Vieną dieną Monikos tėvai tiesiog suprato, kad savo dukros šokiais ir daile nesužavės. „Jie suteikė man visišką pasirinkimo laisvę. Nieko nelaukdama panirau į savęs paieškas“, – šypsojosi klaipėdietė.
Ji išbandė tinklinį, lengvąją atletiką, alpinizmą, netgi teatro pamokas.
„Tačiau jaučiau, kad man vis dar kažko trūksta. Aplinkiniai pastebėjo, kad energijai išlieti man idealiai tiktų kovos menai... Ir aš atsiradau karatė salėje“, - prisiminė devyniolikmetė mergina.
„Suformavo charakterį“
„Jau po pirmosios Kyokushin treniruotės pas trenerį Luką Kubilių pajutau, kad šis sportas yra unikalus, nestandartiškas ir mane įtraukiantis“, - pasakojo M. Ryžkovaitė.
Nors pirmieji mėnesiai, pasak merginos, buvo siaubingi: fizinis krūvis atrodė nepakeliamas, technika sudėtinga.
„Neturėjau kantrybės. Juk buvau dešimtmetė, mėgstanti daug ir garsiai kalbėti, - šypsojosi Monika. – Tyla, nusiteikimas ir susikaupimas man buvo labai svetima ir netgi nesuprantama. Kas mane žavėjo? Man patiko matyti save dvasiškai ir fiziškai tobulėjančią. Kiekvieną dieną keičiausi ir visomis prasmėmis stiprėjau. Ko išmokau iš šios sporto šakos? Ji tapo mano gyvenimo motyvacija viskam: tikslų siekimui, mokslams, studijoms, darbui, naujų galimybių paieškoms“.
Nebuvo nė dienos, kai Monika pasijaustų „nemergaitiška“. „Priešingai, įgijau savybių, kurios man, kaip merginai, buvo itin reikšmingos – tai kantrybė, supratingumas, ryžtas, pasitikėjimas savimi, polinkis į sveiką ir aktyvią gyvenseną, - teigė M. Ryžkovaitė. - Karatė paklojo pamatus mano asmenybės susiformavimui ir pasaulėžiūrai. Niekada nebūčiau pagalvojus, kad manyje slypi tiek daug valios, motyvacijos, noro save tobulinti, siekti tikslų ir pasiimti iš gyvenimo kiek įmanoma daugiau“.
Patirtis šioje kovos menų šakoje, pasak Monikos, atvėrė daugybę kelių, pasirinkimo galimybių ir privertė palikti savo komforto zoną.
„Po kiekvieno čempionato jokie išbandymai nebebaisūs. Tarkime, pokalbis dėl darbo prilygsta paprasčiausiam dialogui ir tiesiog savo privalumų išryškinimui. Po visų išgyventų emocijų ir potyrių ant tatamio, treniruočių metu, varžybų arenoje, sporto salėje, nebelieka jokio jaudulio, kadangi pasitikėjimas savimi nubloškia kiekvieną ramybės neduodančią mintį“, - tikina ji.
„Lyg pusryčiai“
„Ambicijos, motyvacija ir palaikymas“, - pasak Monikos, tai yra kovotojo kelias.
Tuoj pat ji priduria: „Labai svarbu turėti parako savo viduje“.
„Kovotojas turi suprasti, kad kelias į pergales yra ilgas, vingiuotas ir sunkus. Jis paprasčiausiai turi tam pasiryžti, nebijoti 200 kartų suklupti, o 201- ąjį atsistoti ir žygiuoti toliau, - kalb4jo M. Ryžkovaitė. - Daug kas priklauso ir nuo tvirto užnugario, kai šeima, kolektyvas, treneris ar draugai tavimi tiki ir pasitiki“.
Žinoma, Monika pamena ir savo pirmąsias varžybas, kurios vyko Olandijoje. „Jokios prizinės vietos neužėmiau, kadangi buvo praėjęs itin mažas laiko tarpas nuo mano karatė kelio pradžios, o aš pati nebuvau nei fiziškai pasiruošusi, nei morališkai nusiteikusi. Vykau ne dalyvauti varžybose, o dėl šaunios kompanijos ir noro pakeliauti. Bet laikui bėgant, požiūris ir suvokimas ėmė keistis, - prisipažino „Metų debiuto“ prizą Lietuvos Kyokushin Karatė federacijos apdovanojimuose šiais metais laimėjusi sportininkė.
Europos čempionate M. Ryžkovaitė iškovojo sidabro medalį svorio kategorijoje per 60 kilogramų.
„Man labai patinka posakis „Gera pradžia – pusė darbo“, - nusijuokė Monika. - Ypatingai sėkmingai įžengiau į suaugusiųjų pasaulį, taip užsikeldama labai aukštą sau kartelę. Kadangi esu kovotoja, noriu kovoti ir siekti dar daugiau. O šis apdovanojimas man yra labai ypatingas, vienas iš pačių brangiausių. Jis visada man primins, kad nieko nėra neįmanoma. Tai lyg pusryčiai ar rytinis kuras dienos pradžioje prieš ilgą bei darbingą dieną“.
„Viena ranka“
Neveltui Monika priminė, kad kovotojo kelias yra vingiuotas – ji iki šiol prisimena patį skaudžiausią nutikimą savo sportinėje karjeroje.
„Tačiau šis įvykis tapo mano didžiausia motyvacija, - ji prisiminė metus, kai teko „keltis“ iš jaunučių kategorijos į jaunius. - Degiau noru įsiveržti į naują amžiaus grupę, laimėti Lietuvos čempionate ir patekti į Europos čempionatą. Du metus be perstojimo intensyviai sportavau, nepraleidinėdavau treniruočių, papildomai dirbau sporto salėj, kas rytą lakstydavau krosus, vasarą kasdien važinėdavau dviračiu, pajūryje žaisdavau tinklinį. Visas mintis kreipiau į būsimą turnyrą, ruošiausi tam morališkai“.
Bet likus vos dviem savaitėms iki turnyro Monika susilaužė ranką.
„Su ašaromis akyse paskambinau treneriui... – prisiminė mergina. – Tik jo dėka, paskatinimu, iniciatyva ir mano dideliu noru per labai trumpą laiką, po kelių seansų pas specialistus, nusiėmiau gipsą ir keletą dienų paskyriau naujos technikos lavinimui. Prisitaikiau naudoti tik vieną ranką kovoje ir kojas. Sulaužytą ranką teko laikyti iškėlus virš galvos, kad į ją nepataikytų varžovė. Tad varžybų dieną turėjau papildomo streso bei įtampos. Jaudulys buvo didesnis dėl rankos negu pačių kovų“.
Geros fizinės formos, vienos sveikos rankos bei kojų Monikai pakako: ji laimėjo auksą ir iškovojo kelialapį į Europos čempionatą.
„Žinanti savo vertę“
„Nepamenu atvejo: nei jaunių amžiaus grupėje, nei jaunučių, kad stovėčiau ant pakilos ir galvočiau, kad būtent aš – Europos čempionė. Labai sunku tai suvokti iš karto, - šypsojosi M. Ryžkovaitė. - Tikrasis džiaugsmas aplanko tada, kai grįžti namo, kai visi šeima, visi artimieji, draugai, pažįstami pradeda tave sveikinti, kai pamatai šypsenas jų veiduose. Su kuo galėčiau palyginti pergalės jausmą? Tai tas pats lyg gautum milžinišką pinigų sumą, kurios vertės iš pat pradžių nesupranti. Šis džiaugsmas tampa suvokiamas daug vėliau, tuomet, kai pradėtumei tuos pinigus leisti kelionėms, mėgstamam maistui, pramogoms, pirkiniams, atrakcijoms“.
Paklausta, kas, jos manymu, yra stipri moteris, Monika net neabejoja: „Visų pirma, stipri moteris yra save ir kitus gerbianti asmenybė“.
„Šiuo metu vyrauja tendencija tapti „stipria ir nepriklausoma moterimi“, vyksta feminizmo judėjimai. Manoma, kad „stiprios moterys“ viską gali pasidaryti pačios, be vyro pagalbos. Visiškai tam nepritariu, - teigia M. Ryžkovaitė.
Pasak Monikos, moteris, jei jau gimė tokia, tai ir turi išlikti moterimi, kurios stiprybė slypi viduje.
„Būtent šią stiprybę ir suformuoja įvairūs jogos užsiėmimai, kovos menai, dvasinės praktikos. Taip, ji švelni, mandagi, supratinga, emocinga ir žinanti savo vertę. O tos, kurios skatina bei palaiko feminizmą, bando kažką sau pačios įsirodyti, manau, kad paprasčiau neranda šeimyninės laimės. Lietuvoje, kurioje alkoholizmo rodikliai lenkia Rusiją, o rūkalių skaičius tik didėja, stiprių moterų aš pastebiu labai mažai, - pabrėžė sportininkė. - Niekada negalėčiau sieti stiprios moters su žalingais įpročiais. Tai greičiausiai pavargusi nuo kasdienybės, nusivylusi, įskaudinta ir nelaiminga moteris, ieškantis paguodos šaltinių“.
