„Noriu atsisakyti savo sūnaus“, – dar prieš ketverius metus vaikų teisų gynėjams pareiškė dabar jau septyniolikmečio jaunuolio mama, neapsikentusi jo smurto namuose ir nusikaltimų visuomenėje. Pagalbos ji nesulaukė iki šiol. Tarsi antausį moteris gavo ir iš bendrosios pagalbos tarnybos, kai, sūnui ėmus laužyti daiktus, vieną šeštadienio vakarą paskambino telefonu 112 ir paprašė pagalbos. Jai pasiūlyta kreiptis į vaikų teisių gynėjus.
Nevaldomų paauglių poelgių kankinamiems tėvams nekompetentingi tarnautojai tepasiūlo laukti, kol vaikai sulauks pilnametystės. Vaikai žiniomis apie savo ginamas teises taškosi į kairę ir dešinę, o pavargusiems tėvams telieka kelius laistyti ašaromis.
Terorizuos šeimą, kol sulauks aštuoniolikos?
Į savaitraštį „Šiauliai plius“ kreipėsi vyras, prašydamas pagelbėti jo seseriai. Keturis vaikus auginančios moters šeimą terorizuoja septyniolikmetis vyriausias sūnus. Prieš porą savaičių jis paprašė mamos duoti 10 Lt cigaretėms. Kai ši atsisakė, vaikas griebė televizorių ir metė ant žemės, numetė ir kompiuterio monitorių. Išsigandusi moteris paskambino „112″ telefonu ir paprašė pagalbos. „Buvo šeštadienis, o telefonu atsiliepę tarnybos darbuotojai, išgirdę, kad pagalba kviečiama dėl 17-mečio, patarė kreiptis į vaikų teisių apsaugos tarnybą“, – stebisi šiaulietis.
Pamatęs, kad mama nesulaukė pagalbos, sūnus dar labiau pasityčiojo. „Na, tai dabar ar duosi 10 Lt? Nieko tu man nepadarysi, nepagąsdinsi“, – šaipėsi iš savo gimdytojos.
Šiaulietis sako, kad visa giminė kenčia dėl septyniolikmečio. Su jo tėvu mama išsiskyrusi, tačiau tėvas po sūnaus eibių atsisakė jį akyse matyti. Jaunuolis vagiliauja, metė mokslus, susidėjo su nusikalsti linkusiais draugais. Į namus buvo parsinešęs pakuotę „žolės“, yra įkliuvęs policijai dėl telefoninio sukčiavimo – talkino nusikaltėliams iš nukentėjusiųjų paimant pinigus. Jam buvo skirtas namų areštas, tačiau vaikas nelabai draudimo paisė.
Išeidavo kada nori, o jei mama skambindavo ir liepdavo grįžti, išvadindavo visokiais žodžiais.
Dėdė padovanojo sūnėnui kompiuterį, kad jis daugiau laiko leistų namie. Vaikas kompiuterį išardė ir pardavė dalimis.
„Nuo keturiolikos metų jis vogdavo telefonus iš klasės draugų, mama turėdavo žalą atlyginti. Pakeitė kelias mokyklas, kol galiausiai visai metė mokslus. Jei mama neduoda pinigų, grasina, kad eis vogti. Neša daiktus iš namų, vagia pinigus iš mamos piniginės. Mama nieko negali padaryti. Baisu taip sakyti, bet mama dabar telaukia, kada jis sės į kalėjimą…“ – sako šiaulietis.
Mama, kai sūnui buvo 14 metų, kreipėsi į vaikų teisių gynėjus, vaikui buvo paskirtas psichologas. Iš tokios pagalbos pastarasis tik pasijuokė, psichologą išvadino „debilu“ ir toliau tęsė savo įžūlų nusikalstamą kelią. „Vaikų teisių apsaugos tarnyboje jai buvo pasakyta, kad jei mama nori atsisakyti sūnaus, dar yra vaiko tėvas, kuris gali juo rūpintis. Kai tėvą suras, tada susisieks su mama. Tėvas gyvena Šiauliuose, bet jo vaikų teisių gynėjai „ieško“ iki šiol, jau trejus metus“, – piktinasi pašnekovas.
Mama vaikų teisių apsaugos gynėjų prašė sūnų patalpinti socializacijos centre. „Jai buvo pasakyta, kad dokumentų rengimas užtruks metus. Po metų jam sukaks aštuoniolika. Jis dar visus metus šeimą terorizuos? Man norisi prieiti ir trenkti jam į dantis. Bet juk taip tik problemų prisidarysiu“, – baisisi pašnekovas.
BPC vadas situacijos komentuoti nepanoro
Šiauliečių skambučius Bendrajam pagalbos centrui administruoja Klaipėdos skyrius. „Šiauliai plius“ paskambino skyriaus viršininkui Rolandui Miliui, norėdami paprašyti pakomentuoti situaciją, kodėl išsigandusiai mamai pagalba nebuvo suteikta. Net neišklausęs klausimo R. Milius atsakė neturintis laiko komentuoti situacijos, nes yra labai užsiėmęs.
Tėvams nepadeda dėl kompetencijos stokos
Nejau nieko negalima padaryti, nejau niekas neišgelbės nuo smurtaujančio nepilnamečio? Įstatymai smurtaujantį sugyventinį ar sutuoktinį dar varžo, jam nebeleidžiama grįžti į namus, o su siautėjančiais vaikais ir paaugliais valstybės tarnautojai, atrodo, nelinkę turėti reikalų.
Dabar jau pensijoje, bet daug metų dirbęs įvairiuose policijos padaliniuose ir iš jų dvejus paskutiniuosius tarnybos metus – prevencijos poskyryje, šiaulietis Romualdas Jankauskis sako, kad žmogui pagelbėti galima visada. Vis dėlto jei besikreipiantysis susiduria su nekompetentingais valstybės tarnautojais, tada jam ir yra atsukama nugara.
Pasak pašnekovo, nebūna taip, kad vaikas nusikalsta tik namie. Jis nusikaltimus daro ir gatvėje, o tėvai moka baudas. Kai tėvai pavargsta nuo baudų mokėjimo, baigiasi jų kantrybė ir pinigai, tada ir kreipiasi į policiją ar vaikų teisių gynėjus, kad vaikas būtų apgyvendintas kokiame nors vaikų socializacijos centre. Atsakingos tarnybos parengia dokumentus, kreipiasi į teismą, ir teismas tada priima sprendimą.
R. Jankauskis prisimena atvejį, kai į juos kreipėsi mama, prašydama vagiliaujantį sūnų apgyvendinti Gruzdžių vaikų socializacijos centre. Dokumentai buvo parengti, tačiau teismas policijos pareigūnais nepatikėjo, paprašė vaikų teisių gynėjų dokumentų. Procesas užtruko kelis mėnesius ir per tą laiką vaikas apiplėšė bažnyčią, išplėšė Kryžių kalno koplyčią.
„Tokių atvejų buvo pakankamai daug, kai tėvai dėl savo vaiko kreipiasi į policiją. Jie turi tokią galimybę, tačiau priklauso, kokią praktiką taiko, patirtį turi vaikų teisių apsaugos tarnybos. Jei neturi patirties, tada ir žiūri išsigandę į pareiškėją ir nežino, ką daryti. Jei žmogui nepadedama, taip atsiskleidžia kompetencijos stoka“, – sakė pašnekovas.
R. Jankauskis sako, kad vienareikšmiškai bendrosios pagalbos tarnybos darbuotojai apie smurtaujantį paauglį turėjo pranešti policijai. Juk vaikas namie daro nusikaltimą. Šešiolikos metų vaikui teismas jau gali skirti bausmę. „Tėvai taip pat būna dažnai kalti, jei vaikas ima nusikalsti. Problema yra šeimoje, jei ji yra nežymi, tada dažniausiai tėvai būna verslininkai, labai užsiėmę ir neturi laiko vaikams. Ten, kur problemos dėl vaikų didelės, vos atėjęs į namus pamatai, kad jos ten ir turėjo kilti“, – sakė R. Jankauskis.
„Vaikas visada tikisi, kad tėvai jį mylės“
Psichologas Arūnas Norkus, įvertinęs situacija dėl smurtaujančio paauglio, sako galintis spręsti, kad problema atsirado ne dabar: ji ilgą laiką brendo, o dabar „sušvito“ visu ryškumu. Santykiai šeimoje, o ypač tarp mamos ir vaiko, nesutrinka staiga, tai yra ilgo proceso rezultatas. „Priežasčių ir ieškočiau mamos elgesyje ir tame, kokius santykius ji formavo su savo sūnumi“, – sako psichologas.
A. Norkui akivaizdu, kad pirmosios problemos vaikui kilo tada, kai mama skyrėsi su tėvu. Tokiais atvejais vaikai visada labai smarkiai išgyvena šeimos netektį ir susiduria su daugybe labai sunkių jausmų: nerimu, kalte, pasimetimu, bejėgiškumu, pykčiu. Pasikeičia vaikų elgesys, jie tampa agresyvesni, konfliktiškesni, kartais nusišalina nuo bendravimo su tėvais, nes kaltina juos išardžius šeimą. „Iš tikrųjų po visu šituo slepiasi didžiulis vaiko bejėgiškumas ir savigrauža. Tėvų pareiga tokiais atvejais padėti vaikui susidoroti su šiais jausmais – aš kalbu apie abu tėvus. Gali būti, kad reikalingos pagalbos ir paramos vaikas nebuvo sulaukęs. Tokiais atvejais vaiko jausmai užgniaužiami ir pradeda formuotis psichologinė trauma“, – sako jis.
Kita krizinė situacija susiformuoja, jei išsituokusi mama dar kartą išteka. Į šeimą ateina naujas žmogus, kurį vaikas suvokia kaip svetimą. Tokiu atveju itin svarbu, kaip patėviui sekasi užmegzti adekvačius santykius su žmonos vaikais. Reikia turėti omenyje, kad vaikas gali mamą laikyti išdavike, abejoti mamos meile, jaustis išduotu ir nuskriaustu. Situacija sunkėja, jei šeimoje atsiranda daugiau vaikų: pirmagimis jaučiasi dar mažiau mylimas, išgyvena pavydą jaunėliui. Didžioji dalis vaiko elgesio tada būna nukreipta į siekį gauti daugiau mamos dėmesio. Ir jei to dėmesio gaunama nepakankamai, jis atranda kitus – destruktyvius būdus patenkinti šį poreikį. Pavyzdžiui, bėgimas iš pamokų, nesimokymas, rūkymas, delinkventinis elgesys yra tokio poreikio tenkinimo pavyzdžiai.
Paauglystėje šie užgniaužti jausmai sustiprėja dėl paauglio psichinių pokyčių. Atsiranda naujos mąstymo galimybės, leidžiančios abstrakčiai mąstyti ir pasidaryti pačiam sau įvairias išvadas. Be to, išryškėja egocentrizmas, dėl kurio paaugliai pradeda jaustis pačiais svarbiausiais pasaulyje. „Jiems atrodo, kad viskas sukasi apie juos, viskas, ką kiti daro, susiję tik su jais. Labai dažnai atsiranda manymas, kad tik jis, paauglys, žino, kaip reikia spręsti įvairius dalykus, sava nuomonė laikoma pačia geriausia. Tokiose situacijose labai svarbu, kaip tėvai bendrauja su paaugliu. Jie privalo pamiršti dalį savo poreikių, pamiršti nuoskaudas, įsižeidimus ir kalbėtis su vaiku. Kalbėtis apie jį: kaip jis jaučiasi, kaip jam sekasi, su kokiais sunkumais susiduria, klausti jo nuomonės, tartis su juo – tarsi pripažinti jo svarbą šiame pasaulyje ir šeimos gyvenime“, – sako psichologas.
Tais atvejais, kai tėvai daugiau galvoja apie save, neišvengiamai kyla konfliktai su vaikais. Dažniausia jų priežastis būna ta, kad tėvai reikalauja, kad paauglys gyventų taip, kaip nori ar įsivaizduoja tėvai, visiškai neatsižvelgdami į savo paauglystės sulaukusio vaiko nuomonę, norus ir interesus. Ir kai šeimoje paauglys nėra priimamas toks, koks yra, nėra atsižvelgiama į jį ar atsižvelgiama per mažai – jis vėl randa galimybę patenkinti savo poreikius kitaip. Svarbiu pasijausti juk galima ne tik tada, kai mama sako „šaunuolis“ – svarbiu gali jaustis ir įžeidinėdamas, skaudindamas, žemindamas.
Pasak A. Norkaus, ypač skaudžios pasekmės būna, kai paauglio vertę ir svarbumą pripažįsta į nusikalstamą veiklą linkę pažįstami. Tokiu atveju, siekdamas pasirodyti „kietu“ ir taip kompensuoti vidinį nepilnavertiškumo kompleksą, paauglys gali lengvai imtis nusikalstamos veiklos: pradėti vogti, sukčiauti ir pan. Sprendžiant šias problemas, visada reikia labai didelių tėvų pastangų, nukreiptų ne į kovą su savo paaugliu vaiku, bet į realų jo supratimą ir paramą jam.
„Reikia atminti, kad nepaisant visko, nepaisant grubaus ar nederamo vaiko elgesio, nepaisant visų taisyklių laužymo, vaikas visada tikisi, kad tėvai jį mylės. Mylės ir priims tokį: revoliucingą, aštrų, problemišką, keliantį tik rūpesčius ir skausmą. Ši viltis visada yra jo širdyje“, – sako psichologas.
Vaikų teisių gynėjai – oficialūs
Besikreipęs vyras prašė neatskleisti nei jo sesers, nei vaiko pavardės, baiminantis, kad dėl skundimosi šeimoje gali kilti daugiau problemų. „Šiauliai plius“ pasiteiravo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus, ar tėvai gali atsisakyti savo vaikų.
Rūta Janulienė, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė:
- Kiek Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus žinioje yra probleminio elgesio vaikų ir paauglių?
- Skyrius neturi probleminio elgesio vaikų ir paauglių apskaitos. Minėta vaikų apskaita yra Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato žinioje.
- Kokia pagalba siūloma šeimoms, kurios nesusikalba su vaiku: jis vagia, bėga iš namų, grasina tėvams?
- Jei nepilnamečio vaiko atstovai kreipiasi į skyrių dėl netinkamo vaiko elgesio, skyrius kiekvienu atveju individualiai konsultuoja, tarpininkauja su įvairiomis institucijomis dėl psichologinės, pedagoginės, medicininės, socialinės, teisinės pagalbos vaikui ir šeimai suteikimo.
- Kokiu būdu įmanoma vaiką apgyvendinti socializacijos centre?
- Vaiko atstovai pagal įstatymą, policija, mokykla ir vaiko teisių apsaugos skyrius turi teisę kreiptis į vaiko gyvenamosios vietos savivaldybės administracijos direktorių, prašydami, kad skirtų vaikui minimalios priežiūros priemonę arba kreiptųsi į teismą dėl leidimo skirti vaikui vidutinės priežiūros priemonę.
- Ar motina gali atsisakyti vaiko?
- Teisės aktuose nėra numatyta galimybė tėvams atsisakyti vaiko bei tėvų pareigų, atsakomybės vaiko atžvilgiu.
