Kai kas Europos Sąjungos politiką Irano atžvilgiu laiko pamatuota ir atsargia. Su tuo griežtai nesutinka apžvalgininkas Charles’as Krauthammeris, už gerus politinius komentarus gavęs prestižinę Pulitzerio premiją ir rašantis „Washington Post“ bei kitiems laikraščiams.
Jis mano visiškai kitaip. Ir pranašauja Europai – bet ne tik jai – liūdną ateitį. Tikėkime, kad jis klysta. Deja, jo samprotavimai rimti.
Charles Krauthammer: Irano šarada
Būtent tai sukūrė ES. Trijulė to ėmėsi taip sėkmingai. Jos (Britanija, Prancūzija ir Vokietija) laikėsi išvien ir jų pozicija buvo vieninga.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel, sausio 13 d.
Tai spaudžia ašarą. Prieš porą savaičių Britanija, Prancūzija ir Vokietija pripažino, kad dvejus metus trukusios kalbos, kaip sustabdyti Irano branduolinio ginklo programą, pavirto niekais. Iraniečiai sulaužė savo branduolinės įrangos antspaudus, nepaisydami pažadų „ES trijulei“. Šis derybų variantas, sukurtas kaip alternatyva JAV siūlymui paskelbti Iranui sankcijas dėl branduolinio ginklo neplatinimo sutarties pažeidimo, pasirodė esąs visiškai bergždžias. Šiaip ar taip, dvejų metų pertrauka leido Iranui sustiprinti savo branduolinę įrangą prieš bombardavimą, įsigyti naujų priešlėktuvinių ginklų ir slaptai tobulinti savo programą.
Turint visa tai galvoje, Vokietijos kanclerė derybų variantą pavadinto sėkmingu – vien todėl, kad sąjungininkai įklimpo kartu! Paskutinė tokia sėkmė buvo Dunkirke (uostamiestis Prancūzijos šiaurėje, kuriame 1940 m. vyko vienas didžiausių Antrojo pasaulinio karo mūšių – atkirsti vokiečių armijos, 330 000 britų ir prancūzų karių buvo evakuoti jūra – vert.). Ten taip pat buvo daug solidarumo.
Labiausiai nerimą kėlė tai, kad ši nuomonė pasigirdo iš labai geros draugės, naujosios Vokietijos kanclerės, kuri, kitaip nei jos pirmtakas Gerhardas Schroederis (dabar visiškai priklausomas nuo Vladimiro Putino, negrabiai dirbantis Rusijos valstybės valdomai naftos monopolijai), iš tikrųjų nori ką nors nuveikti kovos su terorizmu ir branduolinio ginklo neplatinimu labui.
Ach, ta sėkmė. Užuot buvęs ištisus metus nutolęs nuo galimybės grįžti prie Irano bombos klausimo, kaip ir iki tol, kol leidome Europai antibranduolines pastangas paversti bergždžiomis kalbomis, Iranas veikiausiai prie to sugrįš po kelių mėnesių. Ir dabar, žinoma, Iraną valdo kur kas radikalesnė vyriausybė, vadovaujama prezidento, kuris aistringai tiki apokalipsės neišvengiamumu.
Ach, ta sėkmė. Pavėlavę porą metų, dabar turime derėtis su islamo fanatikų kompanija, kuriai įsigyti branduolinių ginklų, suprantama, nebesutrukdys jokios sankcijos. Netgi jei paskelbtume tikras sankcijas – to mes nepadarysime. Likę keli mėnesiai iki tol, kol Iranas taps branduoline valstybe, bus išeikvoti tuščiai vaikantis šio naujausio placebo.
Visų pirma todėl, kad Rusija ir Kinija vetuos visas rimtas sankcijas. Ypač Kinija, kuri užsitikrino gauti Irano naftą ir dujas, kurių reikia jos augančiai ekonomikai, ir kuri geopolitiniu požiūriu gana laiminga. Ji remia raudonąją jėgą, kuri, kaip ir Šiaurės Korėja, grasina, trukdo ir menkina pagrindinę Kinijos varžovę – Jungtines Valstijas.
Antra, todėl, kad europiečiai taip pat nepritars tikroms sankcijoms. Uždrausti keliauti Irano vadovams – juokas, nes jie vis tiek nekeliauja. Sustabdytos investicijas ir aukštųjų technologijų prekių iš Europos srautas menkai tepaveiks šalį su 70 milijonų gyventojų ir antromis pagal dydį naftos atsargomis pasaulyje, kur naftos barelis kainuoja 60 dolerių. Šiaurės Korėja leido mirti badu 2 milijonams žmonių, bet įsigijo branduolinį ginklą. Iranas dėl to paaukos plokščiaekranius televizorius.
Vienintelė sankcija, galinti turėti šiokį tokį įsivaizduojamą poveikį – Irano naftos boikotas. Apie tai niekas net nekalba, nes niekas negali pagalvoti apie naftos krizę, kuri iškart prasidėtų, iš rinkos dingus 4,2 milijono barelių naftos per dieną, esant maždaug 84 milijonų barelių naftos gamybos apimčiai.
Grasinimai veikia priešingai. Iraniečiai pasaulį laiko po bareliu. Sausio 15 d. Irano ūkio ministras įspėjo, kad į visas sankcijas Iranas atsakys tuo pačiu – sustabdydamas savo eksportą, kad „pakeltų naftos kainas aukščiau, nei tikisi Vakarai“. Šie veiksmai naftos kainą kilsteltų iki 100 JAV dolerių ir pasaulį paskandintų ekonomikos krizėje.
Tai viena priežasčių, kodėl europiečius taip gąsdina mintis apie karinius veiksmus prieš Irano branduolinius įrengimus. Problema ne ta, kad šie įrengimai išdėstyti plačiai ir paslėpti, todėl juos sunku surasti ir iš esmės sunaikinti, norint užkirsti kelią Irano branduolinei programai.
Europiečius stabdo tai, ką Iranas galėtų padaryti po tokios atakos – ne tik sustabdyti savo naftos eksportą, bet ir uždaryti Hormuzo sąsiaurį, iššaudamas raketas į tanklaivius arba nuskandindamas rezervuarus – taip sąsiauris taptų nepraeinamas. Tokiai blokadai pralaužti prireiktų tarptautinės armados, vadovaujamos Jungtinių Valstijų.
Tokie padariniai – rimtas ekonominis sąmyšis ir galimi kariniai jūros veiksmai – mintis, kurios senėjanti ir postistorinė Europa negali nė įsivaizduoti. Štai kodėl prieš porą metų europiečiai sukišo galvas į smėlį. Ir štai kodėl tą nedidelį likusį laiko tarpą – kol keli apokaliptiniai bepročiai įsigis branduolinį ginklą – jie praleis vėl sukišę galvas į smėlį. Ir sveikindami save dėl sąjungininkų solidarumo, – tą jie sutartinai ir daro