Artėjant sausio 13-osios minėjimo dvidešimt pirmosioms metinėms savaitraštis „Ekonomika.lt“ apie tai kalbino VU Istorijos fakulteto dekaną profesorių Zenoną Butkų. Jis ryžosi pareikšti savo nuomonę ir apie šiandieninius ekonominius sunkumus Lietuvoje bei pasaulyje.
Kaip prisimenate Lietuvą 1991-aisiais?
1991 metų sausio 13-oji – turbūt garbingiausia Lietuvos istorijos data, nes tądien pavyko apginti Lietuvos nepriklausomybę. Atkurtą šalies nepriklausomybę apgynė žmonės, daugelis Lietuvos piliečių. Jie tai darė pasiaukodami, savanoriškai. Tuomet ginantis buvo nuspręsta nenaudoti jėgos. Tad dabartinės Algirdo Paleckio provokacijos mus visus labai žeidžia. Gal ne visi žino, kaip puikiai buvo numatyta, kas bus, jeigu nepavyks apsiginti. Jau kitą dieną Sąjūdis buvo sumanęs protestuoti, surengti visišką nepaklusnumą. Priešo institucijos neabejotinai tai matė ir nesiryžo pulti.
Kokie buvo tuometiniai lūkesčiai? Ar jie išsipildė?
Žinoma, ne visi lūkesčiai išsipildė. Yra labai prasta ekonominė padėtis. Aišku, yra ir pasaulinė ekonominė krizė, bet Lietuvos ir pasaulio reakcija į ją mane, kaip pilietį ir istoriką, sukrečia. Mes žinome, kokia buvo Didžioji depresija JAV 1929 metais, ypač išryškėjusi ir Europoje. Žinome, kokia išeitis rasta: JAV prezidento Franklino Roosevelto įvestas naujasis kursas, nacių atėjimas į valdžią Vokietijoje ir karinės gamybos plėtra. Žinoma, JAV pradėjo kontroliuoti bankus, kurie turėjo teikti kreditus įmonėms kuo mažesniais procentais, įmonės privalėjo steigti naujas darbo vietas, buvo įvestas valstybinis kainų reguliavimas. Dabar nieko panašaus nėra daroma ir nepasimokoma iš tos krizės. Dabar sąlygos kiek kitokios ir ne visas tas priemones galima įgyvendinti, bet laisvosios rinkos sąlygomis vargu ar galime išeiti iš tos krizės. Kaip tik krizė gali užsitęsti ir tapti nuolatinė, nes sunku suprasti, kodėl, kai yra krizė, reikia teikti kreditus didesniais procentais. Yra kažkokie dievai – tarptautinės reitingų agentūros – ir kaip jie nustato šaliai tuos reitingus, vertina ekonomiką? Kas jie tokie? Ar tos agentūros nėra valdomos žvalgybų ir iš tiesų žlugdo ekonomiką, trikdo finansus?
Apskritai, ypač Lietuvoje viešpatauja vienintelė ekonominė doktrina – liberalizmas, kuris atsirado tik XIX a. šalia marksizmo. Pavyzdžiui, yra Lietuvos laisvosios rinkos institutas, bet ar yra koks kitas, kuris kitaip traktuotų Lietuvos ekonomikos raidą? Juk yra ir alternatyvių liberalizmui idėjų. Pavyzdžiui, Tomo Akviniečio ekonominė doktrina, pagal kurią kaina turi būti teisinga: verslininkas, prekybininkas, gamintojas negali nusistatyti bet kokios kainos. Žinoma, turi būti įvertintos sąnaudos, bet įvertinti reikia ir žmonių galimybę įsigyti prekę. Taip pat žemės ištekliai turi priklausyti visiems, o ne atskiroms valstybėms, kurios iš to lobsta, kai kitos dėl to alinamos. Ir dujos, ir nafta yra mūsų visų turtas. Ta teorija buvo gyva Lietuvoje, užtat litas buvo stabilus. Dabar vyksta ekonominių minčių regresas.
Tikrai tikite, kad verslas galėtų būti paremtas tų laikų doktrinomis?
Tai yra amžinos tiesos. Teisingumas ir kitos vertybės yra svarbiausia. Keičiasi tik daiktai, pavyzdžiui, kompiuteriai. Bet žmogus – ne kompiuteris, jo vertybės nesikeičia. Pats žmogus nesikeičia jau porą tūkstančių metų. Kai JAV buvo įvedamas naujasis kursas, buvo visuomenės, kuriai atstovavo prezidentas, ir kapitalo susirėmimas. O kapitalas turi klausyti visuomenės nuomonės. Verslininkai negali visko diktuoti. Žinoma, jūs turbūt tos nuomonės, kad dabar lietuvių tautos mentalitetas yra prastas ir kad verslininkams čia nėra gyvenimo. Kalbama, kad Lietuvoje niekada nebuvo tikro verslo, bet klausimas, kas lemia, kaip kuriamas tas mentalitetas. Pavyzdžiui, dabar šalys vertinamos pagal bendrąjį vidaus produktą. Jaunuoliai išgeria daugiau alaus ir BVP auga, bet ar tai lemiamas požymis? Iš tiesų svarbu, koks yra eksporto ir importo santykis. O Lietuvos prekybos balansas labai neigiamas, tad ar ilgai gali gyventi tokia šalis? Dabar kalbama, kad gamyba nėra svarbi, tačiau ar tai nėra tarptautinių monopolijų ideologija? Gaminti, eksportuoti – labai svarbu.
Jūsų kalbose trūksta pozityvumo. Sakykite, negi per tuos dvidešimt vienus metus mums nepavyko nieko pasiekti? Kokie esame dabar, palyginti su kitomis Baltijos šalimis, taip pat posovietinėmis valstybėmis?
Na, pavyko. Lietuva yra NATO ir ES narė, išlieka, bent jau techniškai, stabili demokratija. Yra keliavimo laisvė, bet mažėja Lietuvos gyventojų. Mūsų valstybė pagal gyventojų skaičių auga, tačiau emigracija didelė. Tarp Baltijos šalių nesame pirmi, o galėtume. Kokių buvo vilčių atkūrus nepriklausomybę ir ją apgynus, kokių buvo galimybių... Buvo investiciniai čekiai. Ir daugelis gyventojų investavo, pavyzdžiui, į Palangą. Tai kur visos tos investicijos dingo? Kas jas pasiėmė? Aferos. Sovietiniai indėliai buvo kažkiek atkurti, bet...
Pripažinkime, Estija mus lenkia. Klausimas, kodėl. Reikia ieškoti senokų ištakų XVII–XVIII a., kurios formavo estų mentalitetą. Bet ir šiais laikais vykę procesai šaliai turėjo didelę įtaką. Juk Estijos ekonomiką sutvarkė istorikas Martas Laras, daugiau nei dešimt metų buvęs šios šalies premjeras, jis ir pastatė ekonomiką ant rimtų tvirtų pamatų. O kas valdo Lietuvą? Ji turbūt laukia savo istoriko.
Lietuvoje tik dabar įvestas nekilnojamojo turto mokestis, pavyzdžiui, Latvija tai padarė anksčiau ir taip stabilizavo savo ekonomiką. Pas mus nuolat klausiama, ar verslininkai pritars vienam ar kitam mokesčiui, tartum jie būtų dievai. Bet krizės sąlygomis ne verslininkai turi diktuoti sąlygas, o kartu su visuomene susitelkti ir ieškoti išeities.
Kalbant apie Baltarusiją, Ukrainą – šiuo atžvilgiu mūsų padėtis geresnė, nes mūsų ilgesnė valstybingumo istorija ir nepriklausomo gyvenimo patirtis. Bet yra ir daug panašių bruožų.
Lietuva tikrai visame kontekste neatrodo prasčiausiai, bet mes turime tiek neišnaudotų potencialių galimybių. Todėl apmaudu.
Istorikas, humanitarinių mokslų daktaras
1979 m. baigė Vilniaus universitetą
Nuo 1979 m. Vilniaus universiteto dėstytojas
1993-2002 m. – Istorijos fakulteto prodekanas
Nuo 2002 m. – dekanas, profesorius
Evelina POVILAITYTĖ
