„Pas mus yra blogiau nei karo stovis: tai absoliutus įstatymo ir teisės paneigimas. Matydami tai svetimieji, dažniausiai vokiečiai, kalba apie Belagerungszustand (apsiausties padėtį – V.V.). Juk nuėmus karo stovį, valdymo metodai nepakitės, sauvaliavimas, anarchija eis kaip ėję didyn.“
Ne, čia ne apie dabartinę Lietuvą, karo padėties pas mus dabar nėra. Tačiau valdymo metodai kai ką primena, tiesa?
Šitaip 1931 m. kalbėjo apie to meto padėtį neseniai iš ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro pareigų pašalintas, su policija iš tarnybinio buto grubiai iškraustytas ir papuvusiame, kirvarpų pagraužtame mediniame grafo Choiseulio (Šuazelio) dvare Plateliuose internuotas žymus tarpukario Lietuvos politikas Augustinas Voldemaras (1883-1942).
Istorijos eiga nepermaldaujama
Žmogus, sugebėjęs pasiekti ir pasirašyti istorinę Lietuvai 1928 m. sutartį su Vokietija, pripažinusią Klaipėdos kraštą Lietuvai ir atsisakiusią visų anksčiau turėtų teisių į šią teritoriją (ją pasirašė demokratiškas Vokietijos užsienio reikalų ministras Gustavas Stresemannas, vėliau paskelbtas Nobelio taikos premijos laureatu), su savo artimaisiais ir draugais bendravo vien laiškais, kuriuos turėjo siųsti neužklijuotuose vokuose, gyventi prižiūrimas policijos ir saugumo agentų sekamas.
Kritiškai vertindamas A. Smetonos vidaus ir užsienio politiką, dėl ko iš esmės A. Voldemaras ir buvo pašalintas iš pareigų bei internuotas, artimiesiems iš Platelių rašė: „Politinė ir ekonominė situacija Europoje keičiasi iš pagrindų. Nei Smetona, nei jo interesuotų garbintojų būrelis to visai nemato. Po truputį Lietuva išsibraukia iš valstybių skaičiaus.“ (1931-04-28)
„O dėl Vokietijos vidaus padėties – politinė evoliucija greitai paaštrės iki kraštutinumo <...>. Tąja kryptimi eis įvykiai, jei Vokietija liks apleista ir jei nei Europa, nei Amerika neateis jai į pagalbą. Tikrumoje visi šie faktoriai veiks iš karto, o evoliucija bus lygiagrečiai veikiančioji jėga. Lietuvos likimas gali būti išspręstas toje didelėje audroje, kuri prasideda.“ (1931 liepa)
„Vokietijos sužalojimas yra tikras <...> [bet] nereikia manyti, kad sužalojimas reikštų jos silpnumą. Priešingai, Vokietija pasidarys baisi pajėga. <...> Vienintelis laimėtojas toje suirutėje bus komunizmas. <...> Bandymas bus ilgas ir sunkus.“ (1931-08-07)
„Viena tik galiu pasakyti, kad atgailos valanda artėja. Ji bus baisi ir geriau, kad jos nematyčiau. Dariau daugiau negu galėjau tam kielikui nuo mano krašto atitolinti. Bet istorijos eiga nepermaldaujama.“ (1931-10-03)
Lemtingu keliu
1932 m. Prancūzijoje jau buvo plačiai svarstomas preventyvaus karo su Vokietija klausimas. Pretekstu šitokiam karui buvo galvojama pasitelkti Lietuvą – suerzinti Vokietiją Klaipėdos klausimu tiek, kad ji jėga imtų kištis į Klaipėdos reikalus. Tada atsirastų priežastis įsikišti kitų šalių ginkluotoms pajėgoms, suduoti preventyvų triuškinamą smūgį Vokietijai ir „atkurti tvarką“ Klaipėdos krašte.
Jau „išprašytas“ iš Lietuvos, 1933 m. Paryžiuje A. Voldemaras kalbėjęsis su Prancūzijos savaitraščio „Parlamento laikraštis“ redaktoriumi H. Chambonu (Šambonu). Į pašnekovo pasiteiravimą, kaip minėtu klausimu jis elgtųsi, jei susidėjus tam tikrom aplinkybėm grįžtų į valdžią, A. Voldemaras atsakė: „Lietuvai numatomas 1914 m. Serbijos vaidmuo , ir aš savo šaliai tokio vaidmens nepavydžiu. Aš ne tik nepadėsiu vykdyti tokio plano, bet ir, kiek nuo manęs priklauso, iš visų jėgų priešinsiuosi jam.“ Voldemaras sakė suprantąs, kad užkirsti kelio panašiems planams jis negalįs, tačiau jei karas kilsiąs, verčiau jau jis tekyla „dėl kurios kitos priežasties, o ne dėl Lietuvos“.
Matydamas eskaluojant Vokietijos ir Lietuvos konfliktą ir bandydamas įspėti visuomenę bei valdančiuosius dėl pragaištingų tokios politikos padarinių, 1934 m. A. Voldemaras parašė straipsnį „Lemtingu keliu“. Cenzūra, straipsnį šiek tiek pabraukiusi, norėjo praleisti, bet paskutiniu momentu nutarė dėl visa ko atsiklausti karo komendanto, kurio žinioje buvo karinė cenzūra. Straipsnio atspaudai pasiekė aukštas sferas, jį perskaitė ir pats prezidentas A. Smetona. Viskas baigėsi tuo, kad laikraštis buvo uždraustas (nepaisant to, kad straipsnis atspausdintas nebuvo!), A. Voldemaras – išsiųstas į naują tremties vietą Zarasuose, o netrukus prasidėjo Klaipėdos krašto vokiečių areštai.
Pasekmės užgriuvo nepasiruošusią
Kaltinamaisiais buvo patraukta 126 nacistinių partijų NSDAP (Nationalsozialistische deutsche Arbeiterpartei) ir CSA (Christliche-Sozialistische Arbeitsgemeinschaft) nariai, įskaitant jų vadovus Ernstą Neumanną ir Theodorą Sassą. Kaltinamasis aktas buvo per 530 puslapių, o parodymai bei įvairūs protokolai – daugiau kaip 15 tūkst. lapų, kurie sudarė 32 tomų bylą. Kariuomenės teismas, pradėjęs ją nagrinėti 1934 m. gruodžio 14 d., surengė 69 posėdžius, sprendimą paskelbė 1935 m. kovo 26 d.
35 kaltinamieji buvo išteisinti, likusieji nuteisti įvairiomis kalėjimo bausmėmis, išskyrus 4 asmenis, kurie buvo susiję su žmogžudyste. Šiems buvo paskirta mirties bausmė. E. Nuemannas buvo nuteistas 12 metų, o T. Sassas – 8 metus kalėti.
Lietuva gali didžiuotis, kad tai buvo pirmasis nacių teismas Europoje, savotiška „įžanga“ į Niurnbergo procesą, įvykusį dešimtmečiu vėliau. Tačiau problema buvo ta, kad šis lietuviškas preventyvus bandymas sudrausminti nacius iš esmės liko izoliuotas, lietuviško teismo procesas tarptautinėje plotmėje liko nepalaikytas, tuo tarpu jo pasekmes visu svoriu užgriuvo Lietuvą nepasiruošusią.
Sunkiausia našta teko ūkininkams
Ligi 1934 m. stambiausias Lietuvos užsienio prekybos partneris buvo Vokietija. Užsienio prekybos su ja apyvarta sudarė per 50 % visos Lietuvos užsienio prekybos. Todėl jau 1934 m. pabaigoje, atsakydama į Lietuvos veiksmus Neumanno-Sasso procese, Vokietija paskelbė Lietuvai ekonomines sankcijas ir suvaržė Lietuvos eksportą į Vokietiją.
Lietuvai tai buvo ypač sunkus smūgis, kadangi Vokietijos ekonominės sankcijos itin komplikavo ir taip pasaulinės ekonominės krizės slegiamą palyginti silpną, daugiausiai žemės ūkio produkcijos gamyba paremtą, Lietuvos ūkį. Pati sunkiausia šių padarinių našta teko ūkininkams.
1924-1928 m. buvusios pastovios ir gana aukštos žemės ūkio produktų kainos nuo 1929 m. palaipsniui kasmet krito, ir savo aukščiausią kritimo laipsnį pasiekė 1935 m. Palyginus 1924-1928 m. kainas su 1935 m. jos buvo tris ar net keturis kartus žemesnės:
1924-1928 m. 1935 m.
Rugių centneris (50 kg) 25,5 Lt 6,20 Lt
Darbinis arklys 475 Lt 150 Lt
Bekonas (50 kg) 107 Lt 29 Lt
Pieno litras 0,45 Lt 0,16 Lt
Socialinė atskirtis ir tada buvo didelė
Lietuvą ištikusios ekonominės krizės pasekmės buvo grėsmingos: kai kurie ūkininkai nebepajėgė mokėti skolų, už skolas iš varžytinių parduodamų ūkių ir bedarbių skaičius didėjo, o drauge beveik nekontroliuojamai augo ir didžiulė emigracija į Pietų Amerikos šalis, kur emigrantų laukė skurdas ir neišbrendamas vargas.
Valdžios ir prekybininkų akys nukrypo į kitą didelį ir pajėgų Lietuvos užsienio prekybos partnerį – Angliją. Tačiau didinant eksportą į Angliją, tuo pat metu iš jos reikėjo didinti ir importą, kuris daugeliu atveju buvo brangesnis, negu iš Vokietijos. Be to, ir eksportuojamų lietuviškų gaminių kainos Anglijoje buvo palyginti žemos. Tad net ir atsivėrusi nauja rinka niekaip negalėjo kompensuoti tų praradimų, kuriuos Lietuva patyrė, netekusi Vokietijos, kaip savo svarbiausio ekonominio partnerio.
Dalis ekonominės krizės naštos, siekiant palaikyti ūkininkus, buvo bandyta perkelti ir ant tų, kurie iš valstybės iždo gaudavo geras algas (vadinamoji „kalėdinės žąsies“ prievolė, kai valdininkai, priklausomai nuo jų algos dydžio, privalėjo Kalėdų išvakarėse nupirkti iš ūkininkų nustatytą skaičių žąsų), mat, socialinė atskirtis ir tada jau buvo įgavusi gana didelį mastą.
Ūkininkai sudarė 85 proc. visuomenės
Vokietijos politinis ir ekonominis spaudimas Lietuvai netruko pavirsti socialiniais padariniais. 1935 m. rugpjūčio 20 d. prasidėjo vadinamas Užnemunės ūkininkų streikas. Suvalkijos ūkininkai, išgyvenę ir ligi tol nelengvus laikus, Vokietijos sankcijų buvo paliesti bene skaudžiausiai. Streiko sumanytojai bandė sustabdyti bet kokį ūkio produktų pristatymą į miestus, pienines ir kitus maisto priėmimo punktus. Turint galvoje, kad tais metais iš varžytinių kasmet buvo parduodama 1000-1200 ūkių, daugeliui ūkininkų tapo aišku, kad jų pasirinkimas – kuklus: laivo bilietas į Braziliją arba mėginti paspausti savanaudišką valdžią keisti socialinę ir ekonominę politiką.
Daugelis Europos šalių, mėgindamos sušvelninti ekonominės krizės padarinius ir palaikyti eksportą, devalvavo savo valiutas, tuo tarpu Lietuvos litas daugelio kitų valiutų atžvilgiu tik stiprėjo. Tai buvo paranku iš valstybės biudžeto algas gaunantiems valdininkams, bet visiškai pražūtinga ūkininkams, sudariusiems 85 proc. ano meto Lietuvos visuomenės.
Drumstė vandenį ir agentai
„Prieš keletą metų Smetona buvo parašęs prieš Sleževičių gražų straipsnį apie rykštės pedagogiką, – rašė anuo metu Augustinas Voldemaras. – Gi dabar jo paties valdžia padarė iš rykštės visą vidaus politiką. Visus įstatymus apie žmogaus laisvę ar turtą, o kartais net gyvybę pakeitė rykštė, ir pati rykštė atiduota šnipams. <...> Lietuvos valdžia nori remtis ir laikytis vien rykštėmis. Žinoma, toks režimas negali ilgai išsilaikyti. Griūdamas jis palaidos ir jo šulus su Smetona priešakyje. Tokia yra vidujinė įvykių logika.“
1935 m. rugpjūčio 27 d. įvyko kruvinas ūkininkų susirėmimas su policija, palikęs tamsią dėmę prezidento A. Smetonos biografijoje. Buvo nušauti trys ūkininkai, keliolika sužeista. Nukentėjo ir keturi policininkai, buvo aplamdyti policijos automobiliai.
Po ūkininkų žūties streikas įgavo riaušių pobūdį. Nepadėjo ir Kauno komendanto specialiai išleistas įsakymas už „agitacija ir nerimo, triukšmo kėlimą, grasinimus, užkabinėjimą ir turto gadinimą“ bausti administracinėmis bausmėmis iki 3 mėn. kalėjimo arba 5 tūkst. Lt, o už „priešinimąsi policijai ir pavartojimą prieš ją smurto ir trukdymą susisiekti“ buvo grasinama karo lauko teismu. Tačiau riaušės tęsėsi. Buvo gadinamos pieninės, pjaustomi telefono-telegrafo stulpai, šaudomi arkliai tų, kurie bandė tiekti produktus.
Į šiuos neramumus, kurių pagrindinės priežastys buvo ekonominės, gamybinės ir politinės, bandė įsiterpti, juos kurstyti, palaikyti ir savo tikslams panaudoti tiek bolševikų, tiek nacių agentai. Ypač aktyviai reiškėsi pogrindyje veikę komunistai, kurių atsišaukimuose į kovą buvo raginami ne tik „visos Lietuvos valstiečiai“, bet taip pat ir „draugai darbininkai ir tarnautojai“, „smulkūs krautuvininkai ir amatininkai“ ir net „draugai kareiviai“.
Siūlė kaip gelbėtis
Ministro pirmininko Juozo Tubelio vadovaujamas kabinetas, nesugebėjęs rasti adekvačių priemonių atsakyti į valstiečių maištą, 1935 m. rugsėjo 6 d. atsistatydino. Prezidentas A. Smetona tam pačiam J. Tubeliui pavedė formuoti kitą kabinetą, kuriame jis pakeitė tik du, atseit, už situaciją atsakingus, ministrus – vidaus reikalų (S. Rusteiką pakeitė J. Čaplikas) ir žemės ūkio (vietoj J. Aleksos pakviestas S. Putvinskis).
Matydami padėties rimtumą ir valdančiųjų tautininkų nepajėgumą rasti išeitį iš vis labiau besikomplikuojančios vidaus ir tarptautinės Lietuvos padėties, buvę prezidentai Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius, taip pat ministrai pirmininkai Mykolas Sleževičius, Pranas Dovydaitis, Ernestas Galvanauskas ir Antanas Tumėnas 1935 m. spalio 12 d. Antanui Smetonai įteikė pareiškimą, kuriame pažymėjo, kad „sunkios krašto būklės ir ekonominio skurdo slegiamus piliečius bando panaudoti savo tikslams Lietuvos nepriklausomybės priešai ir tamsūs, neatsakingi elementai“. Pabrėžę „nedraugingų kaimynų imperialistinės politikos siekimus ir kietą, planingą, sistemingą spaudimą bei kišimąsi į mūsų vidaus reikalus“, opoziciniai politikai nurodė ir rimtas vidaus politikos ydas, kurių neįmanoma pateisinti vien kišimusi iš svetur. Jie siūlė kaip iš viso to gelbėtis: „neatidėliojant turėtų būti sudaryta tautos pasitikėjimą turinti vyriausybė, kuri tuojau sušauktų tautos atstovybę, išrinktą iš Lietuvos piliečių laisvai pastatytų kandidatų Lietuvos valstybės konstitucijos nustatyta tvarka“.
Baudė griežtai
Tačiau A. Smetonos režimas labiau pasitikėjo ne konstitucine tvarka, bet „rykštės pedagogika“, A. Voldemaro žodžiais tariant. Dar ir 1936 m. pirmoje pusėje įvairiose Suvalkijos vietose ruseno ūkininkų maišto židinių. Prieš juos griebtasi griežtų priemonių: 1936 m. balandį ir gegužę karo lauko teismas net 8 žymesnius ūkininkų streiko kaltininkus nubaudė mirties bausme, keliolika – sunkiomis kalėjimo bausmėmis. Mirtininkams padavus malonės prašymus, keturiems iš jų A. Smetona mirties bausmę pakeitė kalėjimu ligi gyvos galvos, tačiau kitiems keturiems ji buvo įvykdyta.
Liepos pradžioje dar dešimčiai šakiečių ūkininkų karo lauko teismas skyrė mirties bausmes, o vienuolikai – įvairias kalėjimo bausmes. Mirtininkams padavus malonės prašymus, prezidentas mirties bausmę pakeitė kalėjimu iki gyvos galvos.
Tai buvo jau nepriklausomybės sutemų ženklai. Agresyvūs kaimynai – stalininė Sovietų Sąjunga, hitlerinė Vokietija ir pilsudskinė Lenkija – supo Lietuvą iš išorės, tuo tarpu šalies viduje, nedemokratiniu būdu valdžią pasiglemžęs diktatūrinis režimas, 1930 m. uždraudęs visas politines partijas, išskyrus valdžios pataikūnų, prisitaikėlių ir perbėgėlių gausią tautininkų partiją, prieš save buvo nuteikęs per daug socialinių jėgų, kad tokia akla priešprieša su savąja visuomene nesibaigtų politine katastrofa.
Kozirių Lietuva nebeturėjo
A. Smetona tai jautė. Juo labiau, kad ne tik Vokietija, bet ir demokratinių Vakarų partneriai, konkrečiai, Anglija, ėmė reikalauti, kad Lietuvos vyriausybė amnestuotų nuteistus noimanininkus ir zasininkus. Dar 1935 m. gegužės mėnesį keturiems mirties bausme nuteistiems hitlerininkams prezidentas bausmę buvo pakeitęs kalėjimu iki gyvos galvos, kelis kitus nuteistuosius nuo bausmės visai atleido. Tačiau nacistinei Vokietijai to buvo aiškiai per maža. Tad vyriausybė ieškojo būdų neišvengiamą atsitraukimą palydėti kuo mažesniais reputacijos nuostoliais.
1935 m. spalio 12 d. užsienio reikalų ministras S. Lozoraitis pasiuntė telegramą Lietuvos pasiuntiniui B. Balučiui į Londoną, taip pat pasiuntiniams į Romą ir Paryžių, su tokiu siūlymu: Lietuvos vyriausybė paleistų iš kalėjimo nuteistuosius hitlerininkus, jei Vokietija sutiktų keisti juos į Vokietijos kalėjimuose laikomus politinius kalinius Lietuvos piliečius. Vokietijai šį siūlymą atmetus, Lietuva galėtų nuteistuosius paleisti su sąlyga, kad jie paduos malonės prašymus, atsisakys Lietuvos pilietybės ir išvyks į Vokietiją. Anglijos vyriausybė buvo prašoma šiuo reikalu tarpininkauti Berlyne.
Tačiau Lietuva savo rankose neturėjo jokių kozirių. „Apie jokį pasikeitimą kaliniais negali būti kalbos“, – pasakė Vokietijos užsienio reikalų ministras Konstantinas von Neurathas Lietuvos diplomatui Jurgiui Šauliui, kadangi visi toje byloje nuteistieji „esą Lietuvos piliečiai“.
Hitlerininkus padarė didvyriais
Lietuvą krečiant ūkio krizei ir tęsiantis ūkininkų neramumams, vyriausybė nutarė dar kartą nuodugniai išsiaiškinti didžiųjų valstybių – Anglijos, Prancūzijos ir JAV – požiūrį į Neumanno-Sasso bylą. 1936 m. pradžioje S. Lozoraitis lankėsi Londone ir Paryžiuje. Čia jam buvo pakartota tai, kas buvo sakyta ir anksčiau: pradėti patiems tiesiogines derybas dėl nuteistųjų amnestavimo. Panašus diplomatinis signalas atėjo ir iš JAV.
Grįždamas iš Paryžiaus, S. Lozoraitis užsuko į Berlyną, mėgino gauti čia audienciją pas Vokietijos užsienio reikalų ministrą K. Neurathą, bet šis jį priimti atsisakė. Tik Vokietijos pasiuntiniui Kaune Erichui Zechlinui buvo duota instrukcija aplankyti S. Lozoraitį ir pasiūlyti pradėti derybas dėl Lietuvos ir Vokietijos ekonominių santykių „atstatymo“ ir ekonominės blokados nutraukimo.
Vasario 16-osios proga Lietuvos vyriausybė amnestavo dar tris nuteistuosius hitlerininkus, o 1936 m. kovo 9 d. prasidėjo derybos su Vokietija. Tą pačią dieną Lietuvos valdžios organai laikraščių redakcijoms išsiuntinėjo instrukciją, įpareigojančią nespausdinti neigiamų informacijų apie hitlerininkų veiklą Klaipėdos krašte, nekomentuoti, kaip Vokietija, užimdama Reino kraštą, sulaužė Lokarno sutartis. Taip iš Lietuvos spaudos išnyko kritiniai straipsniai apie nacių organizacijas ir A. Hitlerio politiką.
Derybos, pasak istorikės Petronėlės Žostautaitės, buvo ilgos, sunkios, kompromisinės. Tik 1936 m. rugpjūčio 5 d. Berlyne pasirašytas Lietuvos ir Vokietijos prekybos susitarimas. Dėl nuteistųjų amnestavimo Vokietija šiek tiek nusileido ir atšaukė reikalavimą paleisti visus kalinius nedelsiant – buvo sutarta tai padaryti palaipsniui.
Klaipėdos krašto hitlerininkai „amnestuotuosius laikė didvyriais, nukentėjusiais nuo lietuvių teroro. Grįžtantieji iš kalėjimo buvo iškilmingai sutinkami.“ (P. Žostautaitė)
Kapituliacija visose pozicijose
Lietuvos padėtis po hitlerininkų paleidimo politiškai tapo dar blogesnė nei prieš jų areštą, nepaisant to, kad ekonomiškai ji galėjo kiek atsitiesti, atnaujinus prekybą su Vokietija. Ne tik Klaipėdos krašte, bet visoje šalyje naciai taip pakėlė galvas, kad jau 1938 m. pabaigoje Lietuvos vokiečiai viešai ėmė kalbėti vokiškai ir sveikintis rankos pakėlimu. Tuo tarpu vyriausybė, baimindamasi Vokietijos demaršų, jau nebeturėjo net ir teisinių priemonių išsišokėliams drausminti.
„Visus užsienio politikos klausimus vienvaldiškai sprendė Respublikos prezidentas Smetona, – savo atsiminimuose pastebi A. Voldemaras. – Tik patys artimiausi žmonės galėjo žinoti ką nors apie jo politinę liniją, jei apie ją apskritai galima kalbėti.“
Kuo ši „politinė linija“ baigėsi, gerai žinome – kapituliacija visur, iš kur tik sulaukta griežtesnių reikalavimų: 1938 kovą be išlygų priimtas lenkų ultimatumas ir atsižadėta Vilniaus krašto, 1939 kovą nuolankiai atiduotas Klaipėdos kraštas, 1939 spalį priimtos sovietų bazės, o 1940 biržely bolševikams atiduotas ir visas kraštas, prezidentui gelbstint tik savo paties ir savo šeimos gyvybę.
Užsienio ir vidaus politika susiję
Todėl juo skaudžiau skaityti pranašingus žodžius, kuriuos paliko prezidento A. Smetonos bendražygis, vėliau – nesutaikomas jo oponentas, už tai internuotas pirmiausia Plateliuose, paskiau – Zarasuose, vėliau abejotinu pretekstu nuteistas 12 metų kalėti pirmasis nepriklausomos Lietuvos ministras pirmininkas A. Voldemaras.
Dar 1931 m. iš Platelių jis rašė: A. Smetonos „griuvimas bus juo skaudesnis ir smarkesnis jam pačiam ir Lietuvai, juo vėliau jis ateis. Įvykiai turi savo vidujinę logiką, ir ši logika veda tuo keliu.“ Pasak A. Voldemaro, „Lietuvos buvimas, kaipo nepriklausomos Valstybės, tarptautinėje politikoje krypsta neigiamon pusėn. <...> Tokia mintis pradeda bręsti galvose tų, kurie lemia Europos likimą. Ji paremta giliu įsitikinimu, kad lietuviai neišaugę nepriklausomam gyvenimui. Kas blogiau, galiūnų įsitikinimu, užtenka duoti mūsų valdžiai laiko ir ji ne tik sugriaus nepriklausomą Lietuvą, bet mokės ją galutinai sukompromituoti kultūrinio pasaulio akyse.“
Galima svarstyti, kiek pagrįsti šie A. Voldemaro žodžiai, tačiau vargu ar galima abejoti tuo, kad užsienio politika, kaip tai liudija tiek prieškario, tiek dabartinės nepriklausomos Lietuvos patirtis, negali būti atsiejama nuo šalies vidaus gyvenimo rūpesčių. Ji turi padėti juos spręsti, ne komplikuoti problemas...
