Pirmojoje šio straipsnio dalyje rašėme, kad 50-mečių bedarbių nuomone darbdaviams jie jau seniai neįdomūs – jie renkasi jaunus, net jei pastariesiems gerokai trūksta patirties. Visa paslaptis – jaunuolių iki 29-erių metų įdarbinimas subsidijuojamas, o juos dirbti priėmusiems darbdaviams siūlomos įvairios lengvatos. Didžiąja dalimi tai lemia ES politika.
Lietuvos darbo biržos (LDB) pateikti duomenys taip pat rodo, kad padėtis darbo rinkoje jauniems bedarbiams gerokai palankesnė, negu vyresniems. LDB atstovai pripažįsta, kad sunkiausia įsidarbinti neturintiems profesinio pasirengimo vyresnio amžiaus bedarbiams, nes darbdaviai paprastai rečiau ryžtasi investuoti į vyresnių asmenų mokymą.
Vadinasi, yra tiesos balsas.lt pašnekovų, teigusių, kad jeigu tau jau 45+ ar 50+, darbdaviams esi neįdomus, žodžiuose? Tačiau gal jie klysta, o vietinės programos skiria tiems, kurie įsivaizduoja esantys diskriminuojami, daugiau dėmesio? Juk logiška, kad raginant senjorus ar artėjančius prie tos ribos dirbti, turi būti pasirūpinta, kad jie turėtų ką dirbti... Taip svarstydami, balsas.lt žurnalistai pokalbiui pakvietė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Darbo departamento direktorių Viktorą Majauską.
V. Majauskas: jaunimas išvažiuotų, o senimas pakentės
Paklaustas, ar pagrįstas teiginys, kad padidintą dėmesį skiriant jaunimo įdarbinimui, nukenčia kitų amžiaus grupių Lietuvos gyventojai, V. Majauskas pripažino, jog toks požiūris turi pagrindo.
„Manyčiau, kad toks įspūdis teisingas. Taip ir yra. Pereitais metais mūsų rezultatai įdarbinant jaunimą buvo labai blogi – dėl didelės jaunimo bedarbystės esame treti nuo galo Europos Sąjungoje (ES). Todėl buvo imtasi skubių priemonių, kad padėtis pasikeistų“, – sakė jis.
Pasak V. Majausko, jaunimo nedarbas – didelė problema visoje ES, todėl vienas iš pagrindinių prioritetų ir yra jaunimo įdarbinimas. Priminęs, kad dar pernai Lietuvoje buvo apie 35 tūkst. nedirbančių jaunuolių, užsiregistravusių darbo biržoje, o šiuo metu jų yra apie 19 tūkst., jis sakė, kad jaunimo skatinimo programos tikrai pasiteisino ir padėjo sulaikyti dalį žmonių nuo emigracijos.
„Skeptikai sako, kad jaunimo bedarbystė sumažėjo dėl to, jog jie išvažiavo, bet jaunuoliai, kuriems mes padėjome, skaičiuojami dešimtimis tūkstančių. Dirbome trimis kryptimis. Pirma – buvo skatinami darbdaviai, priimantys į darbą jaunus žmones. Antra – vien pernai tūkstančiai jaunuolių, kurie neturėjo reikiamos profesijos, buvo perkvalifikuoti. Taip pat jaunimas buvo skatinamas imtis savo verslo – skiriamas beprocentinis kreditas, organizuoti mokymai. Tuo pasinaudojo apie 7 tūkst. jaunų žmonių“, – vardijo V. Majauskas.
„Per praėjusius metus, kai pradėjome skirti jaunimui ypatingą dėmesį, jų įdarbinimui mes išleidome apie 90 mln. litų. O iš viso aktyvioms darbo rinkos politikos priemonėms per įvairius projektus mes skyrėme iki 360 mln. litų. Taigi, jaunimui skirta lėšų dalis – žymiai didesnė, negu likusiai grupei“, – pridūrė jis.
Nežinia, ar aukštas SADM valdininkas vis dar nesuprato, kad portalo žurnalistai domisi ne tuo, kaip integruotis į darbo rinką padedama jauniems žmonėms, ar tiek įprato, jog dažniausiai kalbama būtent apie jaunimą, bet klausimą, ar dėl tokio padidinto dėmesio vieniems nenukenčia kiti, teko pakartoti. „Ar padidintas dėmesys ir nemažos lėšos, skiriamos jaunimo įdarbinimui, nėra diskriminacija visų kitų bedarbių ir ieškančių darbo žmonių atžvilgiu?, – tiesiai paklausėme V. Majausko. Ir išgirdome: o kur jie dėsis? Pakentės!
„Jeigu jauniems žmonėms nepadėsi, jie išvažiuoja į užsienį. O senimas lieka. Jie taikosi su ta minimalia alga, jie ne tokie judrūs. Jie kitos išeities neturi“, – pareiškė V. Majauskas. Priminsime, kad LDB duomenimis pernai Lietuvoje buvo apie 220 tūkst. registruotų bedarbių, o šiemet liepos 1 dieną – apie 187 tūkst. Iš jų iki 25-erių metų – 19,1 tūkst., arba 5,2 proc. 16-24 metų amžiaus gyventojų, o vyresnių negu 50 metų – 62,9 tūkst. , arba 13,6 proc. šios amžiaus grupės šalies gyventojų.
Ministerija: galvojame, ruošiame, sieksime
Tačiau besirūpindama jaunimu, SADM tikrai nepamiršo vyresnių bedarbių, įtikinėjo V. Majauskas. Pasak jo, ministerija rengia naują užimtumo programą, kurioje bus skirta dėmesio visų amžiaus grupių bedarbiams. Paklaustas, kada ji bus parengta ir pradės veikti, valdininkas atsakė, kad kol kas jokios aukštesnės valdžios jos dar nematė, tačiau jie turi rimtų ketinimų pakeisti padėtį, o programoje bus numatyta, kaip Lietuva ketina spręsti nedarbo problemą ir skatinti darbo vietų kūrimą iki pat 2020 metų.
„Šiuo metu užimtumas Lietuvoje yra 63 proc. visų darbingo amžiaus žmonių, o ES mums „nuleido“ vieną svarbų skaičių – iki 2020 metų turime pasiekti, kad užimtumas būtų 72,8 proc. Tai mus įpareigoja daryti kažkokius rimtus žingsnius, todėl reikia sukurti darbo vietas, reikia, kad ateitų investicijos, reikia peržiūrėti mokesčių sistemą, kad ji būtų patrauklesnė užsieniečiams“, – kalbėjo V. Majauskas, pridūręs, kad ES suskaičiavo, jog iki 2050 metų dvigubai išaugs žmonių, vyresnių negu 55 metai, skaičius.
SADM valdininkas aiškino, kad darbo biržoje veikia senjorų bankai, yra jiems skirtų projektų, jie perkvalifikuojami, o žmonės, perkopę per 55-rių metų ribą, remiami papildomai. „Visoje Europoje veiks mokymosi visą gyvenimą programa, kuri bus privaloma ir Lietuvai. Negaliu pasakyti, kad jau kitais metais, bet bus. Europa skirs gana didelius pinigus. Ji mus bara už prastą vyresnio amžiaus žmonių mokymo rodiklį“, – pripažino V. Majauskas.
Ir tarsi užmiršęs, kad klausėme apie vyresnius žmones, pakartojo: „Gal būt Lietuvos žmonės turėtų žymiai daugiau kurti savo verslo. Yra jaunimui verslui remti projektai“.
„Šiuo metu juo užsiima beveik 10 proc. žmonių, o pavyzdžiui, Turkijoje 40 proc. turi savo smulkų, individualų verslą. Mes turime kur augti“, – svarstė V. Majauskas, tarsi nežinodamas, kad tik nedaugelis turi pradinį kapitalą verslui pradėti, o su skolintu, kaip žinia, surizikavęs gali ne tik be uždarbio, bet ir be paskutinių kelnių...
Užsiminė V. Majauskas ir apie ministerijos planus įsigyti kompiuterinę žmogaus gebėjimų vertinimo programą, kuri padėtų nustatyti, kam žmogus labiausiai tinkamas ir kaip jį perkvalifikuoti. „Ieškotume jam tokio darbo, kuris tinka. Lėšos į žmogų būtų investuojamos tikslingiau. Taip daroma Danijoje, Vokietijoje, Austrijoje “, – sakė jis. Tačiau paklaustas, kada tai gali atsirasti, atsakė, kad „tam reikia lėšų, bet mes apie tai galvojame, manome, kad šiemet rudenį pradėsime ieškoti“. Taigi, jei kam nors nepasirodys per brangu, Lietuvoje ji kada nors atsiras... Beje, amerikiečiams, paties V. Majausko teigimu, vieno žmogaus gebėjimų įvertinimas tokia programa kainuoja 100 dolerių.
Kurs darbo vietas
Kas konkrečiai padaryta po to, kad tie žmonės, kuriems atitolo pensija, būtų paklausūs darbo rinkoje ir turėtų kur dirbti?, balsas.lt klausė SADM Darbo departamento direktoriaus V. Majausko.
„Kaip buvęs verslininkas galiu pasakyti taip – jeigu darbo vietų nedaugės, ar jaunuolį, kurį remiame, įdarbinsime, ar kurį kitą paremsime – bus tas pats. Svarbiausia, kad kurtųsi darbo vietos. Turi ateiti užsienio investicijos, o vietiniai darbdaviai turi būti suinteresuoti dirbti legaliai. Jiems turi būti pelninga vystyti savo verslą. Reikia, kad vyresni žmonės nebijotų kurti savo verslą – ar prekiauti, ar daržoves auginti, ar ką kita daryti, ir užsidirbti sau duoną. O tuos žmonėms, kurių profesijos nepaklausios, perkvalifikuosime“, – sakė jis.
Tiek to, nusprendėme, nors V. Majauskas vėl vardino tai, kas dar tik bus, o ne jau nuveikta. Mus domina ir tai, kaip SADM ir LDB įsiūlys darbdaviui tą vyresnį žmogų?
„Darbdavys sako: „man reikia žmogaus“ ir birža ieško žmogaus. Arba ateina žmogus ir sako: „man reikia darbo“. Reikia juos suvesti. Jeigu potencialiam darbuotojui trūksta šiek tiek praktikos ar žinių, jį pamokome. Darbuotoją mokome tik tuo atveju, jeigu jam randame darbą, nemokome tik tam, kad mokyti“, - aiškino jis. Tačiau V. Majauskas sutiko, kad paskatinti darbdavį iš dviejų kitais atžvilgiais lygiaverčių kandidatų pasirinkti vyresnį, sudėtinga.
„Pasižiūri žmogui į akis ir matai, ar jis tau dūšiai tinka ar netinka. Labai greitai galima pasakyti, ar jis tinkamas tam darbui. Bet kuriuo atveju darbdavys rinksis. O tada „sužaidžia“ ir palengvinimai, kurie ateina kartu su žmogumi“, – pripažino jis, prisiminęs, kaip darbuotojus rinkdavosi pats.Todėl, pasak SADM valdininko, regionuose, kuriuose itin didelė bedarbystė, darbdaviams numatoma šiek tiek primokėti arba sumažinti mokesčius ir tais atvejais, kai priims dirbti vyresnio amžiaus žmogų.
„Gal tada koks nors darbdavys sugalvos perkelti savo siuvyklą iš Vilniaus, pavyzdžiui, į Zarasus. Įdarbina ten bedarbius. Jiems nereikia pašalpų mokėti, todėl valstybei irgi nauda – nereikia išlaidauti bedarbių rėmimui“, – aiškino V. Majauskas, šį kartą ko gero užmiršęs, kad dėl to, jog kuri nors įmonė persikels, tarkime, iš Vilniaus į jo minumus Zarasus, bendras darbo vietų skaičius nepadidės.
Tiesa, laimės ar nelaimės valstybė, kuriai nereikės mokėti pašalpų Zarasuose – dar klausimas, nes jų gali prireikti to paties darbdavio atleistiems vilniečiams, bet darbdavys tai jau tikrai laimės dukart – ir dėl V. Majausko žadamų lengvatų, ir dėl to, kad provincijoje pasamdytiems darbuotojams už tą patį darbą tikriausiai mokės mažiau, negu dirbusiems Vilniuje... Ką veiks pastarieji – emigruos ar prašys pašalpų, V. Majausko net neklausėme...
Kodėl bobutei neapsimoka dirbti?
Duos ar neduos naudos tai, ką ketina daryti ministerija, pamatysime ateityje. Bet visa tai dar tik bus. Gal po metų, gal po dvejų ar trejų. O nerandantiems darbo žmonėms jo reikia šiandien. Tam, kad pavalgytų, mokesčius susimokėtų, savo nuogybę pridengtų ir pensiją užsidirbtų. Teisybės dėlei paminėję, kad kalbame ne apie tuos, kurie prašyti pašalpų atvažiuoja su „mersedesais“, SADM valdininko klausėme, ką jiems daryti dabar. Ir išgirdome, jog nemažai vyresnių žmonių paprasčiausiai nenori dirbti.
„Yra labai didelis procentas žmonių, kurie sako: „Ai, kam aš čia eisiu dirbti, aš geriau anūkus saugosiu“. Be to, yra galimybė anksčiau išeiti į pensiją“, – aiškino V. Majauskas, tarsi pamiršęs, jog tokį kelią žmonės neretai renkasi dėl to, kad už minimumą ne visuomet apsimoka dirbti, o išankstinė pensija – labai prasta išeitis, nes taip kerta per tą, kurią gausi jos pagaliau sulaukęs, kad tada tai tikrai dantis ant sienos pakabintum, jeigu ne skurdžiams skiriamos pašalpos...
„Kas yra tie 50+? Yra dvi žmonių grupės. Yra juodadarbiai ir kvalifikuoti žmonės. Specialistų dabar labai trūksta, todėl kvalifikuoti ir vyresni turi paklausą, nes jie turi žinių, patirties, jaučia atsakomybę, jie lojalūs vadovams. Mano buvę kolegos sako: „duokit specialistų, mes geram šaltkalviui, geram staliui ir 4-5 tūkst. litų atlyginimą mokėsime“, – aiškino jis.
V. Majauskas pripažino, kad už minimalią algą dažnam dirbti neapsimoka, nes už tiek dirbantis žmogus savo poreikiams kai kuriais atvejais gali turėti net mažiau, negu gyvendamas iš pašalpų – juk tupinėjant namie nebūtinai reikia naujo drabužėlio, o nuvykti į darbą irgi kainuoja... Tai koks kvailys dirbs, jei pusę atlyginimo teks išleisti kelionei į darbą? Tačiau jis pridūrė, kad valstybė irgi skaičiuoja savo pinigus, ir ilgalaikiams bedarbiams, jeigu jie nuolat atsisako siūlomo darbo, pašalpos bus mažinamos.
„Kiekvienas žmogus viską susiskaičiuoja. Nemanau, kad Zarasuose bedarbiai prašyti pašalpos atvažiuoja su „mersedesais“, o Kaune ar dar kur nors tokių yra. Regionuose savivaldybės ir biržos darbuotojai atsiduria nepavydėtinoje padėtyje – kaip tu giminaitį pradėsi vaikyti, nemokėsi pašalpos? Arba kaip tu perkvalifikuosi bobutę, kuri turguje prekiauja ir pašalpos prašyti atėjo? Suveikia žmogiškumas valstybės sąskaita. Nuėjo prie bažnyčios, kažką pardavė, paskui pasiėmė pašalpą – taip ir sukasi. Bet valstybė turi tai kažkaip reguliuoti, kontroliuoti, kam mokami pinigai“, – teigė SADM atstovas.
Pasak jo, „jeigu tai bobutei pasiūlysime darbą ir mokėsime 3 tūkst. litų, ji iš karto mes visus savo daržus, vištas ir kiaušinius. Bet mes tokių darbdavių, kurie priimtų į darbą bobules ir mokėtų joms tokius atlyginimus, Lietuvoje neturime“.
„Turi gauti pašalpą tie, kuriems iš tikrųjų blogai, ir turi dirbti visi tie, kurie gali dirbti. Reikia mažinti kontrabandą, mažinti nelegalų darbą, sudaryti sąlygas vietiniam verslui vystytis, užsienio investicijoms ateiti“, – vėl ir vėl kartojo V. Majauskas. Anot jo, kai 2020 metais užimtumo lygis pasieks ES reikalaujamus 72,8 proc., „likusioji dalis bus tokie, kurie nenori dirbti, ir kurie negali dirbti“.
Belieka atsakyti į du klausimus: ką daryti, kai iki tų magiškų 2020-ųjų dar daugiau oi kaip daug metų ir ar nurašyti kone 28 proc. darbingo amžiaus žmonių – ne per didelė prabanga?
Diskriminacija neafišuojama, bet egzistuoja
Kad ir kaip nenoriai, netiesiogiai, bet V. Majauskas vis dėlto pripažino, kad darbo rinkoje egzistuoja diskriminacija dėl amžiaus. Apie ją garsiai nekalbama, ji neafišuojama, bet priežasčių, dėl kurių pasirenkamas jaunesnis darbuotojas, surandama apsčiai. Ir kažin, ar lemia vien tai, kad priimti jaunus žmones skatina europinės paramos programos – nors jie neturi tiek žinių, patirties ir kvalifikacijos kaip vyresni, bet jais lengviau manipuliuoti, jiems galima mokėti mažesnį atlyginimą... Na, nuspręs emigruoti – tegul emigruoja, kitą tokį patį darbo birža atsiųs...
Bet tiems, kuriuos valdžia prisimena tik tada, kai įtikinėja, kad atitolinti pensinį amžių reikėjo dėl to, jog visuomenė sensta, o dirbančių ir išlaikančių pensininkus, beviltiškai mažėja, reikia darbo – ir tam, kad galėtų savo mokesčiais pensininkus paremti, ir kad patys ne iš pašalpų ar atsitiktinių uždarbių gyventų.
Apie tai prabilęs ekonomistas, socialinių mokslų daktaras Romas Lazutka nedvejodamas teigia, kad padidintas dėmesys vienai grupei visada yra kitų grupių diskriminacija.
Apie tai skaitykite trečioje šio straipsnio dalyje.
Taip pat skaitykite:
Jaunimo užimtumo programos – vyresnių gyventojų diskriminacija (I d.)
