Apie teismuose atkakliai bandantį ginti savo garbę ir orumą, pričiupti buvusius „Ekstros“ žurnalistus Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovo pavaduotoją Darių Jurgelevičių sužinome vis daugiau. Sąjūdžio priešaušryje šis aktyvus komjaunimo veikėjas spėjo įstoti ir „šlovingosios“ Sovietų Sąjungos komunistų partijos (KPSS) gretas. Rekomendavus „specnazui“.
Vienas teismuose besibylinėjančio, o dabar „nukišto“ į komandiruotę Gruzijon, D.Jurgelevičiaus reikalavimų yra paneigti teiginį: „Akivaizdu, kad į VSD atėjus ne sąjūdininkui D.Jurgelevičiui, sąjūdininko Vytauto Pociūno likimas buvo iš anksto nulemtas.“ Tai esą žemina D.Jurgelevičiaus garbę ir orumą, formuoja neigiamą visuomenės nuomonę apie jį, dėl ko šis aukštas saugumo pareigūnas „patiria dvasinį sukrėtimą ir dvasinių išgyvenimų, pašlijo jo santykiai darbe“. Nors D.Jurgelevičiaus ieškinį jau atmetė dviejų instancijų teismai, saugumiečio noro bylinėtis su „Ekstra“ ir buvusiais šio savaitinio žurnalo darbuotojais (šių eilučių autoriumi ir „Ekstros“ eksredaktoriumi Valdu Vasiliausku) tai neatšaldė. Užsispyrimas, vertas tikro komunisto - byla pasiekė Aukščiausiąjį Teismą. Vertindamos D.Jurgelevičiaus pastangas, „Lietuvos žinios“ toliau verčia jo biografijos puslapius.
Priminsime, kad po VSD pulkininko ir diplomato V.Pociūno žūties atliktas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) tyrimas visuomenei ne tik atskleidė tam tikrus naujus šios painios istorijos aspektus bei pakankamai kontroversišką padėtį VSD viduje, bet ir paliko ne mažiau iki šiol neatsakytų klausimų.
Tyrimo slaptumas - įslaptinti liudytojų parodymai, 12 nepateiktų Seimui VSD analitinių pažymų - palieka daug galimybių spekuliacijoms ir spėlionėms. VSD generalinio direktoriaus pavaduotojo D.Jurgelevičiaus pavardė buvo viena iš nedaugelio, kuri minėta įslaptinto tyrimo ataskaitoje bei vėliau išviešintuose liudijimuose. Pavardė buvo įdomi ir tuo, kad šis jaunas žmogus labai greitai padarė karjerą nuo pramoginės radijo stoties laidų vedėjo iki Užsienio reikalų ministerijos (URM) ir VSD vieno iš vadovų.
Pirmos viešos užuominos apie D.Jurgelevičių, tuometinį Vilniaus universiteto Teisės fakulteto studentą, aptinkamos jau 1987 metais. Tuometinio „Komjaunimo tiesos“ laikraščio (1987 09 02) rubrikoje „Laikas ir tavo pozicija“ buvo kone kasdien smerkiami pirmojo antisovietinio mitingo, vykusio prie A.Mickevičiaus paminklo, dalyviai. Smerkė visų visuomenės sluoksnių atstovai - darbininkai ir valstiečiai, kūrybinė inteligentija ir studentija.
Minėtos rubrikos straipsnyje „Atkirtis“ rašoma: „Prabėgus daugiau kaip savaitei nuo rugpjūčio 23-osios sekmadienio, kai Vilniuje prie A.Mickevičiaus paminklo įvyko provokacinė sueiga, kuri, kaip ir reikėjo tikėtis, nerado atgarsio nei dorai, blaiviai mąstančiųjų protuose, nei širdyse. Atvirai sueigos tikslus, provokatorių iš užjūrio bei vietos „Lietuvos vaduotojų“ užmačias pasmerkė darbininkai, besimokantis jaunimas, inteligentai. Redakcijos pašte ir šiandien gausu tokių laiškų.
“Noriu ir aš pasidalyti mintimis apie rugpjūčio 23-osios sueigą, - rašo Vilniaus valstybinio V.Kapsuko universiteto Teisės fakulteto studentas D.Jurgelevičius. - Demonstracija tai pati didžiausia veidmainystė. Tai Vakarų masinės informacijos priemonių darbas. Tačiau pagrindinis šios akcijos tikslas - apjuodinti mūsų persitvarkymo politiką ir vieną jos dalių - viešumą. Vakaruose tikėjosi, jog vadinamieji „kovotojai už Lietuvos laisvę“ susidurs su milicijos kordonais, juos areštuos, gal nuteis. Šito nebuvo! Niekas nelaikė už rankų žmonių, jų nevaikė, nekišo į milicijos mašinas. To tikrai nesitikėjo Vakarų masinės informacijos reporteriai. Kur tai matyta, kad Tarybų Sąjungoje vyktų antitarybinė akcija? Manom, tokios mintys užplūdo juos, kai jie pamatė visa tai. Bet dar labiau jie nuliūdo, kai paaiškėjo, - liaudis nepritaria Vakarų pakalikų kalboms. Tai liudijo ir negausus susirinkusiųjų skaičius. Taigi viešumo politika, kuri dabar yra mūsų gyvenimo kasdienybė, įrodė savo pranašumus ir jėgą.“
Rekomendavo „specnazas“
Šiomis dienomis LŽ pavyko aptikti naujų duomenų apie liepsningojo oratoriaus nuopelnus socialistinei tėvynei Sovietų Sąjungai ir jos „širdžiai bei protui“ - valdančiajai KPSS. Archyve ramiai guli Komunistų partijos nario D.Jurgelevičiaus asmens byla. Likus mažiau nei metams iki Sąjūdžio, jaunas, vos 21-erių studentas, 1987 metų lapkričio 20-ąją parašęs prašymą priimti į TSKP narius, pripažinęs, kad „su KPSS programa ir įstatais susipažinęs, juos pripažįsta ir pasižada vykdyti“, jau 1987 metų gruodžio 2-ąją galėjo didžiuotis raudonu kompartijos bilietu.
Reikėtų pažymėti, kad tais laikais vien ugningos kalbos mitinge nebūtų pakakę, kad tokiu stulbinamu greičiu patektum į vienintelės partijos gretas. Buvo sukurtos gana ilgos procedūros - kontrolės filtrai: svarstymai komjaunimo ir partijos komitetų posėdžiuose, kandidato į partijos narius bandomasis laikas ir pan. Kandidatu tapti partiniu D.Jurgelevičius tapo tarnaudamas sovietinėje kariuomenėje. 1986 metų liepos mėnesį jį rekomendavo Pabaltijo karinės apygardos Vilniaus įgulos specialiųjų dalinių politinio skyriaus partinė organizacija. Jame, pasak D.Jurgelevičiaus užpildytos anketos, jis tarnavo kukliu telefonistu. Tačiau jau Vilniaus universiteto partinei organizacijai svarstant, ką veikęs armijoje, D.Jurgelevičius atsako: „Buvau pulko komjaunimo sekretorius.“ Tai labai daug. Todėl dar pora nereikšmingų klausimų iš KPSS statuto ir niekam nekyla abejonių - vertas!
Čia gal tik derėtų paaiškinti sovietmečio neragavusiems, kad Vilniaus specialiojoje įguloje tarnavo desantininkai - sovietų kariuomenės elitas - skirtas malšinti galimą pasipriešinimą sovietų okupantams.
„Rėmėjų“ gretos
Partinis-politinis darbas ar partinė statyba, kaip anais laikais sakydavo, būdavo, sprendžiant iš šios konkrečios asmens bylos, gana rutiniškas ir nuobodus. Klausimai formalūs, atsakymai - tokie pat šabloniški. Tačiau rėmusių ir rekomendacijas būsimam komunistui rašiusių pavardės turėtų būti įdomios bei žinomos ir šių laikų skaitytojui.
Pavyzdžiui, Oskaras Jusys, ilgus metus einantis aukštas pareigas URM, savo rekomendacijoje rašo, kad D.Jurgelevičius „iš marksizmo pozicijų sugeba vertinti visuomenėje vykstančius procesus, tinkamai supranta vidaus ir užsienio politiką“. Ir dar visas puslapis tuometinių komunistinių „užkeikimų“.
Savo rekomendaciją kiek anksčiau surašė ir Teisės fakulteto komjaunimo komitetas. Tarp įvairių kitų puikuojasi ir Arūno Valinsko, tuo metu dar nespėto pašalinti iš universiteto, pavardė.
Rizika nebuvo didelė
Dabartinis Seimo NSGK pirmininkas Arvydas Anušauskas, prieš porą metų kaip istorikas komentavęs 1987-1988 metų situaciją, kokiomis nuobaudomis grėsė atsisakymas įsilieti į dar gana darnų nacionalistų smerkikų chorą, sakė, kad, be jokios abejonės, tuo metu viskas vykdavo labai organizuotai. „Organizatoriai, žinoma, buvo ne vadinamieji darbo kolektyvai, o komunistų partijos ir komjaunimo komitetai. Jie surinkdavo ir parinkdavo tinkamus žmones, smerkimo scenarijai būdavo surašomi iš anksto, tačiau kartais tie scenarijai griūdavo, - sakė A.Anušauskas. - Taip nutiko Jaunimo teatre, kai buvo organizuotas mitingo dalyvio Vytauto Bogušio smerkimas - dalis į susirinkimą visai neatėjo, kiti - visai nesmerkė savo kolegos.“ Visi šie nesusipratimai, kaip ir pavykusios smerkimo akcijos, atsispindėjo KGB ataskaitose.
“Jeigu kalbėtume apie vėlesnius laikus, t. y. 1988 metų vasario mėnesį, kai vėl reikėjo smerkti, bet jau JAV prezidentą Ronaldą Reaganą bei kongresmenus dėl jų pareiškimų Vasario 16-osios proga, pasirinkti tie patys šiurkštūs sovietiniai metodai - buvo liepta organizuoti atkirtį ir jis buvo organizuotas, - teigė A.Anušauskas. - Sąjunginio pavaldumo įmonių darbininkams buvo įteikti plakatai, mitingo kalbėtojų kalbos „apie grubius socialistinės tėvynės istorijos iškraipymus“ taip pat parašytos iš anksto.“ Tuometiniame mitinge Katedros aikštėje ugningai imperialistų provokacijas smerkė rašytojas Juozas Baltušis, krepšininkas Šarūnas Marčiulionis ir kiti žymūs anų, o ir šių dienų veikėjai. Savo indėlį į šią atsakomąją akciją įnešė ir jaunasis D.Jurgelevičius. Jis buvo vienas iš tų, kurie R.Reaganą, „blogio imperijos“ griovėją, ugningai pasmerkė bendrame Vilniaus universiteto Teisės ir Ekonomikos fakultetų susirinkime.
Ar atsisakymas smerkti galėjo grėsti tuometinei studentijai kokiomis nors rimtomis sankcijomis? A.Anušausko teigimu, tokių atvejų būta. „Tai daryti gal ir nebuvo pavojinga, bet tai iš karto būtų atsispindėję tokio studento ateityje, nes dar veikė paskyrimų į darbo vietas sistema. Galima buvo sulaukti papeikimo „už tarybinio studento vardo žeminimą“, o tai grėsė stipendijos netekimu, retkarčiais net ir išbraukimu iš studentų sąrašų. Tokių, kurie atsisakė kalbėti vasario 15-sios mitinge ir buvo pašalinti iš universiteto, kiek pamenu, buvo vienas kitas“, - sakė A.Anušauskas.
„Ne sąjūdietis“
Kai dar prieš porą metų, po V.Pociūno nužudymo Breste ir jo pomirtinio šmeižto, pradėjus domėtis D.Jurgelevičiaus biografija iš karto teko susidurti su visai netikėtais sunkumais. Pavyzdžiui, nei buvusi darbovietė - URM, nei dabartinė - VSD nepateikė, regis, paprasčiausio dalyko - D.Jurgelevičiaus gyvenimo aprašymo. Buvo ne mažiau keista, kad apie buvusį bendramokslį atsisakė kalbėti beveik visi, į kuriuos kreiptasi. Vienas vienintelis studijų laikų bendramokslis, kuris šiuo metu yra pakankamai žinomas visuomenei žmogus, sutiko anonimiškai apibūdinti D.Jurgelevičių.
“Studijų metais jis tikrai nebuvo sąjūdietis. Tuo metu, kai mes kūrėme pirmąsias Sąjūdžio grupes, jis sukosi su komjaunimu ir profsąjungomis. Buvo vadinamasis aktyvistas, tačiau ne iš tokių, kurie buvo apibūdinami „primityviai raudonais“ ar „idėjiniais“. Turėjome visą krūvą kur kas aršesnių „komsomolcų“, - sakė buvęs moksladraugis, stebėjęs ir tolesnę D.Jurgelevičiaus karjerą. Studijų laikų bičiulius stebino tai, kad labai socialiai aktyvus ir gabus URM pareigūnas, labai prisidėjęs prie Konsulinio ir Teisės departamentų teisinės bazės kūrimo, niekada nėra kaip diplomatas važiavęs į užsienį. „Tai mums buvo didelis paradoksas, nes vienintelė išimtis buvo ta, kai D.Jurgelevičius trumpam buvo išvykęs su ESBO misija į Moldovą. Ir sunku pasakyti, kodėl jis atsidūrė tame negausiame diplomatų sąraše, kurie nevažiavo į užsienį? Gal tai tipažo klausimas, gal kokie nors kiti ir mažai kam žinomi niuansai? Gal jam tiesiog patiko turėti įtakos URM (o jis jos turėjo), kurioje vyko institucijos statyba ir nuolatinė kaita?“ - svarstė studijų laikų bičiulis.
Pelningoji Moldova
Trumpa ir vienintelė D.Jurgelevičiaus tarnybinė išvyka į užsienį taip pat verta dėmesio. Ir ne tik todėl, kad ji buvo vienintelė. Valstybės kontrolės 2002 metais atliktas URM auditas atskleidė daug šios institucijos neūkiškumo ar paprasčiausio lėšų švaistymo atvejų.
“Viceministrai J.Rudalevičius, G.Šerkšnys ir O.Jusys (tas pats, kuris surašė vieną iš rekomendacijų į KPSS) savo įsakymais (pažeisdami Vyriausybės nutarimą) Teisės ir tarptautinių sutarčių departamento direktorių D.Jurgelevičių komandiravo į ESBO misiją Moldovoje ilgiau nei 30 kalendorinių dienų. Šiuose įsakymuose be teisinio pagrindo nurodyta D.Jurgelevičiui palikti 50 proc. mėnesinio atlyginimo. Komandiruotės laikotarpiu D.Jurgelevičiui buvo priskaičiuota 48 543,68 litų ir išmokėta -33 000,43 litų darbo užmokesčio. D.Jurgelevičius 2001 04 02 pareiškimu įsipareigojo grąžinti neteisėtai jam išmokėtus 33 000 litų“, - rašyta Valstybės kontrolės ataskaitoje. Dosni D.Jurgelevičiui URM, neįforminusi komandiruotės, apmokėjo ir lėktuvo bilietus maršrutu Kišiniovas - Vilnius - Kišiniovas. Ta pati labai dosni D.Jurgelevičiui URM, nuo 2000 metų spalio 29 dienos iki 2001 metų sausio 28 dienos išleidusi jį nemokamų atostogų, ne tik leido naudotis tarnybiniu mobiliuoju telefonu, bet ir noriai apmokėdavo tūkstantines sumas už pokalbius. Privatūs D.Jurgelevičiaus pokalbiai telefonu URM kainavo tik 1458,53 litų.
URM Valstybės kontrolei apgailestaudama pripažino, kad įsakymai, kuriais D.Jurgelevičius buvo komandiruotas stažuotei į Moldovą atlikti, „suformuluoti netiksliai“, tačiau priminė, kad „darbuotojas, grįžęs iš stažuotės, jau vienus metus dirba URM“. Dosniems D.Jurgelevičiaus sąskaitų dengėjams URM vadovybė pritaikė tarnybinę nuobaudą - pastabą. Apie tai, ar pats D.Jurgelevičius į valstybės kasą grąžino neteisėtai gautas tūkstantines sumas, atsako sausa biurokratinė Darbo kodekso eilutė, kuri teigia, kad „darbo užmokesčio, administracijos permokėto darbuotojui, negalima iš jo išieškoti“.
Vietoj išvados
Galima būtų teigti, kad anokia čia nuodėmė pabūti komunistu? Tačiau visų suminėtų ir nesuminėtų faktų visuma bent paaiškina, kodėl, praėjus vos porai savaičių po pulkininko V.Pociūno žūties, D.Jurgelevičius taip atvirai ciniškai patarė „nesiknaisioti po kaulus“, nes esą „išlįs tokių dalykų...“ Taip pat kodėl šis „specnazo“ pulko komjaunimo sekretorius, 21 metų tapęs komunistu, disidentų juodintojas padarė tokią žaibišką karjerą URM ir iki šiol laikomas VSD direktoriaus pavaduotojo poste. Ir pasitelkęs teismus įžūliai bando užčiaupti nepriklausomus žurnalistus. Antrą kartą nutrauktas Generalinės prokuratūros V.Pociūno bylos tyrimas rodo, kad niekas niekur neišlįs. Sistema savų neišduoda.
NSGK išvados, kuriose minimas D.Jurgelevičius: (įkirtime)
Komitetas tyrimo metu nustatė, kad neigiamą įtaką VSD moraliniam klimatui daro ir su VSD vadovais susijusios šios aplinkybės: VSD generalinio direktoriaus pavaduotojas D.Jurgelevičius viešai neetiškai pasisakė apie žuvusį Departamento pareigūną.
Tyrimo metu Komitetas gavo informacijos, kad 2005 metais V.Pociūno vadovaujamoje valdyboje susidarė nepalankus geram darbui psichologinis klimatas, nes kilo konfliktas tarp valdybos viršininko ir jo pavaduotojo. Kai kurių apklaustųjų VSD pareigūnų nuomone, trintis tarp dviejų valdybos vadovų galėjo kilti dėl skirtingų jų požiūrių į kai kuriuos valdybos veiklos aspektus, tačiau, kitų nuomone, ji galėjo būti eskaluojama dirbtinai ir VSD vadovybė sąmoningai vengė spręsti kylančias problemas. Kai kurie Komitetui liudiję VSD pareigūnai kaip svarbiausią priežastį nurodė ir tai, kad V.Pociūno nepalaikė VSD vadovai. Ypač pasyvus šiuo požiūriu buvo valdybą kuravęs generalinio direktoriaus pavaduotojas D.Jurgelevičius.
Komitetas gavo liudijimų, kad vienas kartu su V.Pociūnu dirbęs skyriaus viršininkas, kuravęs geležinkelius ir kitas transporto sritis bei tyręs projektą „2K“, taip pat VSD vadovybės buvo priverstas išeiti iš darbo. D.Jurgelevičiui sutikus išleisti ir pažadėjus įstatymų numatytą rekomendaciją dėl įsidarbinimo vienoje iš valstybinių įmonių, vėliau VSD vadovybė sąmoningai sutrukdė tam asmeniui įsidarbinti ne tik minėtoje valstybinėje įmonėje, bet ir privačiose bendrovėse. V.Pociūnas, likus maždaug pusantro mėnesio iki žūties, yra pasakęs: „Daugiau netylėsiu ir padarysiu, kad visi viską žinotų...“
Seimo narys Jurgis Razma teigė, kad V.Pociūnas prieš išvykdamas iš Lietuvos prašė su juo susitikti, o susitikus pranešė, kad tarnybą VSD palieka ne savo noru. V.Pociūnas jam pasakė ir išsiuntimo priežastį - esą A.Pocius situacijos Departamente nebevaldantis, didžiulę įtaką Departamentui per URM pasiūlytą į VSD pavaduotojo pareigas D.Jurgelevičių įgijęs URM sekretorius Albinas Januška.
Seimo narys Andrius Kubilius Komiteto posėdyje teigė, kad V.Pociūnas, pas jį lankęsis prieš išvykdamas, teigė esąs nustumiamas nuo svarbių tyrimų. Kartu V.Pociūnas jam sakė esąs statutinis pareigūnas, todėl prašęs nekelti jo išsiuntimo klausimo VSD vadovybei.
Turimos informacijos visuma leidžia daryti prielaidą, kad projektas „2K“ buvo primestas Lietuvai siekiant susilpninti mūsų šalies budrumą ir laimėti laiko. Apie tai įžvalgiai su savo kolegomis parengtoje pažymoje „2K“ perspėjo V.Pociūnas.
Komitetas, remdamasis tyrimo metu sukaupta informacija, daro prielaidą, kad profesionalių, turinčių didelę darbo patirtį darbuotojų sąmoningas ar nesąmoningas išstūmimas iš VSD silpnina Departamentą. Tokių veiksmų pavyzdžiu gali būti ir V.Pociūno, vadovavusio labai svarbiai VSD darbo krypčiai, skubotas išsiuntimas į Lietuvos Respublikos diplomatinę atstovybę Gardine. Komiteto disponuojamos informacijos visuma leidžia teigti, kad dėl nesklandumų, kilusių VSD valdybos veikloje, kuriai vadovavo V.Pociūnas, didelę dalį atsakomybės turėtų prisiimti VSD generalinio direktorius pavaduotojas D.Jurgelevičius, kuravęs šią valdybą, bei VSD generalinis direktorius A.Pocius. Įvertinant įvykių ir informacijos visumą, galima daryti prielaidą, kad V.Pociūnas buvo pašalintas iš atsakingų VSD pareigų norint pristabdyti jo atliekamus svarbius tyrimus transporto ir energetikos sektoriuose šalies nacionalinio saugumo aspektu.
Komitetui kelia abejonių VSD generalinio direktoriaus pavaduotojo D.Jurgelevičiaus perkėlimo iš URM sekretoriaus į VSD generalinio direktoriaus pavaduotojo pareigas teisėtumas ir tikslai, kai to nenumatė tuo metu galiojantys teisės aktai, taip pat jam mokamo priedo už diplomatinį rangą teisėtumas.
Rimantas Varnauskas
