Apleistos mokyklos, kultūros namai, įvairios slėptuvės, bunkeriai, drenažo kolektoriai ar net stogai – pamatyti Lietuvoje tikrai yra ką, tad ir lankytų vietų sąrašas stulbina. Dar įdomiau tyrinėti apleistas vietas užsienyje, tik tai, kaip sako Dmitrijus, kuriantis tinklaraštį pamiršta.lt, užima gerokai daugiau laiko.
„Urban exploring“, trumpai vadinamu urbex, vyras pradėjo domėtis prieš daugiau nei dešimtmetį, kai nebuvo nei grupių socialiniuose tinkluose, nei „Youtube“ kanalų, kur žmonės dalinosi informacija – viskas susivedė į keletą tinklaraštininkų, kurie savo puslapiuose dalinosi nuotraukomis ir aprašymais.
Aplankytas vietas skaičiuoja tūkstančiais
Pats Dmitrijus juos atrado žaisdamas orientacinius žaidimus, tik dabar, kaip pastebi, nė vienas sektų tinklaraštininkų nebeaktyvus, puslapiai uždaromi, tad susipažinti su tų metų tyrinėjimais vis sunkiau.
„Bet reikia suprasti, kad tuometinė urbex veikla buvo daug siauresnė ir daug mažiau rimta nei dabar – tuo metu, pavyzdžiui, niekas nesidomėjo aukštomis vietomis, požemiais, slėptuvėmis, lankomos vietos dažniausiai būdavo nesaugomos ir sąlyginai lengvai pasiekiamos“, – pridūrė.
Atnaujinta veikla – bunkerių, šachtų, metro, aukštų vietų su atsiveriančiu įspūdingu vaizdu lankymas – atsivežtas iš Ukrainos sostinės Kyjivo. „Būtent iš tų žmonių mokėmės, kaip reikia ieškoti vietų bei kokių reikia instrumentų bei įrankių jų lankymui.
Tarkime, ta pati „chimza“, sovietinis cheminės apsaugos kostiumas, kurią dabar visi naudoja drenažo kolektoriuose, buvo parvežta būtent iš Kyjivo“, – pasakojo Dmitrijus ir liūdnai pridūrė, – Gaila, kad vienas iš mane to mokiusių žmonių, buvęs mano artimas bičiulis, prieš metus žuvo Ukrainoje, gindamasis nuo Rusijos agresijos.“
Dabar Dmitrijų labiausiai traukia tokių vietų tyla ir nepakartojama decay atmosfera, todėl iki pat šių dienų dažniausiai stengiasi važinėti po vietas, kur gali pasigrožėti klasikiniu apleistų namų ir rūmų grožiu.
Aplankytus objektus vilnietis skaičiuoja tūkstančiais ir jų tikrai ne vienas, pavyzdžiui, 2014-aisiais į keliones leidosi virš 130 kartų! Mat tai daro dažnai ir sistemingai ir kitaip nei daugelis, kurie tuo užsiima laisvalaikiu, čia – priešingai, laisvalaikis derinamas prie tokių kelionių.
Kaskart žengiant į naują objektą vadovaujamasi filosofija palikti vietą tokią pat, kokią rado, tai nurodoma ir viename geriausiai žinomų urbex postulatų: „Take nothing but pictures, leave nothing but footprints“.
„Žinoma, pomėgiui populiarėjant nėra jokios garantijos, kad jo visi laikysis – per daug skirtingų žmonių tuo užsiima. Ypač tarp dabartinio jaunimo, kuriam pirmoje vietoje laikai ir peržiūros. Todėl, deja, pastaruoju metu populiarėja destruktyvi veikla, tokia kaip vietų vandalizmas, nepažįstamų žmonių ekskursijų vedžiojimas ar netgi objektų pardavinėjimas“, – pastebi pašnekovas.
O štai Vakaruose didelė problema – graffiti, apipaišomos bet kokios labiau žinomos vietos. Dėl to radus įdomią, mažai kieno atrastą pamirštą vietą jos koordinatėmis Dmitrijus dalinasi tik su gerai pažįstamais, laiko patikrintais žmonėmis.
Pirmieji potyriai prisiminimus paliko ilgam
Paklaustas, ar prisimena pirmąją aplankytą vietą, vilnietis šypteli – lankė kitų jau atrastas vietas, tad jos menkai įsirašė atmintin. Tačiau puikiai pamena pirmąją slėptuvę, aplankytą 2011-ųjų vasaros pabaigoje.
Slėptuvėje nebuvo jokios ventiliacijos, o žemyn šachta leidosi neįsivaizduodami, ką ras viduje, jautėsi net kiek nesaugiai – veikla dar nebuvo populiari, tad internete beveik nebuvo nuotraukų, kurios padėtų bent menkiausiai suvokti, ko tikėtis.
„Panašu jausmą jaučiau pirmame savo kolektoriuje – Žvėryno – kada eini tamsiu tuneliu i girdi tolumoje girdinčio vandens-krioklio garsą. Labai nejauku, ypač būnant vienam, fantazija piešia, kaip tave gali nuplauti atbėgsianti vandens srovė.
Šiuolaikiniai tyrinėtojai, kurie į vietas eina pasižiūrėję vaizdo įrašus, kurių dabar yra daug ir apie praktiškai bet kokį objektą, to jausmo, tikriausiai, niekada nesupras“, – šypteli vyras.
Kaip vieną įspūdingiausių vietų, aplankytų Lietuvoje, jis išskiria apleistą Dominikonų vienuolyno Vilniuje dalį, geriau žinomą kaip „Satanhausą“, kuriame visos sienos išdailintos senovinėmis freskomis.
Lietuvoje jau, turbūt, būtų sunku rasti apleistą vietą, kurios Dmitrijus dar nebūtų aplankęs ar kokį kampelį, kurio nebūtų aplankęs: „Abejoju ar Lietuvoje yra bent vienas miestelis, kuriame netektų bent kartą lankytis.“
Lietuvoje daug apleistų mokyklų ir kultūros namų
Mūsų šalyje, kaip pastebi, labai daug apleistų mokyklų ir kultūros namų, nors šie dar išties neblogos būklės, pažvelgus į nuotraukas net būtų sunku pasakyti, kad jie apleisti.
Tačiau ir tokių vietų pastaraisiais metais ženkliai sumažėjo – vietos tvarkomos, pritaikomos naudojimui, tampa, pavyzdžiui, bendruomenės namais, bibliotekomis ar gydytojų punktais.
Jausmas, kaip sako vilnietis, dvejopas – džiugu matyti, kaip Lietuva tvarkosi, kita vertus, vietų lankymui lieka vis mažiau.
Tai viena iš priežasčių, kodėl dabar tempas kiek sumažėjęs: tenka koncentruotis į apleistų vietų paiešką. Sako, į kitų jau lankytas vietas dažniausiai nevyksta, kad nesikartotų, o Lietuva – nedidelė šalis, tad tai kiek apsunkina paieškas.
Objektų paieška prasideda žemėlapyje pasižymint potencialiai atrodančias vietas, o tada jau leidžiasi į kelią.
Išnaršytas ir užsienis
Tačiau ties Lietuva veikla nesibaigia – aplankytas ir ne vienas apleistas objektas įvairiose užsienio šalyse. Čia jau tenka pasikliauti kontaktais užsienyje, kurių turi Vokietijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Ukrainoje ir kitose šalyse, nors įdomių vietų pavyksta rasti ir patiems, tačiau dalindamiesi informacija apie jas yra itin atsargūs:
„Nors jokios tyrinėtojus jungiančios organizacijos čia nėra, viskas priklauso nuo to, kiek atrodai rimtas, kokią turi reputaciją ir su kuo esi susibendravęs. Lengviausias būdas susibendrauti yra abipusė nauda – tada kai kažkas prieš tai lanko tavo šalį ir tu jam padedi. Tada gali tikėtis pagalbos sau.
Dalį užsienio objektų pavyksta rasti patiems, iš užuominų internete. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl taip slepiame savo vietas ir nerodome vietų iš išorės – kartais užtenka vieno neatsargaus žodžio, kad vieta būtų atskleista.
Pavyzdžiui, dabar jau išgarsėjusią, bet tada, 2019-ųjų pradžioje, dar niekam nežinomą požeminę amunicijos gamyklą Albanijoje kolega surado vien iš žemės paviršiuje matomų šachtų.“
Vis tik užsienyje, kaip pastebi Dmitrijus, lankyti apleistas vietas kiek sudėtingiau – ten daug didesni atstumai, reikia nepriekaištingo išankstinio pasiruošimo, kuris gali užtrukti ir ne vieną mėnesį, pavyzdžiui, aktyvus pasiruošimas dviejų savaičių kelionei Portugalijoje truko 4-5 mėnesius. „Čia ne iki Panevėžio savaitgalį pavažiuoti“, – pajuokauja.
Į TOP3 aplankytų vietų sąrašą jis drąsiai įtrauktų ne tik minėtąjį „Satanhausą“, bet ir apleistus buvusius karaliaus rūmus Italijoje – įspūdingo dydžio pastatą su 360 kambarių, išpuoštų mozaikomis ir trimačiais ornamentais.
Dar viena milžinišką įspūdį palikusi vieta – slaptas bunkeris-garažas kaimyninėje Latvijoje, kur pamatė ir gaisrinę, sovietinį šarvuotį BRDM-2, nomenklatūros automobilį „GAZ-13 Chaika“.
„Labai gaila, kad dėl kai kurių mūsų neatsakingų televizinių laidų ta vieta per daug išpopuliarėjo ir vėliau buvo uždaryta. Viena stipresnių vietų ne tik pas mus, bet ir visoje postsovietinėje erdvėje“, – apmaudo neslepia miesto tyrinėtojas.
Užsienyje tyrinėjimo kultūra kitokia
Pasiteiravus, kaipgi Lietuvos apleistos vietos atrodo lyginant su užsienio šalimis, Dmitrijus pastebi – užsienyje daugybė apleistų namų išsilaikę taip puikiai, kad atrodo geriau nei mūsų šalyje veikiantys ir prižiūrimi rūmai ar muziejai.
„Taipogi Lietuvoje neturime šachtų, Mažino linijos ir kitų požeminių vietų, kurios vienu metu mane labai traukė dėl galimybės paeksperimentuoti su apšvietimu.
Kitaip tariant, Vakarų Europoje yra kitas miestų tyrinėjimo lygis – tikra civilizacija. Apleistos vietos, požemiai, industrija, stogai – viskas Vakaruose yra aukštesniame lygyje nei pas mus“, – palygino jis.
Jis neslepia, kad lankantis Belgijoje nustebino ir net šokiravo, kaip paprasta patekti į apleistas vietas – užtenka pralysti pro tarpą tvoroje ir pramintu takeliu nueiti iki vietos, kurią išvydus atvimpa žandikaulis – toks grožis, kurį sunku apibūdinti žodžiais.
Ne visos vietos dvelkia vien tik grožiu, kai kurių lankymui reikia tinkamo pasiruošimo.. Jei einama į paprastą apleistą trobelę, Dmitrijus sako nereikia beveik nieko – turėti galvą ant pečių ir prožektorių pasišviesti. O štai leidžiamasi į gerai ventiliuojamą drenažo kolektorių, reikia guminių batų ir jau minėtos „chimzos“, apsisaugoti nuo vandens ir nešvarumų.
Kai kurios vietos – pavojingos
Vis tik, ne visada pasitinka vien grožis ir užburiantys vaizdai – į kai kurias vietas leistis pavojinga. Vienos pavojingiausių vietų yra kolektoriai, tai yra statistiškai daugiausiai gyvybių nusinešančios vietos. Jie lenkia net šachtas, kitus požemius, kur reikalinga kvėpavimo, laipiojimo įranga:
„Pavojingos jos, pirmiausia, tuo, kad prasidėjus lietui viduje labai greitai kyla vanduo ir per vėlai tą pastebėjus pasišalinti šansų beveik nėra. Esu matęs vaizdo įrašų, kaip pradėjus lyti vanduo kyla Vilniaus senamiesčio kolektoriuje – praktiškai akyse.
Dėl to beveik visi Europos didmiesčiai turi ten žuvusių tyrinėtojų. Kyjive, pavyzdžiui, vienoje didžiausių požeminių upių galima rasti juos pamenančią paminklinę lentą.“
Pavojinga tyrinėti ir metro. Kaip sako Dmitrijus, pirmiausia dėl to, kad jie būna akylai saugomi kameromis ir davikliais, tačiau rizikinga ir tai, kad įdomiausios dalys pasiekiamos bėgiojant tuneliais ir slapstantis nuo traukinių.
„Kadangi paprastai tuneliai yra siauri ir juose su traukiniu neprasilenksi, viskas vyksta taip – ištaikęs momentą bėgi į tunelį, pribėgus tinkamą prsailenkti vietą praleidi tuneliu atvažiuojantį traukinį ir bėgi vis gilyn ir gilyn. Taip gali patekti į tikrai unikalias vietas – nebenaudojamas metro atšakas, vyriausybines vadavietes ir panašius objektus.
Dėl šio proceso metro yra, ko gero, sudėtingiausias objektas tyrinėjimui, nes net maža klaida jame gali kainuoti gyvybę. Dėl to metro domisi sąlyginai nedaug žmonių, dažniausiai tai būna rimtos komandos, gerai žinančios, ką daro“, – pasakojimą užbaigė miesto tyrinėtojas vilnietis Dmitrijus.
