Liepos 6-oji – Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena. Metų metus tenka stebėti, kaip tokio pobūdžio šventės minimos kitose šalyse. Birželio mėnesį Didžioji Britanija iškilmingai paminėjo Karalienės Elžbietos II valdymo deimantinį jubiliejų ir žmonės džiaugsmingai plūdo į gatves, nepaisydami lietaus, išdidžiai žygiavo nešini savo šalies atributika ir sveikino karališkąją šeimą.
Liepos 14 –ąją visa Prancūzija švenčia Bastilijos paėmimo dieną. Prancūzai tiki, kad šią dieną gimė respublika ir ši nacionalinė šventė kasmet vainikuojama fejerverkais ir gera nuotaika.
Norom nenorom iškyla klausimas, o ką Lietuvai reiškia Liepos 6-oji? Kodėl mūsų šalyje nesijaučia tos šventės didybės ir visuomenės pasididžiavimo, kad ji yra būtent Lietuvos dalis?
Apie tai naujienų portalas Balsas.lt kalbėjosi su istoriku Algiu Povilu Kasperavičiumi, kuris pabandė apibrėžti lietuvių santykį su valstybinėmis šventėmis ir atsakyti į klausimą, kodėl mūsų šalyje nacionalinės šventės dažniausiai lydimos pesimistinių nuotaikų bei prisiminimų apie nuoskaudas.
- Ką, jūsų manymu, Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena reiškia Lietuvai ir lietuviams?
- Tai pakankamai nauja šventė: jai tiek metų, kiek ir mūsų antrajai nepriklausomybei. Šios šventės atsiradimas ir šventimas liudija šiuolaikinės mūsų valstybės ryšį su gilia istorija ir tai, kad mes norime būti istorine valstybe su giliomis valstybingumo tradicijomis.
Jeigu kalbame apie tarpukario Lietuvą, mes neturėjome jokios šventės, kuri būtų vasarą. Tai, kad ši šventė švenčiama vasarą, irgi duoda tam tikro žavesio, sakyčiau, čia toks pragmatinis momentas.
Kaip žinia, Didžiojoje Britanijoje monarchai savo gimtadienius taip pat švenčia vasarą, nepriklausomai nuo to, kada jie yra iš tikrųjų gimę, vien todėl, kad tai yra valstybinė šventė. Taigi ir liepos 6-oji – puikus metų laikas, kai žmonės gali savo šventę realizuoti labai įvairiai.
- Ką galėtumėte pasakyti apie Liepos 6-osios minėjimą valstybiniu mastu?
- Matau, kad ši šventė turi pernelyg formalų pobūdį: pakeliamos vėliavos prie prezidentūros, ta visa keturiolikto amžiaus riterija atrodo pakankamai komiškai, nesolidžiai, be to, į kiemelį S. Daukanto aikštėje susirenka nedidelė visuomenės dalis, dažniausiai tai pirmieji valstybės asmenys, pareigūnai, dalis valdininkijos, bet tikrai nedidelė dalis.
Kol kas ši šventė nėra įgijusi nacionalinio masto, nėra nuotaikų, kad visi jos lauktų ar turėtų tam tikrų tradicijų. Tam įtakos turi negatyvi istorinė patirtis: sovietmečiu politinių švenčių nešventėme, nes tai buvo Lietuvą okupavusios valstybės šventės, o labiau šventėme savo krikščioniškas šventes, todėl tam, kad susiformuotų Liepos 6-osios tradicijos ir pilnavertiškas šventės turinys, reikia laiko.
Pavyzdžiui, Liepos 14-ąją Prancūzijoje netrūksta tradicijų, politikavimo, diskusijų ir jaučiasi, kad ši diena svarbi kiekvienam prancūzui, ją švęsdami prancūzai jaučia, kad yra politinės tautos ir visuomenės dalis.
Pas mus, deja, daugeliui – tai tik nedarbo diena, kai galima neiti į darbą, išvažiuoti į pajūrį ar pan.
O netgi tie, kurie švenčia, nesuvokia šios dienos prasmės. Valdininkijai būdingas paviršutiniškas prasmės suvokimas: jie tą šventę mini atiduodami tam tikrą duoklę savo pareigoms, nėra jausmo, kad šventimas eitų iš širdies, kaip buvo sovietmečiu, kai buvo minima Vasario 16-oji, nors tai buvo draudžiama.
- Gal trūksta paties įvykio – Karaliaus Mindaugo karūnavimo – ryšio su dabartimi?
- Iš tiesų, tai senas įvykis. Bijau suklysti, bet berods visoje Europoje nerasime antros tokios respublikos, kuri švęstų savo monarcho karūnavimo dieną ir ji būtų paskelbta valstybės švente.
Monarchas ir pilietinė tauta yra labai skirtingi dalykai. Iki Prancūzų revoliucijos monarchai sakydavo: „Aš – tai valstybė“, o po monarchų nušlavimo žmonės sakė: „Tauta - tai valstybė“. Šiuo atveju respublikos nešvenčia monarcho karūnacijos.
- Kaip nustatomas žmonių ryšys su šventėmis?
- Visuomenės ryšį su valstybe ir visuomenės ryšį su viena ar kita valstybine švente nustato ne tam tikras istorinis laiko tarpas – seniai tas buvo įvykis ar visai neseniai, bet iš principo universalus matas, apibrėžiantis, kokį dėmesį valstybė šiandien skiria savo piliečiams.
Jeigu pilietis jaučiasi, kad jis yra suvereno dalis, kad nuo jo balso ar apsisprendimo kažkas priklauso, ar nuo referendumo, ar per rinkimus, ar per savivaldą, kad jis yra aktyvus dalyvis ir veikėjas šitos valstybės ar komandos, tada be abejonės jam ta šventė yra artima, sava, suprantama, iškovota, gyva, o ne mirusi.
Pas mus, deja, Liepos 6-oji, o pastaruoju metu ir Vasario 16-oji tampa labiau atributinės, labiau mirusios. Tai vyksta tik todėl, kad didžioji dalis piliečių šiandien negali pasakyti, kad „Aš esu Lietuvos Respublikos suvereno dalis, nuo mano politinės valios kažkas priklauso“. Kadangi negali to pasakyti, tai ir šventės tampa tam tikrų politinių sluoksnių ar institucijų žaidimais, kuriuose nedalyvauja eiliniai piliečiai.
- Kodėl kitų Europos šalių piliečiai daug iškilmingiau mini valstybines šventes? Kodėl labiau jaučiamas jų pasididžiavimas savo Tėvyne?
Pavyzdžiui, Didžioji Britanija – yra monarchija, išlaikiusi tradicijas, tai sena archaiška valstybės forma. Iš pastarųjų metų įvykių matome, kad visuomenėje kyla neramumai, žmonės streikuoja, reiškia nepasitenkinimą dėl mokesčių didinimo. Tai rodo, kad didelė dalis visuomenės jaučia savo svorį, savo jėgą, todėl renkasi tam tikrą protesto formą ir tikisi tam tikro rezultato, kurį ankščiau ar vėliau pasiekia. Galima tą matyti ne tik iš D. Britanijos, bet ir iš Prancūzijos, Italijos, Ispanijos pavyzdžių.
Pas mus viskas yra užkonservuota, mirę. Visuomenė tik galvoja apie tai, kaip gauti valdininko vietą, kuri yra pakankamai pelninga šiandien, kompetencijos yra nulis, darbo tęstinumas nulinis, bet finansinių galimybių kontekste valdininkų pajamos solidžios, o kita visuomenės dalis galvoja tik apie emigraciją, nes ji nesieja savo ateities ar politinio komforto su šita valstybe, ir tai yra mūsų rimta problema.
Ir aš, tiesą sakant, nematau rimtos politinės jėgos ar ideologijos, kuri suvoktų visą problemų apimtį ir bent jau kalbėtų apie vienus ar kitus sprendimus.
- Vasario 16-oji, Kovo 11-oji – turėtų būti džiaugsmingos šventės, nes atgavome Nepriklausomybę, tačiau šiomis dienomis jaučiasi vien nuoskaudos ir gedulinga nuotaika. Galbūt tokių nuotaikų propagavimas yra artimesnis lietuviams, kurie yra nusivylę savo valstybe dabartiniame etape?
- Iš esmės mes dėl visko kaltiname istoriją ir velkame didžiulę istorinę naštą. Mes savo skausminga istorija bandome pateisinti visiškai nevykėlišką šios dienos politinę buitį.
Aš galvoju, kad tai yra tam tikrų politinių sluoksnių ar politinių jėgų strategijos dalis. Kadangi jos stokoja idėjų, profesionalumo, kompetencijos realioms problemoms valstybėje spręsti, viskas, ką ima, nesiseka, todėl ištisai apeliuojama į istoriją ir visą laiką ieškoma kaltų.
Paklausius, ką kalba politinis elitas, susidaro įspūdis, kad visos blogybės yra už Lietuvos ribų, aplink Lietuvą gyvena tik daug priešų, visi linki Lietuvai blogo, jie visi iš Lietuvos kažko reikalauja, ar raidžių pavardėse, ar neduoda energetinių resursų geromis kainomis, ar nepadeda Lietuvai persekioti jos įsivaizduojamų karo nusikaltėlių.
Visas pasaulis yra negeras, jis nesupranta Lietuvos, o pati Lietuva yra tarsi utopinė gėrio valstybė, kurioje gyvena labai geri žmonės, bet aplinkiniai yra pakankamai pikti. Šitas „vaizdelis“ galbūt daliai vyresniosios kartos žmonių yra patrauklus, nes jie žvelgia į Lietuvą kaip kančių ir skausmo kraštą, bet kalbant apie jaunąją kartą, kuri pamato realybę ir suvokia politikų nesąžiningumą, spekuliavimą visuomenės žemais jausmais, tai tokie žmonės dažniausiai kraunasi lagaminus ir sieja savo politinę ateitį ir socialinį gerbūvį su ta pačia Anglija, Airija ar kita Europos valstybe, nes tai, kas vyksta Lietuvoje, jų neįkvepia ir, tiesą sakant, nestimuliuoja patriotiškumo.
