Bonos universiteto (vienas iš žymiausių Vokietijoje) dėstytojas Erikas Weidas savo „Twitter“ paskyroje pateikė trumpą ankstyvųjų Viduramžių rekomendacijų, kaip užsiimti seksu, rinkinį. Anglų istorijos ir literatūros specialistas rėmėsi anglų arkivyskupo Theodore’o mokymais. Pastarasis gyveno VII a. ir sudarė taisykles, kas yra „tinkamas“ seksas. Pasakojimą mokslininkas iliustravo autentiškomis tų laikų iliustracijomis.
„Kaip užsiimti seksu 600-aisais metais? Itin NSWF tema (angl. „not safe for work“ arba „nesaugu žiūrėti darbe“. Dažniausiai internete taip žymimas suaugusiems skirtas turinys). Arkivyskupas Theodore’as po savęs paliko nemažai pasvarstymų apie tai, kaip tinkamai užsiimti seksu VII a. pabaigoje. Taigi… kaip „tinkamai“ užsiimti seksu?
Visų pirma, jūs privalote būti susituokę. Net ir nebandykite užsiimti seksu be bažnytinės santuokos.
Jūs negalite būti du vyrai ar dvi moterys.
Jokių gyvūnų. Theodore’as labai rimtai žiūrėjo į seksualinius santykius su gyvūnais. Tai jį išskiria iš ankstesnių laikų teologus, kurie zoofiliją laikė ne didesne nuodėme už masturbaciją.
Beje, jokios masturbacijos. Theodore’as manė, kad vyrų masturbacija yra nuodėmingesnė už moterų. Tačiau jis sugriežtino bausmes ištekėjusioms ir besimasturbuojančioms moterims.
Jeigu jūs manote, kad čia kažkoks draudimų sąrašas, kuris „neatrodo kaip vakarėlis“, tai buvote teisūs. Seksas krikščioniškoje teologijoje buvo laikomas nuodėmingu, jeigu juo mėgaujamasi. Malonumas reiškė, kad tu esi pažeidžiamas nuodėmės, ir velnias gali tave užvaldyti.
Nesimėgauti seksu – idealo siekiamybė. Galų gale, nekaltas prasidėjimas buvo dar mergelės Marijos padiktuotas, kurios tėvai kažkokiu stebuklingu būdu nesimėgavo seksu.
Jei pasiekta sekso su sutuoktine stadija, kas toliau? Na, darykite tai tamsoje. Su tokiu kiekiu drabužių, kiek tai yra įmanoma. Theodore’as reikalauja, kad vyras neturėtų matyti savo žmonos nuogos (neaišku, ar ji gali jį matyti nuogą).
Jokių reikaliukų su užpakaline dalimi. Theodore’as tvirtina, kad nė vienas vyras neturi vesti moters „iš galo“. Oficiali pozicija petingo klausimu lieka neaiški.
Absoliučiai JOKIO oralinio sekso. Theodore’as tai vadina „baisiausia iš nuodėmių“, už kurią jūs turėsite atgailauti iki gyvenimo galo.
Jokių skyrybų! Žmonės galėjo iš naujo tuoktis, jeigu jų sutuoktinis (-ė) buvo pagrobtas vikingų (ir tai reikėjo išlaukti metus, tuo atveju, jeigu jiems pavyktų pabėgti). Vyrai galėjo skirtis po neištikimybės atvejo, tačiau moterys antrą sykį ištekėti galėjo tik neištikimam vyrui mirus.
Griežtai draudžiama sumaišyti vyro sėklą su maistu, kad priverstum jį tave labiau mylėti. Tai nėra teisinga ir, sprendžiant iš visko, moterys tuo užsiimdavo! Nėra patikslinta, kaip jos tą sėklą išgaudavo.
Štai taip žmonės užsiėmė seksu 600-aisiais metais. Nesielkite taip šventomis dienomis. Nepamirškite daryti tai tamsoje ir nesimėgauti.
Pabaiga
Valstiečių seksas
Apie valstiečių, kurie sudarė 90 proc. Vakarų Europos populiacijos, seksą sunku pasakyti kažką tikro. Iš bažnytinių tekstų žinome, ką tiems žmonėms sakė kunigai, tačiau nėra jokių rašytinių šaltinių apie tai, ką jie suprasdavo iš tų mokymų ir taikydavo praktikoje.
Iš vėlesnių šaltinių jau galima daryti kažkokias išvadas. Pavyzdžiui, Anglijoje, po Reformacijos, pradėta kiekvienoje parapijoje fiksuoti santuoka ir krikštynos. Patikrinus pirmojo vaiko gimimo ir santuokos sudarymo datas, mokslininkai išsiaiškino, kad XVI a. Anglijoje nuo 10 iki 30 proc. moterų (priklausomai nuo regiono), tikėtina, jau buvo nėščios kuomet tekėdavo.
Dar daugiau, manoma, užsiėmė seksu iki santuokos, tačiau nepastodavo. Tikėtina, ikivestuvinis seksas buvo įprastas reikalas, o moteriai pastojus, pora tiesiog susituokdavo. Bažnytinių teismų protokoluose galima rasti įrašus apie nėščias moteris, kurios tvirtino, kad vyrai jas žadėjo vesti, ir jos reikalavo, kad šis pažadas būtų išpildytas. Liaudis nelabai aršiai laikydavosi „jokio sekso iki vestuvių“ taisyklės – jeigu išvis jos buvo laikomasi realybėje.
Kontracepcija Viduramžiais
Bažnyčia mokė, kad sekso pirminis ir iš esmės vienintelis tikslas – reprodukcinis. Nepaisant to, susituokusioms poroms nebuvo draudžiama užsiimti seksu ir po moters menopauzės. Reprodukcinė funkcija – tai nėra vienintelė priežastis, dėl kurios buvo leidžiama mylėtis, tačiau labai svarbi.
Ryšys tarp sekso ir vaikų gimdymo išliko tol, kol neatsirado efektyvios kontracepcijos priemonės, tai yra XX a. antrosios pusės. Aišku, kažkokie kontracepcijos būdai buvo žinomi ir anksčiau, tačiau efektyvaus būdo nesusilaukti vaikų lytinio akto metu Viduramžiais nebuvo.
Krikščionių bažnyčia oficialiai draudė kontracepciją, tuo metu judėjų tikėjimas tai tam tikrais atvejais leido. Žydų kultūroje, pavyzdžiui, buvo priimtina naudoti kempinėles – nėštumo ar maitinimo krūtimi metu.
Tokiais atvejais lytiniai santykiai „ne reprodukcijos“ tikslais buvo leidžiami. Tyrimai rodo, kad islamo pasaulyje tų laikų kontracepcija nebuvo draudžiama ir nerodė Dieviškojo plano pažeidimo, skirtingai nuo krikščionybės. Nepaisant to, čia, kaip kaip ir daugelyje kitų religijų, didelė šeima buvo vertinama kaip dorybė ir kaip galimybė „suartėti su Dievu“.