviai, kurių metu žuvo trys eiliniai ir vienas jaunesnysis vadas, sužeisti du karininkai ir septyni kariai. Rusija pateikė oficialią notą Suomijos valdžiai.
Suomiai dar tada įrodė, kad apšaudymas negalėjo vykti iš jų teritorijos, kad „Mainilos incidentas“ – tai Maskvos provokacija. Suomija išsiuntė oficialią notą su paaiškinimais, kad šūviai buvo iš sovietų pusės – pasienio kariuomenė net neturėjo tokio kalibro ginkluotės, jau nekalbant apie toliašaudę artileriją. Tačiau tai neatitiko Maskvos plano, todėl lapkričio 29-ąją suomių pasiuntiniui buvo įteikta nauja nota. Joje buvo skelbiama, kad SSRS atšaukia iš Suomijos savo diplomatus.
Maskva tikėjosi sudaužyti suomius per kelias dienas
Kovos veiksmų pradžioje Raudonosios armijos pajėgos, kurios dalyvavo šiame kare, buvo daugiau nei pusantro karto didesnė už suomių: 250 tūkst. karių ir karininkų prieš 425 tūkst. šturmo grupę. Ginklų ir minosvaidžių sovietai turėjo penkiskart daugiau, lėktuvų – devynis, rašoma DW.
Suomiai turėjo vos 32 tankus ir du šarvuotus automobilius. Dar trisdešimt tankų buvo likę nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų ir labiau tiko naudoti kaip kulkosvaidininkų bokšteliai. Raudonoji armija tuo metu turėjo 2289 tankus. Žiemos karą Raudonoji armija pradėjo turėdama ryškią žmonių ir technikos persvarą. Maskva buvo įsitikinusi, kad suomius pavyks sudaužyti per keletą dienų.
Sovietų-suomių karo eiga
Tačiau Raudonoji armija susidūrė ne tik aršų, bet ir taktiškai protingu pasipriešinimu. Bandymas staigiai pramušti Mannerheimo gynybos liniją patyrė fiasko. Tik tada, kai sovietų karių skaičius fronte pasiekė 760 tūkst., jau beveik trigubai daugiau nei suomių, Raudonoji armija sugebėjo pasistūmėti į priekį.
Sovietų istorikai dažnai mėgsta tokio nesėkmingo pirmojo karo etapo priežastimi nurodyti „stiprius šalčius ir snygį“. Tačiau tų laikų meteorologiniai duomenys tai neigia. 1939-ųjų gruodį temperatūra Karelijos sąsmaukoje keitėsi nuo +1 iki 23,4 laipsnių. Stiprus snygis pasireiškė tik 1940-ųjų sausį. Maža to, šalčiai, trukdo juk ne tik puolantiems, bet ir besiginantiems kariams.
Žiemos karas tęsėsi ilgiau nei tris mėnesius, kurių metu Raudonoji armija patyrė didžiulių nuostolių. Todėl suomių, gynusių savo žemes nuo okupantų, dvasia buvo pakilime, o įgūdžiai, kurių reikėjo kovai savoje teritorijoje – kokybiškesni, negu priešininkų. J. Stalinui buvo labai netikėta ir tai, kad ginti savo tėvynės stojo visi suomiai. Suomijoje tuo metu visi suprato, kad pralaimėjus išsaugoti nepriklausomybę bus neįmanoma. Visi puikiai žinojo apie SSRS 1937-1938 metais vykusias represijas, kurių metu buvo sušaudyti tūkstančiai suomių, uždarytos suomių mokyklos ar laikraščiai.
Svarbų vaidmenį nesėkmėje suvaidino ir sovietų taktinės klaidos, priešininko neįvertinimas. Skirtingai nuo suomių kariuomenės vado Carlo Gustafo Emilio Mannerheimo, buvusio carinės Rusijos kariuomenės generolo, sovietų pajėgoms vadovavo nepatyrę ir neturintys žinių karininkai. J. Stalinas kaip tik neseniai buvo įvykdęs didžiulį savo karinės vadovybės „valymą“, po kurio kariuomenės vadovybės gretose atsivėrusį vakuumą užpildė „politiniai patikėtiniai“.
Beje, visą kaltę dėl triuškinančių nesėkmių sovietų vadovybė ir suvertė ant jau pirmosiomis dienomis sutriuškintos 163-iosios ir jai į pagalbą ėjusios 44-osios pėstininkų divizijos vadų. Trys dalinių, kuriuos suomiai lapkričio paskutinėmis dienomis ir gruodžio pradžioje apsupo ir faktiškai sunaikino (be to, užgrobė apie 40 tankų, 260 automobilių ir 1 tūkst. arklių), vadai buvo karinio tribunolo nuteisti myriop ir viešai sušaudyti, rašoma rg.ru.
Suomių įtvirtinimai ir sunkiai įveikiamos gamtos sąlygos faktiškai panaikino sovietų technikos persvarą, kuri, tiesiogine to žodžio prasme, klimpo pelkėse. Vietoje prieštankinių pabūklų, kurių suomiai turėjo labai nedaug, buvo naudojami padegamieji skysčiai, kurių dėka šiauriečiai naikino pelkynuose ir įtvirtinimuose stringančius tankus. Būtent iš šių laikų yra kilęs „Molotovo kokteilis“ pavadinimas – tam tikras linkėjimas SSRS užsienio reikalų ministrui Viačeslavui Molotovui. Norėdami įveikti suomių pasipriešinimą rusai buvo priversti mokytis kariauti iš naujo.
Mannerheimo linija
Kalbant apie Žiemos karą negalima nepaminėti žymiosios Mannerheimo linijos, kurią suomiai statė beveik 10 metų. Įtvirtinimų linija tęsiasi nuo Ladogos iki Suomijos įlankos, jos ilgis – 135 kilometrai.
Tai, kad rusai gali ateiti, kad susigrąžintų sau strategiškai svarbų Vyborgo uostą ir nutolintų savo sienas nuo Leningrado, suomiai suprato dar 1918-aisiais ir jau tuomet pradėjo rengti gynybos liniją. Tačiau savo apogėjų įtvirtinimų rengimas pasiekė kariuomenės vadu tapus Mannerheimui.
Žiemos karo pradžioje visas 135 kilometrų ilgio įtvirtinimų plotas buvo padengtas tranšėjomis, bunkeriais ir fortais. Suomijos įlankos pakrantę saugojo sunkiosios artilerijos, o Ladogos ežero pakrantę – gelžbetonio fortai ir pabūklai. Tačiau pati linija karo pradžioje toli gražu nebuvo baigta įrengti, o kai kurios jos vietos jau spėjo ir morališkai pasenti.
Mannerheimas pastatė taip vadinamuosius „antrosios karto bunkerius“, kuriuos Suomijoje vadino „milijonais“, nes jų statybai kasmet buvo leidžiama apie milijoną tuometinių Suomijos markių. Viso jų buvo pastatyta septyni. Tai buvo didžiuliai gelžbetonio įrengimai, iš kurių buvo galima šaudyti 180 laipsnių kampu. Patys bunkeriai buvo sujungti su požeminėmis saugyklomis-barakais. Jos turėjo 4-6 angas artilerijos pabūklais ir papildomos angos kulkosvaidžiams bei kitiems šaunamiesiems ginklams.
Maža to, suomiai visą liniją padengė spygliuota viela, statė „ragus“ ir kitas prieštankines priemones, minavo visą teritoriją. Be žymiųjų „Molotovo kokteilių“, šio karo metu išgarsėjo ir „gegutės“ – medžiuose įsitaisę suomių snaiperiai.
Sovietų nuostabai, Mannerheimo linija sulaikė Raudonosios armijos puolimą beveik du mėnesius. Tik pritraukus papildomas pajėgas ir pakeitus pačią puolimo sistemą, pavyko ją pralaužti. Tam prireikė įkurti (ir juos apmokyti) naujus slidininkų būrius, kuriems teko mokytis kariauti neįprastomis sąlygomis. Sovietams teko mokytis iš suomių partizaninio karo modelio ir atsisakyti idėjos „nušluoti“ suomius.
Reiktų pažymėti, kad prie Mannerheimo linijos „neįveikiamumo“ legendos daug prisidėjo ir sovietinė propaganda, kuri, ieškodamas bent kažkokių pasiteisinimų dėl triuškinančios pirmųjų karo mėnesių nesėkmės, faktiškai ją mistifikavo.
Taikos sutartis
Sovietams atsiuntus papildomas pajėgas, suomių vadovybei teko ieškoti būdų, kaip su Sovietų Sąjunga pasirašyti taikos sutartį: ilgalaikis karas su tokia milžiniška valstybe mažytei Suomijai buvo neįmanomas. 1940-ųjų kovo 12-ąją buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią Suomijai teko atiduoti gerokai daugiau teritorijų, negu Sovietų Sąjunga reikalavo 1939-aisiais. Viso suomiai neteko 11 proc. teritorijų, įskaitant svarbų Vyborgo miestą. SSRS atiteko Karelijos sąsmauka, dalis Ladogos ežero pakrantės, eilė salų Suomijos įlankoje, trisdešimčiai metų – Hanko pusiasalis, kuriame buvo planuojama įrengti sovietinę karinę jūrų bazę. 430 tūkst. suomių neteko savo namų.
Tačiau Suomijos Respublikai svarbiausias pasiekimas buvo tas, kad ji išsaugojo savo nepriklausomybę, sugebėjo – nors ir netekusi daug savo žemių – išsilaikyti. Marionetinę Kuusineno vadovaujamą „liaudies valdžią“ J. Stalinas iškart pamiršo.
SSRS netektys Suomijoje
Per 105 „Žiemos karo“ dienas sovietai neteko 127 tūkst. karių (žuvę arba dingę be žinios). 246 tūkst. buvo sužeisti, kontūzyti, patyrė sunkaus arba vidutinio laipsnio nušalimus. Suomių netektys – 26 tūkst. žmonių, 43,5 tūkst. karių buvo sužeista.
SSRS patyrė ir pastebimą politinį smūgį. Dėl agresijos parodymo Sovietų Sąjunga buvo pašalinta iš Tautų Sąjungos (liet. vadinta ir Tautų Lyga). A. Hitleris, įdėmiai stebėjęs karo eigą ir matęs Raudonosios armijos karininkų bejėgiškumą, nusprendė, kad Vermachtas lengvai su jais susitvarkys. Tokiu būdu sovietų-suomių karas, kurį Vakarų istorikai laiko Antrojo pasaulinio karo dalimi, paskatino A. Hitlerio planų pulti Sovietų Sąjungą įgyvendinimą.
