1993 metais JAV Kongrese vyko aršūs debatai dėl Šiaurės Amerikos laisvos prekybos susitarimo. Tuo metu vos keletas respublikonų prieštaravo šiam susitarimui, vienas jų pareiškė, kad JAV elitas turi daugiau bendro su tokiais pat turtingaisiais Londone ar Tokijuje, nei su savo šalies piliečiais, rašo „The American Conservative“.
Tada gamybos perkėlimas iš Vakarų valstybių į pigesnės darbo jėgos šalis dar tik įsibėgėjo. Finansų sektorius neužėmė tokio svarbaus vaidmens kaip šiandien. O pajamų skirtumas tarp turtingiausių ir skurdžiausių Vakarų gyventojų nebuvo toks didelis. Tad 1993 metais minėtas respublikonų partijos nario pareiškimas teatrodė gražiai skambantis tuščiažodžiavimas.
Galima atrasti daugybę knygų globalizacijos tema. Pasaulio be sienų vizija vis dar audrina žmonių protus, tačiau tautinės valstybės niekur nedingo. Nacionaliniai interesai neprarado savo reikšmės. Vis dėlto niekas pernelyg garsiai nekalba apie tai, kad turtingiausi pasaulio gyventojai ir jų valdomos bendrovės dėl globalizacijos kur kas labiau nutolo nuo savo gimtųjų valstybių interesų nei eiliniai gyventojai.
Žinoma, daugelis milijardierių ir toliau tebegyvena savo gimtosiose valstybėse. Tad bent jau fiziškai jie nepaliko savo šalių. Vis dėlto kiekvienoje valstybėje vyksta vidinė turtingųjų migracija. Pasiturintieji jungiasi į anklavus, kuria uždaras bendruomenes ir atsiriboja nuo likusios visuomenės problemų. Tam, kas užsitikrina asmeninį saugumą, viešosios tvarkos palaikymas rūpi kur kas mažiau. Tam, kas keliauja privačiu reaktyviniu lėktuvu yra nesvarbios viešojo transporto problemos ar duobėti keliai. Turėdamas asmeninį gydytoją žmogus ne itin jaudinsis dėl prastos sveikatos apsaugos sistemos. Viena vertus, JAV, Vokietijos, Jungtinės Karalystės ar Prancūzijos turtuoliai gyvena toje pačioje valstybėje kaip ir likę tautiečiai, tačiau kita vertus, šiuos žmonės skiria bedugnė tiek materialine prasme, tiek požiūriu į juos supančią aplinką bei problemas.
Tokį atotrūkį puikiai iliustruoja nereikšmingas buvusio JAV iždo sekretoriaus ir „Goldman Sachs“ bei „Citi Group“ vykdomojo direktoriaus nuotykis. Kartą Robertas Rubinis limuzinu keliavo į panašaus rango asmenų susitikimą. Pakeliui limuzinas pateko į vieną iš Manheteno kamščių. R. Rubinis pavėlavo į susitikimą ir pasiskundė atsakingam pareigūnui dėl netvarkingos eismo priežiūros. Pastarasis pasiteiravo, kurioje vietoje milijonierius buvo įstrigęs, deja, visą gyvenimą Manhetene praleidęs R. Rubinis nesugebėjo nurodyti konkrečios vietos. Šis mažas pavyzdys parodo, kad elitas gyvenantis limuzinų ir dangoraižių stiklų net nenutuokia apie daugelio žmonių kasdienybę.
Dažnai turtuolių vaikai nuo mažų dienų yra pasmerkiami atskirčiai nuo likusio pasaulio, nes nuo senų laikų pasiturintieji stengėsi leisti savo atžalas į privačias mokyklas, kuriose nė su žiburiu nerasi proletarizmo kvapo.
Prieš šimtmetį tokie oligarchai kaip Andrew Carnegie bent jau laikė garbės reikalu steigti viešąsias bibliotekas ir prisidėti prie viešųjų paslaugų kūrimo. Šiandien turtų paveldėtojai yra linkę rūpintis tik savo interesais.
Abiejų pasaulinių karų metu prestižiškiausių universitetų studentai nesidrovėjo užsidėti eilinio uniformos ir vykti į karą. Šiandien vyrauja įsitikinimas, jog kariuomenė yra skirta darbininkų klasės nevykėliams, kurie nesugebėjo užsitikrinti geresnio pragyvenimo šaltinio ir sprogus NT burbului prarado savo namus. Neretai pasiturintys JAV gyventojai patyliukais niekina visus, kurie stovi ant žemesnio socialinio sluoksnio laiptelio.
„Blackstone Group“ vadovas, rizikos draudimo fondo valdytojas, milijardierius Stephenas Schwarzmanas, kuris savo 5 mln. JAV dolerių vertės gimtadienio vakarėliui pasamdė Rodą Stewartą, atvirai tvirtina, kad socialinės atsakomybės labiausiai trūksta patiems neturtingiausiems šalies gyventojams. Anot milijardieriaus, visi turėtų mokėti gyventojų pajamų mokesčius, tuo tarpu skurdžiausi gyventojai, kurie yra atleisti nuo šios prievolės, yra našta valstybei ir likusiai visuomenei.
Vis dėlto asmenys, nemokantys gyventojų pajamų mokesčio moka tokius vartojimo mokesčius kaip PVM bei akcizas, kurie yra regresiniai. Šie mokesčiai yra linkę didėti. Lygiai taip pat auga ir socialinio draudimo įmokos. Tuo tarpu pelno mokestis, siekiant gerinti verslo sąlygas ir pritraukti investuotojus, yra mažinamas. Mokesčių našta nuo verslo perkeliama ant vartotojų pečių. Vien tik JAV įmokos socialinei apsaugai per pastaruosius 50 metų išaugo trigubai, tuo pat metu pelno mokestis sumažėjo beveik per pusę.
Grįžkime prie S. Schwarzmano. Neretai tokie finansų rykliai sugeba išvengti tradicinio pajamų apmokestinimo. JAV turtingieji mėgsta pajamas gauti kapitalo prieaugio, o ne atlyginimo forma. Dėl šios priežasties jų pajamos apmokestinamos ne tradiciniu 35 proc. tarifu, bet tik 15 proc. Tokia pajamų forma leidžia išvengti ir socialinio draudimo (6,2 proc.) ir sveikatos draudimo (1,45 proc.), nes šie mokesčiai netaikomi pajamoms gautoms iš kapitalo prieaugio. Tokiu būdu gerbiamas milijardierius dalį mokesčių susimažina, o dalies išvengia.
Turto garbinimą ir palankų amerikiečių požiūrį į turtingąjį elitą galima paaiškinti istoriškai, nes protestantizmo dvasia išauklėti pirmieji kolonistai įskiepijo gimstančioje valstybėje puritoniškas vertybes. Remiantis tokiu požiūriu galima lengvai pateisinti itin didelį turtą, nes jis simbolizuoja Dievo palaiminimą.
Šiandienos amerikiečio sąmonėje vis dar klesti individualizmo ir laisvosios rinkos garbinimas, kuriuos išugdė pamokslininkai. Tradiciškai krikščionybė buvo laikoma vargšų religija, tačiau JAV pastoriai iš sakyklų ilgai ir garsiai skelbė, kad turtas simbolizuoja dangaus palaimą, garbę ir orumą. Esą turtingas žmogus yra patikimesnis ir doresnis nei vargšas. Ilgainiui toks mastymas tapo neatsiejama doro amerikiečio dalimi.
Visas kortas sumaišė Didžioji Depresija, kuomet kilo pasipiktinimo bankininkais banga. Trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje laikraščių antraštės mirgėjo pranešimais apie finansininkų ir verslininkų savižudybes. Per itin trumpą laikotarpį turto įvaizdis patyrė smūgį. Franklino Roosevelto valdymo metais turtingieji suprato, kad vardan JAV išlikimo teks paaukoti dalį savo gerovės Naujojo kurso planui ir bent trumpam įsileisti į šventą kapitalizmo žemę kairuoliškų ekonomikos ekspertų.
Karo metais iškilo nauja turtuolių kartą, o senieji milijonieriai tapo milijardieriais, tačiau bent jau galima pasidžiaugti, kad tuo metu turtas buvo nukreipiamas į realią ekonomiką. Iškilo hidroelektrinės, milžiniški tiltai, keliai ir kiti infrastruktūros objektai, retas milijonierius kaupė kapitalą vien tik finansų rinkose. Šeštajame dešimtmetyje JAV BVP demonstravo stabilų ir spartų augimą. Tuo tarpu šiandien Miltono Friedmano ekonominės dogmos privertė sumažinti darbuotojų skaičių, perkelti gamybą į pigios darbo jėgos šalis ir didinti pelną nekuriant jokios produkcijos. Šiandien M. Friedmano frazė, jog socialiai atsakinga bendrovė yra visiškai neatsakinga bendrovė skamba kaip pasityčiojimas.
Po 2008 metų finansų krizės, kitaip nei Didžiosios depresijos metu, galingiausi finansininkai suprato, jog politinė galia yra jų pusėje. Volstritas atmetė reikalavimą nustatyti apribojimus vadovų premijoms. Net ir tų bankų, kurie buvo išgelbėti už mokesčių mokėtojų pinigus, vadovai atsisveikino su savo postais išsinešdami solidžias išmokas. Įstatymų leidėjų neveiklumas yra puikiausias įrodymas, jog Volstritas kontroliuoja Vašingtoną. Abi pagrindinės JAV partijos yra priklausomos nuo 1 proc. šalies turtingiausiųjų. Skirtumas tik tas, kad demokratai veidmainiškai demonstruoja meilę materialiai silpnesniam gyventojų sluoksniui, o respublikonai atvirai remia kraštutinio liberalizmo doktriną, kuri jų nuomone yra tiesiausias kelias į amerikietišką svajonę.
Po antrojo pasaulinio karo JAV galėjo didžiuotis aukščiausiu pragyvenimo lygiu visame pasaulyje, šiandien ne viena ir ne dvi valstybės aplenkė amerikiečius pagal šį rodiklį. Amerikiečių gyvenimo kokybės standartai didesniu tempu smuko tik Didžiosios depresijos metais.
Pagal pajamų lygybę, socialinį mobilumą ir apsaugą nuo skurdo JAV užima 27 vietą tarp 31 Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos narės. Turkija, Meksika ir Čilė vis dar atsilieka nuo JAV.
Pastaraisiais dešimtmečiais JAV ekonominę ideologiją sėkmingai eksportavo į likusį pasaulį. Viduriniąją klasę žavėjo amerikietiškoji svajonė, o turtinguosius viliojo absoliutaus ekonominio liberalizmo galimybės. Visame pasiturinčiame pasaulyje tapo madinga perkelti gamybą į pigesnes šalis, o gautą pelną investuoti į finansų sektorių. Vos tik kas pabandydavo paprieštarauti tokiai tvarkai netrukus sulaukdavo kaltinimų dėl socialistinio ar net komunistinio mastymo. Nors, tiesą sakant, kraštutinis liberalizmas yra veidrodinis marksizmo atspindys, diametraliai priešinga utopija.
Vladimiras Leninas tikėjo, jog vardan ideologijos realizacijos galima paaukoti milijonų žmonių laimę, panašiai masto ir kraštutiniai laisvos rinkos apologetai.
JAV konservatoriams derėtų susimastyti apie ilgalaikę šalies ateitį. Jeigu JAV turtuolių ir juos aptarnaujančio valdančiojo elito tikslas – subalansuoto liberalizmo sunaikinimas, tuomet jie eina teisingu keliu. Privatus verslas perima vis daugiau ir daugiau infrastruktūros objektų ir viešųjų paslaugų. Privatizacija pasiekė neregėtą lygį, tik vargu ar JAV įkūrėjai pritartų tokiai politikai.
Nuo pirmųjų valstybių atsiradimo politikos teoretikai ir praktikai baiminosi revoliucijos iš apačios. Liberalai ir konservatoriai skirtingais metodais siekė stabilumo ir nerimavo dėl valdomųjų inicijuoto perversmo. Šiandien stabilumui didžiausią grėsmę kelia pernelyg godus ekonominis ir politinis elitas. XXI amžiuje valstybės pamatus ardo ne įniršusios masės, bet nuo realybės atitrūkęs 1 proc.
Respublikonas Mike'as Lofgrenas 16 metų dirbo JAV Senato biudžeto komitetuose.
