Giedrė Jarašūnė programoje „Džiaugiuosi savimi“, kuri vėliau tapo „Lūšimi“, dalyvavo prieš ketverius metus – 2012-ųjų rudenį. Tuo metu jauna moteris buvo netekusi darbo, jos pasitikėjimas savimi buvo žemas ir ji nežinojo, ko griebtis. Giedrė sako, kad jai visuomet atrodydavo, kad kiti darbus atlieka geriau už ją.
„Džiaugiuosi savimi“ programą pamačiau „Facebook“. Paskaičiau apie ją, pasidomėjau ir pagalvojau, kodėl gi ne? Tad taip įsitraukiau į mėnesio ar dviejų mėnesių internetinę darbo su savimi programą.
Viena iš mano pasirinktų programos praktikų buvo tokia: kasdien reikėjo užsirašyti penkis dalykus, už ką esi dėkingas. Supratau, kad kuo labiau jaučiuosi dėkinga, tuo labiau džiaugiuosi ir savimi, ir ta diena. Tas įprotis – dėkoti – man išliko iki šiol, praėjus jau keleriems metams po programos“, – pasakoja jauna moteris.
Giedrė prisimena, kad užduočių programoje buvo tikrai daug: reikėjo rašyti laiškus sau pačiam, ateities sau (kad suprastum, kur norėtum būti, ko norėtum pasiekti).
„Taip pat reikėjo giliai pasiknaisioti po savo praeitį ir pasigilinti į skaudžiausius dalykus – tai nebuvo lengva, bet tokiu būdu gali paleisti tą praeitį ir tuos blogius dalykus. Taip pat nelengva buvo ir sugalvoti per 100 dalykų, dėl ko esi puikus, dėl ko džiaugiesi savimi. Taip pat kasdien reikėdavo išsikelti sau užduotį – padaryti tai, ko nesi dariusi. Pavyzdžiui, aš niekada žiemą nesu valgiusi ledų, tai programos metu tai padariau. Čia nėra kažkoks stebuklas, tačiau nuo tokių mažų dalykų viskas ir prasideda“, – kalbėjo 30-metė Giedrė.
Naujos spalvos
Pašnekovė sako, kad ši programa jos gyvenimui suteikė visai naujų spalvų – ji išmoko stebėti ir valdyti savo emocijas, atsirado didesnis pasitikėjimas savimi. Visą gyvenimą praleidusi Kaune, jauna moteris išvyko į Vilnių.
„Vien tas mano išvažiavimas jau rodo, kad pradėjau pasitikėti savimi. O Vilniuje atsirado ir darbas, ir šeima – dabar jau esu ištekėjusi. Aš žinau, kad prie vyro mano gyvenime atsiradimo programa „Džiaugiuosi savimi“ tikrai prisidėjo. Aš supratau, kad reikia džiaugtis pačiam savimi, džiaugtis gyvenimu, negalima galvoti, kad dabar negyvenu, nes neturiu antros pusės. Žmogus turi jaustis pirmiausia gerai su savimi.
Po programos jau jaučiausi savarankiška ir radusi ramybę, nes tos užduotys priverčia tave kapstytis po savo vidų, dirbti su savimi ir suprasti, kodėl elgiesi vienaip ar kitaip. Tie instrumentai, kuriuos programos vadovė Rasa naudoja, yra labai geri“, – pasakoja pašnekovė.
Ji sako, kad prieš programą buvusi labiau pesimistė nei optimistė, o dabar jaučiasi rami ir pozityvi, atradusi pasitikėjimą savimi.
„Dabar į viską žiūriu daug ramiau: jei sugedo automobilis, tai sugedo, o kodėl čia nervintis? Išmokau vertinti dalykus pozityviau ir džiaugtis savimi“, – sako Giedrė.
Nenorėjo tyliai merdėti
Virginija Juodakytė pasakoja, kad ji dalyvauti „Lūšyje“ nusprendė po skyrybų su mylimu žmogumi – tuo metu jai buvo be galo sunku, tačiau ji suprato, kad reikia kažką daryti.
„Po skyrybų su nuostabiu Žmogumi, kai mano viduje viskas išdegė ir mirė, kai net mano kūnas bandė sunaikinti pats save įjungdamas autoimuninę ligą, kai po penkių dienų aš galų gale įkvėpiau – vienintelė mintis visose mano proto, pasąmonės, viršsąmonės ir visose kitose mąstymo erdvėse buvo „gyvenimas nebebus toks, koks buvo, tačiau mane sugrąžinti į gyvenimą galiu tik aš pati ir niekas kitas. Ir man turi tai pavykti.“ Aš pasirinkau gyventi.
Ir visada, kai išsigrynini tikrąjį tikslą ir aiškiai vienu sakiniu įsivardini, ko tu iš tikrųjų nori, tavo pasąmonė mato būtent tai, ko tau reikia tikslui pasiekti. Tada ir vėl šmėkštelėjo kažkieno pasidalinta žinutė apie registraciją į „Lūšį“. Užsiregistravau neabejodama, nes tvirčiau už žinojimą, kaip ir ką daryti, žinojau, kad neturiu prabangos nedaryti nieko, nes jei nieko nedarysiu, tai nieko ir nebus. Tiksliau, bus taip, kaip yra – tai yra niekaip. O tykiai merdėti ir gyventi tik praeitimi ir nuolat verkti bei gailėtis „vargšelės“ savęs, ir kaip išmaldą gaudyti kitų gailestį, na, ačiū, tokių aukų aplinkui ir taip pakanka“, – dalinasi Virginija.
Moteris sako, kad užduočių įvairovė „Lūšies“ programoje yra apgalvota, labai atsakingai sudėliota pagal krūvius, su visais teisingais potvyniais ir atoslūgiais.
„Kiekviena „Lūšis“ turi kitokių elementų, idėjų, eksperimentų. Viešojoje erdvėje vis nuskamba užduotis „nueik į banką nusipirkti ryžių“ (ir, beje, mūsų „Lūšyje“ viena „lūšiukė“, dirbanti banke, realiai dėl visa ko tą dieną į darbą atsinešė kelis kilogramus ryžių), tačiau juk šios užduoties esmė – žmogau, išdrįsk! Išdrįsk ir nustebk ne tik tuo, kad po to likai gyvas, bet dar labiau tuo, kad tu gali tai padaryti!
„Lūšyje“ užduotys, kaip ir pats gyvenimas ir žmonės – įvairios. Kiekvienam bus ir tokių užduočių, dėl kurių ir akys, ir širdis degs, o bus ir tokių užduočių, kurias atliksi todėl, kad turi jas atlikti, nors jos tau dėl kažkokių priežasčių „nelips“, o gal net viduje tavo nuskriaustas vidinis vaikas klyks visu balsu „ne, ne, ne, nereikia, nenoriu!“ Ir tu būsi ten, kur viskas priklausys tik nuo tavęs. Ir ne vieną kartą bus tokių užduočių, kad tu penkis kartus pasakysi „na, ne, daugiau tai jau tikrai nebeišeis / nebeparašysiu / nebesugalvosiu / neberasiu“, ir vis tiek vis dar išeis, parašysi, sugalvosi ir rasi“, – patirtimi dalinosi Virginija.
Susigrąžino save
Moteris pasakoja, kad „Lūšis“ nebuvo vienintelis išbandytas kelias, tačiau būtent „Lūšies“ forma, užduočių krūvis, eiliškumas, įvairiapusiškumas, nuoseklumas, trukmė sudaro ypač įvairiapusiškas galimybes kiekvienam rasti tą kelią tiems pokyčiams, kurių konkrečiai kiekvienam ir reikia.
„Taip ir su mano pokyčiais, kasdien, savaitė po savaitės, traukiau save atgal į nuoširdžios šypsenos, judėjimo, susigrąžinto sveiko pasitikėjimo savimi ir kitais pasaulį. Užduotys, kurios „užkabina“ ne tik todėl, ką darai šiandien, tačiau ir gilias priežastis, KODĖL tu šiandien darai TAI, leidžia objektyviau priimti savo šiandieną ir ją keisti taip, kad rytojus būtų toks, kokio nori.
Mano didžiausiais, t. y. man pats svarbiausias uždavinys buvo susigrąžinti save. Ir aš tai padariau – kasdieninė užduotis „atsikelk ir nusišypsok sau“, net nepajutau, kaip pakeitė į mano gyvenimą sugrįžusi mylinti šypsena. Atgijo mano smalsumas, kuris man nuolat veda į visus „o kas ten?“, „o kur tai?“, „o kaip tai padaryti, paragauti, išbandyti?“ Darbas vėl tapo mane „vežantis“, svaiginantis kasdieninis malonumas. Ir vėl kiekvieną rytą, prieš atsimerkdama po sapno, aš visada esu įsitikinusi, kad lauke šviečia saulė. Na, ir kas, kad atsimerkus kartais pasirodo, kad ne visai taip, bet juk iš tiesų ji šviečia visada, tik mums kartais ją tiesiog užstoja laikini debesys“, – kalbėjo Virginija.
Ištirpę kilogramai ir pagerėjusi nuotaika
Ramios Jūros vardu prisistačiusi dar viena „Lūšies“ dalyvė (vardas ir pavardė redakcijai žinomi – red.) pasakoja, kad dalyvauti „Lūšies“ programoje paskatino buvusi bendradarbė. Kadangi Rami Jūra matė bendradarbės pokyčius tiek asmeniniame, tiek ir profesiniame lygmeny, nusprendė pabandyti ir pati.
„Ir nenusivyliau. Nes tuo metu gyvenimas buvo niūrus ir bespalvis: santykiai vedė į niekur, baimė ir nerimas tiesiog valdė, o kažką keisti atrodė beviltiška ir neįmanoma... Visa tai ir paskatino užpildyti registracijos formą ir pradėti kelionę.
Nors anksčiau niekada nebuvau dalyvavusi internetinėse programose, bet ši iš pat pradžių kažkuo traukė. Vien jau tai, kad turėjome „lūšyną“ – erdvę, kurioje viskas vyko, pradedant užduotimis, baigiant ilgais pokalbiais su „lūšyno“ gyventojais lūšiukais. Visi turėjome slapyvardžius ir galėjome išlikti anonimiški. Aišku, pati programa turėjo savo taisykles, kurių turėjome laikytis. Gaudavome užduotis ir turėdavome jas atlikti. Aišku, atlikimo kokybė priklausė nuo mūsų pačių, kaip ir rezultatai. Juos taip pat pasiekti galėjome tik patys, programa buvo įrankis ne tik tam mėnesiui (tiek ji truko), bet ir ateičiai“, – sakė Rami Jūra.
Moteris sako, kad, nors pati programa tikrai reikalavo ir laiko, ir pastangų, bet pokyčiams davė stiprią pradžią. Jos pačios požiūris pasikeitė labai smarkiai – iš pasyvios stebėtojos savo gyvenime mergina tapo aktyvia dalyve.
„Sustiprėjo pasitikėjimas savimi, santykiai ėmė palaipsniui keistis ne tik su antra puse, bet ir su aplinkiniais. Supratau, su kurias žmonėmis man ne pakeliui ir kokius santykius norėčiau kurti. Dabartiniai mano santykiai grįsti tolerancija, įsiklausymu, tačiau ir gebėjimu pasakyti „ne“ ten, kur tikrai to reikia. Tai tikrai nebuvo lengva ir įvyko ne akimirksniu, nes programa – tai ne burtininkė su lazdele, o tik pagalbininkė, nes viską turi padaryti pats.
Tuo metu aplinkiniai pastebėjo ir išorinius pokyčius – kadangi pradėjau aktyviai sportuoti (iki programos maniau, kad vienai sportuoti yra absurdiška, būtinai reikia su kažkuo), pradėjo keistis ir mano išvaizda. Atsikračiau nemažai svorio, susipažinau su naujais žmonėmis, pagerėjo nuotaika, jausena... Žodžiu, visa grandininė reakcija. Ir visam tam reikėjo tik pradžios, o tai ir buvo programa, kuri padėjo tiesiog atrasti save, atsitiesti ir vėl eiti tolyn“, – džiaugsmingai kalbėjo Rami Jūra.
Internetinis įrankis
„Lūšies“ programos (kuri anksčiau vadinosi „Džiaugiuosi savimi“) įkūrėja ir sumanytoja, psichologė ir lektorė Rasa Venckutė pasakoja, kad programa gimė 2012 m. ir ji vyksta kartą ar du per metus.
„Prieš paleidžiant „Lūšį“ laisvėn, mane buvo užvaldę daugybė klausimų: kaip sukurti nepalaužiamas pokyčių link vedančias strategijas; ko reikia, kad žmonės greičiau ir lengviau sustiprėtų; kaip tą stiprėjimą supaprastinti ir paversti maloniu bei įtraukiančiu žaidimu. Rodos, paskui mane visur sekiodavo „Lūšies“ dvasia, ji kaišiodavo savo smalsią uodegą į visas mano veiklas. Tai smalsiai „Lūšiai“ nerūpėjo, ar aš parduotuvėje, ar seminare, ar plaunu indus, ar net noriu miego – ji visada slankiojo šalia ir kėlė savo klausimus.
Laikui bėgant supratau, jog noriu sukurti gana savarankišką internetu valdomą įrankį, jungiantį daug žmonių, kurie veiksmingai ir įdomiai darbuotųsi kartu, pasinaudotų gydančiu bendruomenės poveikiu. Taip ir gimė „Lūšis“, – kalbėjo jauna moteris.
Rasa pasakoja, kad nuo mažumės ji „sugraužia“ daug psichologinių knygų, straipsnių, ji taip pat baigė psichologijos magistro studijas.
„Lūšis“ buvo kuriama analizuojant, gryninant ir perkuriant įvairias psichologijos metodikas, teorijas. „Lūšyje“ galime rasti ir, pavyzdžiui, tradicinių kognityvinės elgesio bei racionaliosios elgesio terapijos elementų, tačiau niekaip neįsprausčiau šio žvėries į vienos ar kelių paradigmų rėmus.
Vis tik teoriniai ieškojimai kuriant „Lūšies“ užima tik antrą vietą. Pirmoji vieta tenka mano pačios intuicijai ir atradimams. Psichologiniai tyrinėjimai yra persmelkę viską, ką darau. Tyrinėju kaip mažas vaikas, o atradimus tikrinu kaip griežtas mokslininkas. Jaučiu, jog kurdama „Lūšį“ kuriu ir naują asmenybės pažinimo bei stiprinimo teoriją. Kartais, rodos, jau įsivaizduoju, kas ir kaip. O kartais rodosi, kad kuo toliau, tuo labiau kvailėju. Tad belieka laukti rytojaus“, – kalba programos įkūrėja.
Programa gali ir nekainuoti
Rasa pasakoja, kad „Lūšis“ trunka apie mėnesį. Praėjusiais metais į programą registravosi 800 žmonių, atranką įveikė 500.
„Siekiame, kad dalyvavimas „Lūšyje“ būtų visiems prieinamas, todėl atlygį kūrėjams renkasi patys dalyviai. Jie renkasi galimybes ir norą atsidėkoti atitinkantį variantą (62–254 €) arba dalyvauja nemokamai, jei tokiems mokymams neturi pinigų. Ne vienas verslininkas yra bandęs mane įtikinti, jog jei žmogus už mokymus nesusimoka, jis tų mokymų nevertina ir nesijaučia motyvuotas. Tai mitas: dauguma už „Lūšį“ nemokėjusių dalyvių pasižymėjo didžiule motyvacija, įsitraukimu ir dėkingumu. Žmogų motyvuoja ne jo sumokėti pinigai, o vertė, kurią jis gauna“, – kalba Rasa.
Ryžių pirkimas banke
Programos sumanytoja kalba, kad „Lūšies“ užduotys apima tris skirtingus formatus.
„Dalis užduočių daromos kasdien – taip formuojami įpročiai. Kita dalis užduočių įsipina į kasdienes veiklas – taip ne tik taupomas dalyvių laikas, bet ir stiprinamas jų sąmoningumas, gebėjimas stebėti save ir keisti savo elgesį realiu laiku, čia ir dabar. Likusios užduotys būna trijų sunkumo lygių ir atitinka įprastą užduočių suvokimą – tai savianalizės ar veiksmo užduotys, kurios užima daugiau laiko.
Pavyzdžiui, viena iš garsiausių ir baisiausių „Lūšies“ užduočių – tai ryžių pirkimas banke arba tiesiog bandymas kažką nusipirkti ten, kur to tikrai nepardavinėja. Grįžę iš banko visi „Lūšies“ erdvėje dalinasi įdomiomis istorijomis, baimingomis mintimis ir išsilaisvinimu. Žinoma, ši drąsi užduotis, kaip ir visos kitos, yra neprivaloma“, – kalba psichologė.
Rasa sako, kad „Lūšis“ yra kur kas daugiau nei užduočių rinkinys – tai sistemingas žaidimas.
„Atlikdami užduotis dalyviai paklūsta tam tikriems dėsniams, kurie užtikrina efektyvų ir smagų tobulėjimą, silpnina psichologinius gynybos mechanizmus, padeda susidraugauti su kitais dalyviais ir įtraukia stengtis iki uodegos galiuko. Taip pat pokyčių siekti padeda ir žaidybinis, unikalus kasdienis pažangos stebėjimas, valdymas bei sisteminga savirefleksija.
Man „Lūšis“ primena pagreitintą gyvenimą: su lūšiukais kartu gyvena sėkmė ir nesėkmė, laimė ir ašaros, iššūkiai ir ramybė, draugiškumas ir varžymasis, laisvė ir pareiga. „Lūšyje“ saugiau nei gyvenime, tad čia galima drąsiau eksperimentuoti su savimi ir savo elgesiu“, – kalba psichologė.
Pokyčiai
Rasa sako, kad smagiausia matyti, kad dalyviai ne tik viduje jaučiasi kitokie, bet keičia savo gyvenseną ir aplinką.
„Gi kas iš to žavaus ir trumpai gyvuojančio it drugelis įkvėpimo ar džiaugsmo? Man labiausiai įstringa apčiuopiami pokyčiai: darbo pakeitimas, svajonių verslo pradėjimas, šeimos sukūrimas. Taip pat smagu, kai dalyviai tiesiog pasijunta laimingi čia ir dabar, nors, atrodo, jog nieko apčiuopiamo neįvyko, na, nebent tik atsivėrė akys?“ – kalba lektorė.
Nors kai kurie lektoriai ir mokytojai sako, kad pirmiausia turime save pamilti, o ne keisti, kad pokyčiai geriausi vyksta tada, kai tu jau priimi save ir leidi gyvenimui tekėti per tave, Rasa nemato priešpriešos tarp meilės sau ir savo asmenybės stiprinimo.
„Iš meilės sau žmogus ir imasi pokyčių. Jeigu žmogus jaučiasi nepatenkintas savimi arba savo gyvenimu, jis turi du protingus pasirinkimus: priimti ir džiaugtis viskuo taip, kaip yra, arba keisti situaciją, augti pats. Bėda ta, kad dažniausiai žmonės trypčioja tarp šių pasirinkimų: nei džiaugiasi savimi, nei siekia augimo. Jie nori augti, bet bijo, atidėlioja, paskui graužiasi, kol galiausiai problemas sprendžia tik mintyse. Bet veikiantys tik mintyse rezultatus irgi turi tik mintyse“, – įsitikinusi Rasa.
Šių metų programa
Rasa sako, kad ankstesnės „Lūšys“ stiprindavo pasitikėjimą savimi, o šiemetinė programa atkreipia dėmesį į kitus du ryškius mūsų visuomenės skaudulius: skurdžią kasdienybę ir neįdomų darbą.
„Pirma, kasdienybė mus ištinka tarsi netikėtai, per mažai žmonės ją vertina ir dar mažiau dėl jos stengiasi. Iliuzija, jog laimei sukurti reikia daug pastangų, pasiekimų ar pinigų. Dėmesys smulkmenoms, sąmoningumui, minimalizmui, atradimams, norimiems įpročiams, dienos ritualams, artumui su savimi bei kitais kasdienybę pripildo džiugesio, pilnatvės ir atsipalaidavimo.
Antra, dirbti savo svajonių darbą yra nuostabu, tačiau didžiajai daugumai mūsų nepavyksta tokio darbo atrasti ar jo pasiekti. Todėl esamo darbo praturtinimas, jo padarymas džiugesniu, įdomesniu ir labiau įtraukiančiu – dar vienas būdas būti laimingam. Tikiu, jog įtraukiantis, įdomus darbas ir įkvepianti kasdienybė gali gydyti geriau nei psichologas, saviugdos knygos ar mokymai. Todėl kviečiu jus praturtinti savo kasdienybę bei veiklą dalyvaujant „Veikliojoje Lūšyje“ ir registruotis“, – kalba Rasa.
