Prancūzijos prezidentas Jacques’as Chiracas (Žakas Širakas) šiomis dienomis labai optimistiškai kalba apie Europos Sąjungos (ES) ateitį galbūt todėl, kad prieš pusę amžiaus pradėtas Jungtinių Europos Valstijų - galbūt kitu pavadinimu ir su kitokia politine struktūra - kūrimo projektas, atrodo, sparčiai ir pačiu laiku įgauna krizės formas.
Apie tai trečiadienį rašo įtakingo JAV leidinio "The Wall Street Journal" apžvalgininkas Jimas Hoaglandas (Džimas Houglandas).
15 ES valstybių gruodžio mėnesį per viršūnių susitikimą, atskleidusį Irako karo sukeltą Europos susiskaldymą, kurį vėliau dar labiau pagilino Prancūzijos bei Vokietijos nepagarba ES finansų taisyklėms, nesugebėjo susitarti dėl naujosios Konstitucijos. Dėl konstitucinės krizės ES, kurios narių gretas gegužės 1 dieną papildys dešimt naujų valstybių, neturi galutinio savo institucijų reformos plano, o asmeniniai jos lyderių santykiai yra vieni šalčiausių per Sąjungos gyvavimo istoriją.
"Europos istorija yra krizių įveikimo istorija, - per pokalbį su "The Wall Street Journal" apžvalgininku pasakė J. Chiracas. - Todėl taip bus ir šįkart. Mes susitarsime dėl Konstitucijos iki metų pabaigos, nes turime tai padaryti. Negalima su 25 valstybėmis spręsti klausimų, kuriuos sunku spręsti 15 valstybių".
Šis Prancūzijos prezidento pareiškimas, atrodo, atspindi tarp Senojo žemyno valdžios veikėjų įsišaknijusią nuomonę, kad Europos politinė integracija vyksta tik priėjus bedugnės kraštą, reaguojant į visuomenės nuomonę, jog permainos yra būtinos, mobilizavusių įvykių spaudimą.
"Jeigu būtume liovęsi diskutavę apie 10 naujų valstybių su 75 mln. gyventojų priėmimą vienu metu, mes to niekada ir nebūtume padarę", - prieš dvejus metus jam pareiškė vienas aukštas pareigūnas, teigia J. Hoaglandas.
Iki plėtros datos likus šimtui ar mažiau dienų, naujųjų valstybių priėmimas vis labiau primena iš anksto apgalvotą šuolį į nežinomybę.
Į ES priėmus buvusias komunistines Rytų ir Vidurio Europos valstybes ir net buvusias sovietines Baltijos respublikas, Europoje dings šaltojo karo meto skiriamosios linijos. Plėtra labiau pakeis ES psichologinį ir politinį charakterį negu jos ekonominius rodiklius, kuriuos ir toliau lems Vokietija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Ispanija ir Italija. Bet kaip tos permainos įsikūnys, yra ne tiek aišku, sako "The Wall Street Journal" žurnalistas.
"Po plėtros Sąjungoje atsiras skirtingų ekonominės, socialinės ir kultūrinės evoliucijos pakopų, - per pokalbį pripažino J. Chiracas. - Mums teks rinktis, ar visiems judėti vienu greičiu, kurį diktuos lėčiausi arba silpniausi partneriai, arba pripažinti, kad mums reikia variklio, - arba, kaip prezidentas pasakė vėliau, pionierių grupės - kelių valstybių, kurios gali susiburti ir judėti sparčiau ir toliau".
J. Chiracas davė suprasti, jog toks pionieriškas integracijos modelis yra jam patraukliausias.
Tačiau šiek tiek pakeisdamas savo poziciją ir tuo galbūt nuramindamas JAV, jis dėliojo naujus akcentus, kalbėdamas apie lemiamą Didžiosios Britanijos vaidmenį formuojant Europos užsienio ir gynybos politiką. J. Chiracas ir Vokietijos federalinis kancleris Gerhardas Schroederis (Gerhardas Šrioderis) vėliau vasarį jau antram per kelias savaites trišaliam viršūnių susitikimui susitiks su Didžiosios Britanijos premjeru Tony Blairu (Toniu Bleru).
Prancūzija ir Vokietija, sėkmingai kitoms ES narėms primetusios savo dvišalius susitarimus žemės ūkio ir kitais svarbiais vidaus politikos klausimais, pernai laikė save dviejų valstybių "varikliu".
Bet toks problemų sprendimo būdas nedavė norėtų rezultatų užsienio politikoje. Prancūzijai ir Vokietijai, kategoriškai nepritarusioms karui su Iraku, nepavyko atkalbėti Didžiosios Britanijos ir JAV nuo invazijos. Paryžiuje ir Berlyne, anot J. Hoaglando, pamažu bręsta supratimas, kad be Londono pagalbos sunku priimti tokius sprendimus užsienio politikos srityje, kurie tenkintų visą ES.
Nesutarimai dėl Irako prisidėjo prie gruodžio viršūnių susitikimo žlugimo, per kurį Ispanija ir Lenkija atsisakė sutikti su buvusio Prancūzijos prezidento Valery Giscard’o d'Estaing’o (Valeri Žiskaro d'Esteno) vadovaujamo Konvento parengtu Konstitucijos projektu.
J. Chiracas ir kitų Europos valstybių lyderiai tikisi, kad Konstitucijos projektui vėliau šiais metais pritars ES viršūnių taryba, o tada jis keliaus į valstybes nares ilgam ratifikavimo procesui.
Prancūzijos prezidentas tikriausiai supranta, kad svajonių išsipildymas gali reikšti visai ką kitą, negu jis tikisi. Išsiplėtusioje, pasikeitusioje ir federalizmo bruožų įgavusioje ES, kurios J. Chiracas siekia, Prancūzijai ir Vokietijai bus sunkiau dominuoti. O to užtenka, kad daugelis amerikiečių linkėtų Prancūzijos lyderiui pasiekti savo, trečiadienį rašo "The Wall Street Journal" apžvalgininkas.
ELTA
