Dažnai nepastebime, kad reikšmingiausi pokyčiai vyksta tiesiog panosėje. Jums skaitant šį straipsnį, Senajame žemyne vyksta svarbiausi amžiaus procesai – Europos Sąjunga (ES) tampa galinga kaip niekada, o pažadus mėgstantys politikai gali pamažu ieškotis kitos veiklos.
Menantieji praėjusių metų Seimo rinkimus, ko gero, nepamiršo vienos, dabar valdančiajai koalicijai priklausančios partijos pažado minimalų atlyginimą padidinti iki 1 509 litų. Kas iš to išėjo, matome puikiai, tačiau nuostabą kėlė, kad ekonomistų skaičiavimai buvo praleidžiami pro akis.
Įsilieję į Europos šalių būrį, įsipareigojome būti atsakingi, todėl gražiais pažadais grįsti biudžeto deficito, mažo konkurencingumo ir besaikio skolinimosi keliai gali būti uždaryti. Panašu, kad ilgam.
Akyla Briuselio akis
Prieš porą savaičių Europą sudrebino beprecedentė žinia – Europos Komisija (EK) pareiškė tirsianti išbalansuotą Vokietijos einamosios sąskaitos struktūrą. Pasirodo, vokiečiai kelerius metus iš eilės kur kas daugiau pagamina ir parduoda nei perka. Turint omenyje, kad didžiausioje Europos galybėje gyvena beveik 82 mln. aukštas pajamas gaunančių piliečių, tokia tendencija gali kiek jaudinti suprantančiuosius, jog tam, kad atsigautų ES ir euro zoną, reikia visų šalių indėlio.
Viena svarbiausių šios situacijos detalių – pirmą kartą kuriamas precedentas vadinamojo branduolio šaliai pritaikyti makroekonominio disbalanso procedūrą (MIP). Kol kas ši trijų raidžių kombinacija nėra plačiai žinoma, tačiau taip bus neilgai.
MIP siekiama užkirsti kelią potencialiems ekonominiams gaisrams, vos tik pamačius pirmuosius problemų dūmus. Europos Komisija ir Europos centrinis bankas (ECB) prižiūrės 11 makroekonominių kriterijų, kurie aprėpia tiek išorinius, tiek vidinius ekonomikos neatitikimus. Kriterijai aprėpia įvairias sritis – nuo valstybės konkurencingumo ir skolos dydžio iki finansinių įsipareigojimų masto ir nedarbo lygio.
Svarbiausia, kad nė viena eurą įsivedusi valstybė negalės išvengti Briuselio rankos, kuri dukart per metus valstybei, nesilaikančiai įsipareigojimų, gali skirti 0,1 proc. BVP dydžio siekiančią nuobaudą – remiantis 2012 metų Lietuvos BVP dydžiu, viena bauda šaliai siektų apie 114 mln. litų.
Vokietija taps precedentu
Lietuvoje bei kitose mažosiose ES valstybėse, dar gajus nevisavertiškumo kompleksas, į galvą kalantis nuostatą, kad mažųjų šalių balsas Europoje tėra šauksmas tyruose. Būtent šią padėtį išaiškinti padės dėl perdėm gerų Vokietijos rezultatų inicijuotas tyrimas.
„Vokietijos atvejis kuria precedentą – pagaliau bus galima aiškiai matyti, ar įvairios taisyklės taikomos tik mažosioms valstybėms, ar visoms Sąjungos narėms“, – Briuselyje savaitraščiui „Ekonomika.lt“ pasakojo Europos politikos centro vadovas Fabianas Zulegas. Pašnekovas pridūrė manantis, kad didžiausia Europos ekonomika išties serga – priklausomybė nuo užsienio rinkų kelia realų pavojų šioms imant trauktis.
Ekspertų pasiteiravus, kuo paremtas faktas, kad Vokietija sukuria daugiau produktų nei nori pirkti, šie teigė, kad pagrindinė problema – nevienalytė bendra rinka. „ES tarpusavyje prekiauja daugiausia. Net du trečdaliai visos prekybos vyksta vidinėse rinkose, todėl pagrindinės prekybos partnerės yra suinteresuotos, kad didžiausia ir stipriausia žemyno rinka būtų linkusi pirkti prekes“, – leidiniui „Ekonomika.lt“ pasakojo Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto ekonomikos profesorius Jonas Čičinskas.
Panašios nuomonės laikėsi ir SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda. Jis tikino, kad priekaištų dėl pernelyg giežtos fiskalinės politikos vokiečiams netrūko ir iki šiol. „Vokietijos valdžia, didindama išlaidas, galėtų prisidėti ne tik prie šalies ekonomikos pajėgumų didinimo, bet ir prie visos euro zonos ekonomikos raumenų auginimo, – pasakojo ekonomistas. – Galima spėti, kad EK išvads tokios ir bus.“
Klausiantiems, kodėl Vokietijos problemos turėtų rūpėti nedidelei Lietuvos ekonomikai, galima priminti, kad Vilnius planuoja tapti euro zonos dalimi jau 2015 metais. Vadinasi, identiškos priežiūros bei vertinimo priemonės bus taikomos ir Lietuvai, todėl politikų svaičiojimai dėl valstybės finansų turės būti vertinami kur kas akyliau. Nebepakaks laikytis biudžeto deficito normų – teks atidžiai stebėti iš esmės visus pagrindinius makroekonomiką veikiančius rodiklius.
Veržiasi į nacionalinę politiką
Prasidėjus euro zonos krizei, visame Senajame žemyne kilo skepticizmo banga. Kol bendra valiuta nacionalinėms vyriausybėms suteikė svertus tarptautinėse rinkose skolintis pusvelčiui, skeptikų gretos buvo kur kas mažesnės.
Skepticizmo netrūks ir taikant MIP nuostatas, mat šios vienaip ar kitaip palies ir nacionalinės valdžios prerogatyva laikomus sektorius. Pavyzdžiui, jei Vokietija norės sumažinti einamosios sąskaitos deficitą, tikėtina, jai bus rekomenduojama didinti viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus ir taip kelti jų perkamąją galią sukaupto prekybos balanso sąskaita.
„Galima ne tik didinti atlyginimus, bet ir mažinti mokesčius. Taip gyventojų kišenės būtų dar labiau papildytos ir leistų jiems daugiau išleisti, o tai pajustų ir Italijos ar Ispanijos eksportuotojai“, – aiškino J. Čičinksas.
Verta priminti, kad siūlymus teikia ne suprantamu keliu postus užėmę parlamentarai, bet EK ir ECB vertintojai, kurių plačioji visuomenė beveik nežino.
G. Nausėda, paklaustas, ar MIP priemonių taikymas galėtų būti traktuojamas, kaip tiesioginis kišimasis į vidaus politiką, sakė, kad visa Europa yra vienas ekonominis organizmas, todėl kišimosi išvengti nebepavyks. „Aišku, galime nuspėti, kad vienvaldė žemyno ekonominė ir politinė galybė Vokietija ramiau žiūrės į pasiūlymus“, – pridūrė ekonomistas.
SEB banko prezidento patarėjo nuomonę iš dalies patvirtino ir EK atstovas, su „Ekonomika.lt“ sutikęs kalbėti tik pažadėjus, kad nebus skelbiama jo pavardė. „Šiuo metu 60 proc. mūsų eksporto tenka šalims, esančioms už Europos Sąjungos ribų, todėl įžvelgti grėsmę euro zonai nelengva“, – aiškino iš Vokietijos kilęs EK atstovas. Jo teigimu, kol egzistuoja poreikis finansuoti periferinių valstybių, tokių kaip Ispanija, Portugalija ar Graikija, skolas, tol Vokietijai reikės prekybos pertekliaus, mat kitu atveju papildomų finansų nebus rasta.
Prarasti nėra ko
Lietuvos kaimynėms Latvijai ir Estijai įšokus į euro zonos laivą, liksime vienintelė Baltijos valstybė, neturinti balso teisės kuruojant ES valstybes vienijančios valiutos politiką. Negana to, nors Lietuvoje euras necirkuliuoja, negalime didžiuotis vykdą nepriklausomą valiutos politiką.
„Šalims, tokioms kaip Lietuva ar Danija, liko tik regimybė, kad vykdoma savarankiška politika, mat įsivedę eurą monetarinės priklausomybės neprarandame, nes tokios tiesiog neturime“, – aiškino G. Nausėda.
Su juo sutiko ir J. Čičinskas. „Mes neturime savos pinigų politikos, tačiau ir euro zonos valstybės savo monetarinę politiką yra perleidusios ECB kontrolei – tokia bendros valiutos kaina“, – aiškino ekonomistas.
Ekspertai pridūrė, kad įsipareigojimai neturėtų būti vertinami neigiamai – taip populistams uždedamas apynasris, neleidžiantis imtis neadekvačių sprendimų, kurie gali kainuoti per daug. Kaip, pavyzdžiui, pensijų Lietuvoje kėlimas prieš krizę, kai infliacijos rodikliai ir taip siekė daugiau nei 7 proc.
F. Zulegas leidiniui taip pat teigė manąs, kad nedidelėms valstybėms nereikėtų bijoti nei euro, nei MIP priemonių. „Pavyzdžiui Danija turi nacionalinę valiutą, tačiau vykdo visus ECB sprendimus lyg būtų euro zonos narė. Tačiau nebūdama narė negali naudotis eurą turinčios valstybės privilegijoms ir patiria nereikalingų išlaidų“, – aiškino analitikas ir pridūrė, kad šiuo metu ES eina keliu, kuris negali būti atsietas nuo bendros valiutos.
„Esu tikras, kad ilgainiui matysime situaciją, kuomet euras ir ES bus sinonimai. Tai tik laiko klausimas“, – savo nuomonę išsakė F. Zulegas.
Vokietijos ekonomika
• Vokietijoje dvejus metus iš eilės fiksuojamas 7 proc. BVP siekiantis einamosios sąskaitos perviršis
• Vokietija yra 6 didžiausia eksportuotoja pasaulyje
• Šalis sudaro 27 proc. euro zonos ekonomikos ir 20 proc. visos ES ekonomikos
• MIP tyrimas iniciuotas 16-ai valstybių
