Jubiliejų švenčiantis ekspremjeras Adolfas Šleževičius atrodo atjaunėjęs, dar labiau pasitikintis savimi.
Adolfas Šleževičius, šešiasdešimtmetį švenčiantis ekspremjeras, praėjus dvylikai metų nuo priverstinio atsistatydinimo iš posto išleido knygą "Metai, kai nebuvo didvyrių". Apie ekspremjerą savaitraštyje “Veidas” pasakoja Jonė Kučinskaitė.
Po triuškinamai laimėtos bylos prieš Lietuvą Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre buvęs LDDP Vyriausybės vadovas ir šios partijos pirmininkas jaučiasi saugus ir nugalėjęs. Po trejus metus trukusios "savitremties" į Rusiją jis verslą toliau plėtoja jau Lietuvoje. Penktus metus vadovauja tarptautinių verslo ryšių grupei, sutrumpintai vadinamai UAB "TVRG".
Vis dėlto tiems, kurie nėra A.Šleževičiaus bičiuliai, rasti buvusį premjerą nėra lengva. Tiek telefonu, tiek atėjus prie jo firmos, įsikūrusios sostinės Teatro gatvėje. Prie kiekvienų durų filmavimo kameros ir apsaugininkai, pasitinkantys ir nulydintys nepatikliais žvilgsniais.
A.Šleževičiaus kabinetas visiškai nepasikeitęs nuo tų laikų, kai jis iš karto po atsistatydinimo su užsienio partneriais įsuko prekybos verslą. Tas pats giminės herbas už ekspremjero nugaros darbo kabinete, net ir kėdės bei kavos staliukas tas pats.
Tik pats premjeras, "Veido" fotografų užfiksuotose nuotraukose tame pačiame kabinete prieš dešimtmetį ir praėjusią savaitę, atrodo kitoks. Paradoksalu, bet atjaunėjęs, dar labiau pasitikintis savimi ir tas tiesas siekiantis įrodyti kitiems. "Dalies partijos bičiulių ir dešiniųjų noras mane pasodinti už grotų buvo begalinis. Kiek man, dar būnant premjeru, buvo skambinta ir siūlyta įvairios nelegalios veiklos. Tik vėliau supratau, su kokiu atkaklumu mane siekė sudoroti. Bet nebuvo už ką. Jei Šleževičius būtų išties prisivogęs, tie turtai per šitiek metų būtų rasti. Bet nerado nieko, nors ir ieškojo. Ne tik mano, bet ir kitų asmenų vardais užrašytų turtų. Pagaliau net keletą kartų, matyt, tam tikslui buvo apiplėštas tiek mano, tiek dėdės butas, verslo partnerių biuras, mano sandėliukas", – teigė pokalbininkas.
Lengviau atsipūtė tik prieš šešerius metus
Bet taip užtikrintai buvęs premjeras jautėsi tikrai ne visus pastaruosius dvylika metų, praėjusių nuo tada, kai paliko aukštą postą. Jis neslepia, kad sprendimą trejiems metams – nuo 2000 iki 2003 m. išvykti dirbti į Rusiją daugiausia lėmė užsitęsęs teisinis persekiojimas.
O jubiliejaus išvakarėse pasirodžiusios ekspremjero knygos rankraštis buvo baigtas dar prieš vienuolika metų. Bet jis delsė. "Iš pradžių maniau, kad ji pasirodys praėjus penkeriems, paskui – dešimčiai metų po pasitraukimo", – sako A.Šleževičius.
Generalinė prokuratūra buvusiam premjerui A.Šleževičiui iškėlė baudžiamąją bylą netrukus po jo atsistatydinimo 1996-ųjų pradžioje. Byla buvo iškelta remiantis tuo, kad 1995-ųjų gale, likus kelioms dienoms iki Lietuvos akcinio inovacinio banko (LAIB) žlugimo, A.Šleževičius, padedamas savo padėjėjo Juozo Palionio, pirma laiko pasiėmė daugiau kaip 135 tūkst. Lt indėlį. Buvo įtariama, kad, suklastojus sutartį ir apie tai žinant tuomečiam banko vadovui Artūrui Balkevičiui, ekspremjeras dar gavo ir keliasdešimt tūkstančių litų didesnių palūkanų.
A.Šleževičius buvo apkaltintas sukčiavimu, dokumentų klastojimu, piktnaudžiavimu tarnyba. Bet daugiau nei po ketverių metų bylą teko nutraukti.
Teisininkų nekompetencija, kaip kalba kai kurie dešinieji politikai ar per bankų griūtį nukentėję indėlininkai, arba munduro ir sąžinės tyrumas, kaip dėsto pats ekspremjeras, tapo dingstimi kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą (EŽTT). A.Šleževičius apskundė, kad daugiau nei ketverius metus jam iškelta baudžiamoji byla taip ir nebuvo išnagrinėta nė viename Lietuvos teisme. Buvęs premjeras šiuo pagrindu laimėjo bylą prieš mūsų valstybę.
A.Šleževičiui priminus indėlio istoriją, subjaurojusią jo politinę ir žmogiškąją biografiją, pokalbininkas kaltę deleguoja dabar jau naujais skandalais pagarsėjusiam savo padėjėjui ir LAIB vadovams, kurie esą be jokio jo paties įgaliojimo atidavė indėlį visiškai kitam asmeniui.
Kad buvęs premjeras lengviau atsikvėpė tik po EŽTT sprendimo, tapo aišku ir iš to, jog jis ėmė rodytis viešuose renginiuose, kurių iki tol tarsi privengė. Vis dėlto šaltas ir racionalus vadybininkas A.Šleževičius prisipažįsta: skaudžiausia iki šiol tema jam – bankinės sistemos griūtis jo vadovavimo Vyriausybei metais.
Neigia sąsajas su alkoholio verslu
A.Šleževičius – vienas tų retų politikų, kurie, išguiti iš aukšto posto, pasuko į verslą. Jis tikina, kad taip pasielgęs nenorėdamas skaldyti partijos, kuri tuo metu pasidalijo į dvi stovyklas. Tiesa, indėlio atsiėmimą banko griūties išvakarėse kaip dorovinį premjero nuopuolį įvertino tik trys iš daugiau kaip šimto LDDP tarybos narių.
Kokiu tiksliai verslu užsiėmė iš karto po atsistatydinimo, ekspremjeras nelinkęs pasakoti detalių. Spaudoje šmėkščiojo pranešimų, esą jis gerai pasipelnė iš pieno miltelių ir kitų pieno produktų eksporto. Buvo rašyta ir apie jam esą priklausančią alkoholio gamyklą Osetijoje, naftos verslą. A.Šleževičius tai vadina žurnalistų ir politikų pramanais. "Nuo pat pradžių daugiausiai užsiėmiau įvairios technologinės įrangos prekyba. Grįžau į ten, nuo ko pradėjau ir kas man yra įdomiausia – į inžineriją. Mes iš tikrųjų su partneriais iš Vokietijos tiekėme įrangą tiek pieno ir kitos maisto pramonės įmonėms, tiek naftos, tiek alkoholio", – sako A.Šleževičius.
Jis neigia turįs ar kada nors turėjęs alkoholio pramonės įmonių akcijų. Esą jo atstovaujama įmonė "Anhydro" viso labo gavo didelį užsakymą tiekti technologinę įrangą naujai šampano gamyklai Osetijoje. Ten dirbo galybė darbininkų iš Lietuvos. Jie esą nuolat matydavo įrenginiais besirūpinantį ekspremjerą, todėl netrukus pasklido gandas apie A.Šleževičiaus dalyvavimą alkoholio versle.
Pamiršęs, kam turi būti dėkingas, buvo ištrenktas
Ano laikmečio politikai A.Šleževičių apibūdina kaip "kietą" ir valdingą premjerą. Jo žodis ministrams buvo įsakymas. "Einant tokias pareigas kitaip neįmanoma, – sutinka su tokiais epitetais pokalbininkas. – Kita vertus, diktatorius irgi nebuvau. Su visais ministrais, išskyrus Povilą Gylį ir Liną Linkevičių, likome draugai. Juos su žmonomis pakviečiau ir į jubiliejų".
Paklaustas apie santykius su Algirdu Brazausku, ekspremjeras kalba aptakiai. Jie susitinka per oficialius renginius, apsikeičia mandagumo frazėmis, bet to pasitikėjimo, su kuriuo tuometis prezidentas teikė į premjerus A.Šleževičių, nebėra. "Bet jį į gimtadienį irgi pakviečiau", – po ilgokos pauzės prasitarė buvęs premjeras.
Kas ta juoda katė, stojusi tarp dviejų visų laikų populiariausių LDDP lyderių? Žinovai mini pilkuoju kardinolu vadintą tuomečio prezidento A.Brazausko patarėją Vladimirą Beriozovą, kurio pamokymų, kaip visiems naudingai tvarkytis, esą atsisakęs premjeras.
Pats A.Šleževičius į tokį klausimą vėl atsako aptakiai: "Manęs už virvučių iš tiesų niekas netampė, nors kai kas iš prezidento aplinkos mėgino".
Bet įdomių minčių pamąstymams suteikia naujoje knygoje surašyti buvusio premjero prisiminimai: "Rodos, prieš vasario 20-ąją pavakarę mano namuose suskambo telefonas. Skambino V.Beriozovas:
– Adolfai, Prezidentas nori su tavim rimtai pasikalbėti.
Jau Barboros Radvilaitės gatvėje, partijos būstinėje, Vladas paaiškino, apie ką bus kalbama – nori pasiūlyti vadovauti Vyriausybei.
Pokalbyje Prezidento kabinete V.Beriozovas taip pat dalyvavo. Daugiau nebuvo nieko. Deja, mūsų santykiai su buvusiu LKP CK antruoju sekretoriumi taip pat evoliucionavo – po trejų metų kaip tik jis pirmasis pasiūlė man rašyti atsistatydinimo pareiškimą."
Knygoje panašaus patrauklumo ir šiandieninis premjeras Gediminas Kirkilas. Gudrus lapinas, kuriam rūpi tik savas kailis.
A.Šleževičius nusišypso, užklaustas apie sniegingąsias Alpes, kuriose esą jo skandalo įkarštyje įsmuko tuometės Seimo LDDP frakcijos seniūnas G.Kirkilas. "Gediminas – geras politikas. Tuo visi jau tuo metu įsitikino. Kai kas, tiesa, sakė, kad gal jis ir visai ne Alpėse tada slidinėjo", – nuo smulkesnių detalių nuslysta ekspremjeras.
Įžvelgia stambiojo kapitalo keliamus pavojus
Apie savo verslą puse lūpų kalbantis buvęs premjeras tampa kur kas atviresnis, šnekai pasisukus apie jo remiamas bendruomenines iniciatyvas. Jis pasigiria atstatęs Kolainių bažnytėlę Kelmės rajone, remiąs tenykštę mokyklėlę, tikintį jaunimą. "Tampu vis labiau tikintis. Negaliu šito nerimtai priimti matydamas kai kuriuos gyvenime vykstančius dalykus", – šiek tiek netikėtai prabyla ilgametis komunistų partijos, vėliau LDDP veikėjas.
Kalbėdamas apie šiandieninę situaciją šalyje jis kaip didžiausią pavojų valstybei mato stambiojo kapitalo koncentraciją. "Stambiojo kapitalo įnašas į mūsų šalies BVP yra nelygintinai daugiau kartų didesnis nei, tarkime, turtingiausio žmogaus pasaulyje Billo Gateso imperijos įnašas į JAV BVP. O tokia situacija jau yra pavojinga", – pabrėžia A.Šleževičius.
Čia jis vėl negaili kritikos G.Kirkilui, kuris nesugeba suvaldyti padėties. "Kalbant apie nacionalinį investuotoją, žinoma, privatus kapitalas visada dirba efektyviau, – sutinka pašnekovas. – Bet derybos su vienu dideliu partneriu visada labai sunkios. Pagaliau žmonės Lietuvoje turi tiek daug pinigų, kad akcijas platinant viešai, kaip vertybinius popierius, susidomėjimas būsima energetikos bendrove būtų didžiulis. Man netelpa į galvą kai kurie ligšioliniai privatizavimo modeliai".
Ir prisipažįsta, kad prieš trylika metų kartu su prezidentu A.Brazausku pasirašydamas Lietuvos asocijuotos narystės ES sutartį nė sapne negalėjo susapnuoti, kad mažiau nei po dešimties metų mes čia būsime priimti.
