Konstitucinio Teismo nutarimas yra ir jis privalės būti įvykdytas. Neabejoju, kad, svarstant jo įgyvendinimo kelius, iškils daugiau klausimų, negu šiandien turime atsakymų, tačiau viliuosi, kad, atsakius į tuos klausimus, tikros savivaldos Lietuvoje rasis daugiau.
Nemažai daliai visuomenės iš tiesų patraukliai atrodo idėja, kad savivaldybių rinkimuose kartu su partijomis varžytųsi ir nepartiniai kandidatai. Tačiau kartais diskusijos dėl rinkimų būdo pradeda priminti Krylovo pasakėčią apie orkestro muzikantus, bandžiusius keistis kėdėmis, bet nenorėjusius mokytis groti. Europos senosiose demokratijose, kur bendruomeniniai saitai ir žmonių supratimas apie kiekvieno jų atsakomybę yra puoselėti per šimtmečius, yra įvairios savivaldybių rinkimų sistemos. Daug kur renkami tik partijų keliami kandidatai (Skandinavija) arba veikia mišrios rinkimų sistemos, tačiau savivalda, nepriklausomai nuo rinkimų sistemų, veikia vienodai efektyviai.
Reikia ieškoti ir kitų, gal net daug svarbesnių giluminių priežasčių, kodėl tikrosios savivaldos principai iki šiol netapo Lietuvos žmonių gyvenimo kasdienybe. Kaimiškuose rajonuose pirmiausia reikia sukurti tikrą savivaldą seniūnijose, suteikiant galimybę žmonėms išsirinkti seniūną ir duodant jam rimtus svertus, taip pat ir biudžetą. Lygiai taip ir bendruomenės turi gauti svertus savo idėjų įgyvendinimui. Beje, mažoritarinės sistemos elementų įvedimas savivaldybių rinkimuose galėtų būti viena iš išeičių įgyvendinant Konstitucinio Teismo sprendimą, tačiau tai irgi nebus panacėja nuo visų ligų.
Gerai, kad ieškoma vaistų savivaldai stiprinti, tiksliau sakant, tikrai savivaldai Lietuvoje rastis, bet ar ją sukursim tik blaškydamiesi nuo vienos rinkimų sistemos prie kitos, kol kas sunku prognozuoti.
Žmonių susvetimėjimas, iniciatyvų stoka, valdžioje esančių savanaudiškumas, sąžiningumo nebuvimas – tai priežastys, kodėl visose posovietinėse visuomenėse nėra tikros savivaldos. Girdžiu kalbant, kad estai atrado stebuklingą vaistą, ir visos problemos išsisprendė kaip tik įvedus galimybę nepartiniams dalyvauti savivaldos rinkimuose. Tai vyksta jau keletą metų. Man teko kalbėti su estais, kurie sako, kad su tuo į jų savivaldą atėjo kaip tik labai daug chaoso. Jie nemano, kad naujieji įstatymų pataisymai būtų iš esmės pakeitę, išsprendę savivaldos problemas Estijoje.
Kyla klausimas ir dėl Europos parlamento rinkimų. Jo narius Lietuva renka pagal proporcinę sistemą, t. y. tik pagal partijų sąrašus. Ar čia bus galima pažeidinėti Lietuvos Konstituciją, o gal ir čia bandysim elgtis pagal Krylovą, persodindami muzikantus nuo kėdės ant kėdės, rinkdami savo atstovus į Europos Parlamentą skirtingai nei visa likusi Europos Sąjunga? Gal todėl ir pasigirsta balsų, kad Konstitucija vis labiau tampa dokumentu, pritaikomu tik šios dienos konjunktūrai.
Ar sankcionuotas Nepriklausomybės Akto signataro persekiojimas?
Tėvynės sąjungos atstovams Seime nėra žinomas joks kandidatas į VSD generalinio direktoriaus postą, todėl negalime atsakyti, ar tai, ką turi pasirinkęs LR prezidentas, mums bus priimtina, ar ne. Šiandien galime suformuluoti tik savo kai kuriuos pirminius kriterijus bet kuriam prezidento pasiūlytam kandidatui, nepaisant galimo asmenybės patrauklumo, pasaulėžiūrinio panašumo ar skirtingumo.
Pirmiausia mums bus svarbus kandidato požiūris į dabartinės VSD vadovybės poelgius ir nusiteikimas juos įvertinti bei grąžinti į VSD padorumą, sąžiningumą, teisingumą ir kitas vertybes, be kurių ir profesionalumas gali tapti tik paprastu cinizmu. Mums itin rūpės, kaip kandidatas bus pasirengęs atkurti sugriautą Lietuvos kontržvalgybą, kaip vertins sąžiningai NSGK liudijusių pareigūnų atleidimą iš pareigų, ar bus atskleista, kokiu mastu dabartinė VSD vadovybė yra įsivėlusi į vidaus politikos intrigas. Pastaroji problema yra itin akivaizdi, nes viena svarbiausių valstybės institucijų buvo ir tebėra praktiškai užvaldyta žmonių, neturėjusių įgaliojimų jos niekaip įtakoti. VSD dalyvavimas vidaus politikos intrigose pasireiškė per kai kuriuos pasirinktus politikus, per žiniasklaidą, naudojant ją kovai prieš oponentus.
Naujasis VSD vadovas turės ištirti ir pateikti NSGK akivaizdžius pastarųjų dienų žmogaus teisių pažeidimus, kai VSD teisėti ar neteisėti telefonų pasiklausymai peradresuojami su generaliniu direktoriumi ir su jo pavaduotojais bendradarbiaujančia žiniasklaida. Turiu galvoje skandalingą Kovo 11-osios akto signataro Liudviko Simučio ir jo namuose apsilankiusių kitų asmenų persekiojimą. Deja, šis demokratiniuose kraštuose sunkiai įsivaizduojamas atvejis nesulaukė nei Lietuvos žmogaus teisių gynėjų, nei operatyvinę veiklą prižiūrinčios Seimo komisijos dėmesio ar reakcijos.
Septynioliktaisiais Nepriklausomybės metais Lietuvoje privatūs asmenys yra atvirai sekami ir apie jų privačius susitikimus be jų sutikimo yra aprašinėjama pirmuosiuose laikraščių puslapiuose.
Mano viešas klausimas VSD generaliniam direktoriui Arvydui Pociui: kurio iš L. Simučio namuose apsilankiusių asmenų telefonas yra Jūsų tarnybos pasiklausomas, ar tai yra daroma su atitinkamomis sankcijomis ir kodėl, kokiais įstatymais remiantis, Jūsų surinkta informacija buvo perduota vienam iš laikraščių? Išsiaiškinau, kad dėl susitikimo šie žmonės tarėsi tik telefonu. Panašu, kad valdoma demokratija greitai bus per švelnus terminas ne tik Rusijai, bet ir KGB rezervistų ir įvairių nomenklatūrininkų manipuliuojamoje Lietuvoje.
Kandidatas į VSD vadovus, jei norės plataus politinių jėgų pritarimo Seime, privalės turėti ir labai aiškų atsakymą dėl kai kurių VSD generalinio direktoriaus pavaduotojų išlikimo savo pareigose. VSD vadovybėje, mūsų giliu įsitikinimu, neturės likti nei cinikų, pylusių pamazgas ant žuvusio pareigūno, nei Turniškių herojų, greičiausiai ir dirigavusių visam procesui, kai buvo niekinamas parlamentinis tyrimas, jam trukdoma ir kai sovietiniu stiliumi buvo ir tebėra pilama juoda kompromatų propaganda prieš tiesą išsiaiškinti norinčius politikus ar partijas. Liūdniausia išvada po įvykių, susijusių su VSD vadovybe, yra ta, kad jos suteptas munduras yra ginamas “Gazprom” pinigais ir lauksim, kad būsimasis VSD vadovas duotų aiškius atsakymus, kodėl taip atsitiko.
Esminis klausimas kandidatui į VSD postą, žinoma, bus pažymų, kurias atsisakė Seimo komitetui pateikti A. Pocius, perdavimas. Be šio įsipareigojimo Tėvynės sąjungos atstovai Seime tikrai nepritars nė vienam iš siūlomų kandidatų.
Nesinorėtų, kad dėl itin svarbios ir jautrios institucijos vadovo kandidatūros Lietuvos Seimas ir jį sudarančios politinės partijos būtų įveltos į ilgus ir sekinančius užkulisinius žaidimus. Tik skaidrus ir atviras susikalbėjimas gali padėti išvesti Valstybės saugumo departamentą iš užsitęsusios krizės, į kurią jį įstūmė paprasčiausio padorumo stokojanti dabartinė vadovybė.
Parengta pagal spaudos konferenciją 2007-02-12
Rasa Juknevičienė yra Tėvynės sąjungos vicepirmininkė
