„Sunkiausia trenerio darbe – emocijos. Kiekvienos varžybos – minus vieneri metai gyvenimo. Vienas sportininkas sukovoja 5 kovas, tai jei yra keli sportininkai, tai emociškai sukovoji 20-25 kovas. Labai sekina“, - kalbėjo Lietuvos kiokušin karatė rinktinės treneris Paulius Klapatauskas.
Savaitgalį Lenkijoje jis su savo auklėtiniais dėl kelialapių pasaulio čempionate Tokijuje grumsis Senojo žemyno pirmenybėse. Pakalbinau trenerį apie kiokušin karatė išskirtinumą, požiūrį į mišrius kovos menus, pašaukimą dirbti trenerio darbą.
– Kuo ypatinga kiokušin karatė tarp kitų kovos menų?
– Kiokušin karatė – kova be apsaugų. Nėra nei pirštinių nei kojų apsaugų. Tik baltas kimono dėvimas. Pilnas kontaktas smūgiuojant į kojas, į korpusą ir taip pat galima smūgiuoti kojomis į galvą. Kadangi be apsaugų, tai rankomis smūgiuoti į galvą draudžiama. Ištisinis kontaktas, kova. Tokiems kovotojams neužtenka turėti gerą techniką, greitį. Tai ir gebėjimas kentėti skausmą. Reikalinga ištvermė, greitis, fizinis pasirengimas, valia.
Kitur, nekontaktiniuose menuose, dominuoja greitis, technika, o čia tikrai to neužtenka. Varžovai analizuoja vieni kitus, jei mato, kad greitesnis, pereina į artimą kovą. Sprendimų šimtai, kovos būdų vedimo šimtai. Tai kaip šachmatų žaidimas – mąstymas, kovotojo analizė. Jei žinomas kovotojas, gali pasitelkti kokią taktiką, jei nežinomas – kovos eigoje, per 10-20 sek. reikia „nuskaityti“ varžovą, jo gebėjimus, kovos būdą. Tuo kiokušin karatė žavinga.
– Sakėte, kad tai ištvermės sportas. Kaip ugdote savybę ištverti skausmą?
– Sunkios treniruotės, įvairios metodikos. Pavyzdžiui, 10 kovų po 2 minutes, darbas su maišais – 10-15 raundų. Pasakiau gana primtyviai – yra nuoseklus kasdieninis darbas po dvi treniruotes po dieną. Tai ir bėgimas, intervalinės treniruotės. Grūdinimas – tiesioginis kontaktas, o ne imitavimas. Tam, kad raumenys adaptuotųsi prie smūgių.
Pojūtis – jei visus smūgius „priimsi“, antrą, trečią arba ketvirtą kovą būsi eliminuotas iš varžybų. Turi jausti distanciją, vengti smūgius. Tai didelis menas. Žmonės sportuoja po 10 – 20 metų, kad pasiektų tam tikrą lygį ir važiuoti ne į rajonines varžybas, o Europos ir pasaulio čempionatus. Mes nuėjome didelį kelią, žinome pasiruošimo būdus ir galimybes.
– Vis dar pasigirsta kalbų, kad karatė – šou dalis, neskirta apsiginti ar apginti. Ką galite į tai atsakyti?
– Galima daug pasakoti, bet tiek, kurie nors kartą sudalyvavo Lietuvos čempionate, tikrai taip nekalbės. Žmogus tai pajautęs, tokių žodžių nesakys. Tokių diletantų, kurie vienaip ar kitaip pasakys, visuomet buvo ir bus. Negali nuvertinti sportininkų, kurie dalyvauja MMA varžybose. Ten – jų pasirinkimas, o čia – mūsų kelias.
Neugdome gatvės muštynių kovotojų, tai visiškai ne mūsų prioritetas. Tai – normalus sportas, kaip imtynės, boksas, dziudo, judame link olimpinių sporto šakų. Juolab, kad Rytų filosofija kertasi su gatvės muštynėmis. Treniruotas sportininkas, kuris daug skiria laiko mankštai, smūgiams, technikai, jo psichologija taip pat vystosi. Jei incidentai gatvėje, tai jis psichologiškai žymiai stipresnis, patvaresnis. Dėl to – daug didesnė galimybė išvengti bet kokio konflikto. Žmogus spinduliuoja pasitikėjimu savimi, nesikarščiuodamas bendrauja su agresyviu žmogumi.
– Populiarėja mišrūs kovos menai, muai tai. Ar kiokušin karatė dėl to nenukenčia?
– Tikrai taip nėra. Klubų skaičius nuosekliai auga, klubuose narių skaičius taip pat auga. Konkurencija taip pat auga. 10-12 metų vaikams jau reikia laimėti 4-5 kovas, tai gana sunku. Jie apsaugoti – su liemenėmis ir šalmais, bet 4-5 kovos jiems – tikrai didelis iššūkis. Be abejo, kai kuriems ta konkurencija per sudėtinga. Dėl to įsisteigia nemažai šalutinių kovos menų, kiemo federacijų, kur daro kiemo varžybas, ieško marketingo. Reikia žiūrėti toliau – kokios pasaulinės tendencijos, ar patvirtinta antidopingo agentūros. Kiemo federacijos ateina ir išeina.
– Ar negalvojote kada pasirodyti mišrių kovos menų turnyruose ir pademonstruoti, ką kiokušin karatė kaip kovos menas, gali priešpastatyti?
– Mūsų visi Europos ir pasaulio čempionatai vyksta Vilniaus „Siemens“ arenoje. Lygiai taip pat galima paklausti, ar tie sportininkai negalvoja sudalyvauti kiokušin karatė varžybose. Galbūt jie net neturėtų galimybės, nes yra atrankos kriterijai. Čia panašiai kaip krepšininko klausti, ar negalvoji sužaisti futbolo. Mes esame kiokušin karatė kovotojai. Tai didelė specifinė federacija, pasaulyje vienijanti milijonus sportuojančiųjų, sava sistema ir filosofija. Žmonės pašvenčia šiam sportui 20-30 metų, o gal net visą savo gyvenimą. Tai gražus ir taikus sportas.
– Su kitais kovos stiliais „maišytis“ nenorite?
– Pavieniai sportininkai tai daro. Ne paslaptis. Tai jų asmeninis reikalas. Federacija turi savo kryptį. Dabar norime patekti į pasaulio čempionatą Tokijuje. Tai – mūsų iššūkis. O dalyvauti kažkokiuose komerciniuose turnyruose ne mūsų siekis.
– Kartų kaitą išgyvenate. Ar nepritrūksite talentų?
– Apsisukimai didėja, klubų daugėja, konkurencija auga. Talnetų yra, su jais reikia dirbti. Tai – kantrybės klausimas. Kiek gebėjimų ir kantrybės užteks treneriams. Vien tai gerai, kad konkurencijoje išsirutulioja sportininkai, kurie užsigrūdina kovose, turi patirties. Čia reikia ne vienos dviejų kovų, o 10 ar 20 varžybų, kad atsirastų gebėjimas kažką daugiau padaryti.
– Trenerio duonos ragaujate jau virš 20 metų. Kas sunkiausia?
– Visąlaik yra konkurencija. Dėl vieno žmogaus kartais būna apmaudu – matai, kad gali, bet nepadaro. Visokių situacijų. Kaip treneris savo gyvenime esu matęs ir šilta, ir šalta. Analizuoji kiekvieną situaciją, mokaisi iš jos. Tampi kaip treneris stipresnis. Nėra kelias vien laimėjimais klotas. Tiek pat yra ir pralaimėjimų, kartėlių. Sunkiausia – emocijos. Kiekvienos varžybos – minus vieneri metai gyvenimo. Jei vienas sukovoja 5 kovas, tai emociškai sukovoji 20-25 kovas. Labai sekina. Galbūt tai ir sunkiausia.
– Jums dar kyla kovotojo emocijos stebint varžybas?
– Žinot, žengiant į penktą dešimtį tokių dalykų nebekyla. Norisi kaupti trenerio patirtį, dalintis su jaunimu. Tai – logiškesnis sprendimas, nei mėginti savo ego pademonstruoti. Yra trenerių, teisėjų kategorijos, bet viskas prasideda nuo išdirbtų valandų, paruoštų sportininkų skaičiaus, kokio lygio varžybose kaip treneris dalyvauji.
– Imatės ir teisėjo vaidmens?
– Teisėjauju, bet nenoriu būti trys viename. Noriu būti geras treneris. Man patinka, ką darau. Man tikrai nekyla problemų persirengti teisėjo aprangą ir pateisėjauti, bet šiandien aš save laikau treneriu.
Į Europos čempionatą – 30 Lietuvos kovotojų
Dar vienas išmėginimas P. Klapatausko trenerio karjeroje – šį savaitgalį Varšuvoje vyksiantis Europos čempionatas. Balandžio 17-18 dienomis šiam Lenkijos sostinėje susirinks 357 kovotojai iš 27 Senojo žemyno šalių. Jiems, kaip ir lietuviams, tai bus galimybė iškovoti kelialapius į lapkritį Tokijuje vyksiančias planetos pirmenybes.
Europos čempionų titulą Varšuvoje gins du iš trijų lietuvių – Inga Mikštaitė ir Raimundas Paškauskas. Dar vienas Senojo žemyno pirmenybėse triumfavęs Andrius Draugelis neprasibrovė per atranką. „Vežame ne turistis, o lyderius. Jų laukia 4-5 kovos, kurias reikia laimėti. Svarbu nusiteikti ir nepramiegoti savojo šanso“, - teigė P. Klapatauskas.
Galimybė sučiupti savąjį šansą suteikta debiutantams Justinui Kvietkai, Jurui Sokolovui, Eventui Gužauskui, Brigitai Gustaitytei. Rinktinės vadovas Romas Vitkauskas pabrėžė, kad komandoje yra ir tituluotų, patyrusių sportininkų – Rita Pivoriūnaitė, Rūta Brazdžionytė, Diana Mačiūtė, Vytautas Cėpla ir Lukas Kubilius.
„Norint laimėti kelialapį į pasaulio čempionatą, Europoje reikia iškovoti pirmą vietą. Paskui prasideda matematika, tad geriau apsieiti be jos. Visų tikslas bus vienas – nugalėti“, - tvirtino prieš dvejus metus Europos čempione tapusi R. Pivoriūnaitė.
Vyrų kelias į Tokijų kiek paprastesnis – Lietuva turi penkias vietas į pasaulio čempionatą. Anot federacijos vadovų, pirmuoju jau įrašytas A. Draugelis, o kiti bus atrenkami iš pastarųjų kelių metų Europos ir pasaulio čempionatų prizininkų.
Lietuvos suaugusiųjų rinktinės sąrašas
Moterys
Diana Mačiūtė (kata ir kumitė iki 55 kg; gim. 1980; klubas „Okinava“)
Rita Pivoriūnaitė (kata ir kumitė iki 55 kg; 1988; „Saulės ženklas“)
Rūta Brazdžionytė (-65 kg; 1991; „Argus“)
Inga Mikštaitė (-65 kg; 1980; „Kariai“)
Brigita Gustaitytė (+65 kg; 1994; „Budora“)
Nora Vaznelytė (+65 kg; 1988; „Rifas“)
Vyrai
Gervelis Gintas (kata; 1994; „Katana“)
Raimundas Paškauskas (kata; 1975; „Katana“)
Aivaras Dadura (-70 kg; 1987; „Shin“)
Jonas Eimontas (-70 kg; 1988; „Saulės ženklas“)
Vytautas Cėpla (-80 kg; 1985; „Saulės ženklas“)
Justinas Kvietka (-80 kg; 1992; „Rifas“)
Valdemaras Gudauskas (-90 kg; 1993; „Shin“)
Juras Sokolovas (-90 kg; 1995; „Argus“)
Eventas Gužauskas (+90 kg; 1995; „Shodan“)
Lukas Kubilius (+90 kg; 1983; „Shodan“)
Lietuvos jaunių rinktinės rinktinės sąrašas
Merginos
Ieva Graikšaitė (kata; 1997; „Okinava“)
Raminta Makackaitė (kata; 1998; „Tornadas“)
Ieva Barzdžiūtė (-55 kg; 1997; „Kariai“)
Erika Žeburtovič (-55 kg; 1997; „Osu“)
Dalia Jievaltaitė (-60 kg; 1998; „Kariai“)
Monika Tydikaitė (-60 kg; 1998; „Shodan“)
Emilija Gataveckaitė (-65 kg; 1997; „Spartanika“)
Ugnė Vertelytė (-65 kg; 1997; „Takas“)
Eglė Jonušaitė (+65 kg; 1998; „Budora“)
Monika Ryžkovaitė (+65 kg; 1998; „Shodan“)
Vaikinai
Kasparas Karalis (kata; 1998; „Okinava“)
Paulius Špiliauskas (kata; 1998; „Rifas“)
Vilius Lipnickas (-55 kg; 1997; „Shodan“)
Arnas Mikuckas (-55 kg; 1998; „Kumštis“)
Martynas Armonaitis (-60 kg; 1998; „Kariai“)
Ignas Baušys (-60 kg; 1997; „Oriens“)
Paulius Dirda (-65 kg; 1997; „Kumite“)
Edvinas Juozaitis (-65 kg; 1997; „Shodan“)
Laurynas Auglys (-70 kg; 1997; „Saulės ženklas“)
Laurynas Vaičikauskas (-70 kg; 1998; „Shodan“)
Orestas Abazorius (-75 kg; 1997; „Saulės ženklas“)
Ugnius Knystautas (-75 kg; 1998; „Shodan“)
Dovydas Lukaitis (+75 kg; 1998; „Rifas“)
Julius Urbonas (+75 kg; 1997; „Shodan“)
