„Viskas prasidėjo nuo pat vaikystės. Gimiau labai jautri – maistui ir aplinkai. Buvau viskam alergiška, negalėjau daug ko valgyti. Vaikystėje kentėjau nuo nuolatinių migrenų ir skrandžio sutrikimų. Mano visi gimtadieniai ir šventės baigdavosi su angliuku ir stikline vandens. Mokyklos dažnai nelankydavau, nes mane nuolatos pykindavo. Vis ėjau pas gydytojus, kurie man tyrė viską, kas įmanoma. Paaiškėjo, kad aš alergiška pieno produktams ir kad galiu valgyti tik ekologišką maistą“, – pasakojo Simona.
Niekas negelbėjo
Nors visa šeima bandė valgyti kuo sveikiau, tai nelabai gelbėjo – Simona vis tiek jautėsi labai blogai, o gydytojai galėjo pasiūlyti tik vaistus nuo migrenos ar skrandžio veiklos sutrikimo.
„Ėmėme ieškoti alternatyvų: prasidėjo homeopatija, holistinė medicina, gydymas dėlėms, net ir ekstrasensai, dieta pagal kraujo grupę. Pastarosios poveikį pajaučiau – kai kartu su šeima ėmėmės maitintis pagal kraujo grupę, galvą skaudėjo mažiau, rečiau pykindavo, bet vis tiek dar jausdavausi labai blogai. Man ir greitąją kviesdavo, ir gaivindavo, dažnai alpdavau, galvojau, gal net ir mokyklos nebaigsiu. Tuomet pasidariau kraujo netoleravimo tyrimus. Paaiškėjo, kad esu alergiška ir grūdiniams produktams. Visa šeima, kad mane palaikytų, išmetė iš raciono tuos produktus. Poveikis buvo – aprimo blogumai ir galvos skausmai“, – pasakoja mergina.
Simona sako, kad, pradėjusi studijuoti, ji pajautė stiprų santykį su gamta ir gyvūnais. Tuomet ji nutarė atsisakyti mėsos.
„Visa mano šeima irgi išjautė tą patį – visi tapome vegetarais. Tada atkrito ir alkoholis, nes jaučiau, kad viskas susiję. Norėjosi maitintis kuo švariau maitintis“, – sakė ji.
Atrado žaliavalgystę
Mergina tuomet studijavo kraštovaizdį ir floristiką, pradėjo dirbti su gėlėmis, tačiau po kurio laiko nuo naudojamų chemikalų jai prasidėjo stipri alergija. Simona jautėsi pervargusi nuo darbų, silpna, jos kraujas buvo nusilpęs.
„Tada pasiėmiau biuletenį, gulėjau lovoje ir galvojau, kad čia kažkas negerai, kad nekokybiškai gyvenu: jaučiausi prastai ir negalėjau daryti to, ko noriu. Tuomet ėmiau vartyti mamos prieš kurį laiką padovanotą Olgos Dzindzeletos knygą „Geriausi receptai žaliavalgiams“. Kadangi nuo vaikystės mėgau gaminti, pagalvojau, kad norėčiau padirbėti Olgos žaliavalgiškame restoranėlyje ir pasimokyti tų receptų būtų įdomu. Susiradau internete jos kontaktus, parašiau jai laišką ir po poros valandų sulaukiau skambučio – mane pakvietė į darbo pokalbį. Pradėjau dirbti virtuvėje padėjėja. Kadangi man viskas gerai sekėsi, po kelių mėnesių jau dirbau kaip pagrindinė šefė. Kadangi ten buvo visos sąlygos valgyti žaliai, pagalvojau: kodėl nepabandžius pakeisti tos mitybos? Tad pradėjau maitintis žaliai“, – kelią link žaliavalgystės pasakojo Simona.
Tuo pačiu metu Simonos šeima taip pat nutarė pereiti į žaliavalgystę. Tokios mitybos poveikį mergina pajautė kone iškart: po kelių savaičių sveikata ėmė taisytis, galvą skaudėjo vis rečiau – maždaug kartą per mėnesį.
„Kadangi galvos skausmai vis tiek buvo, nors ir reti, aš supratau, kad yra dar kažkas giliau. Pradėjau eiti į sąmoningumą ir dvasingumą. Sužinojau apie gydomąją žaliavalgystę ir atradau Ann Wigmore, kuri apie tai ir kalba. Susisiekiau su A. Wigmore fondo Lietuvoje direktoriumi ir pasiūliau bendradarbiauti. Taip pradėjau jų organizuojamose žaliavalgių stovyklose gaminti maistą. Tas maistas man buvo nuostabus atradimas – koks jis gali būti skanus, sveikas ir dar gydantis!“ – kalbėjo Simona.
Žaliavalgės racionas
Žaliavalgė pasakojo, kad maistas kavinėje skiriasi nuo gydomojo žaliavalgiško maisto tuo, kad kavinėje jis yra sunkesnis, riebesnis, ten naudojama daug riešutų, sėklų, prieskonių. Simona kasdien valgo lengvesnį maistą – ji nenaudoja aliejaus, druskos, valgo daugiau daigų.
„Mano racionas – tai daigintos sėklos, daiginti žali grikiai, daržovės, vaisiai, daržovės, daiginti grūdai, daiginti riešutai. Viską būtina daiginti, nes jei nedaigini, maistas bus negyvas.
Kadangi turime tikrai daug vaisių ir daržovių, maisto įvairovės pakanka: jei turi fantazijos, gali sukurti labai daug įvairaus ir skanaus maisto. Tas maistas, kurį valgau dabar, man yra labai skanus. Tokio maisto aš nevalgiau gyvenime. Ir jis, priešingai nei daug kas mano, yra sotus“, – sakė pašnekovė.
Po trijų metų žaliavalgystės Simona jaučiasi puikiai – galvos skausmas, jei ir aplanko, tai tikrai labai retai, ir ji jau žino, kad tai įvyksta nuo įtampos ar streso. Su tuo Simona jau moka tvarkytis, ir skausmas praeina. Jeigu anksčiau ją nuolat kamuodavo angina, dabar Simona nebepamena, kada sirgo peršalimo ligomis. Maitindamasi įprastai, Simonas kraujas buvo prastas, hemoglobinas žemas, o dabar ji jaučiasi energinga ir žvali, miegoti jai reikia mažiau, visi kraujo tyrimai – tiesiog pavyzdiniai.
Išvien su sąmoningumu
Nors kai kurie sveikatos specialistai ar žaliavalgystę išbandę žmonės kritikuoja tokį mitybos būdą arba sako, kad jis tinkama tikrai ne visiems, Simona su tuo nesutinka.
„Žaliavalgystė tinkama visiems, bet ji turi eiti su sąmoningumu. Negali pradėti žaliavalgiauti, kol nesi pakankamai sąmoningas. Kai pradedi žaliavalgiauti, tampi jautresnis, geriau jauti aplinką subtilesniame lygmenyje. Kartais žmonės nebesuvokia, kas su jais vyksta, nes imi jausti ryšį su savimi, su aplinka, su kitais – gal net per daug imi jausti kitų emocijas. Žmonės to išsigąsta ir grįžta prie visavalgystės. Maistas prislopina emocijas – tu kažką suvalgai, kad nejaustum tam tikrų jausmų.
Pavyzdžiui, dar prieš kokius metus pasiilgdavau mamos bulvinių blynų. Po to supratau, kad mes esame prisirišę prie maisto, nes mums jis sukelia emocijas. Mamos blynai man asocijavosi su mamos meile. Po kurio laiko, kai tą suvokiau ir toliau ėjau į sąmoningumą, nebeturiu poreikio tiems blynams“, – kalbėjo žaliavalgė.
Empatija gamtai ir žmonėms
Pradėjus žaliavalgiauti, Simonos draugų ratas keitėsi, tačiau mergina tai priėmė natūraliai: ji suprato, kad keičiantis pačiai, keičiasi ir aplinka.
„Žaliavalgystė yra stiprus dalykas, tai nėra tik maistas. Kai keiti mitybą, keiti savo gyvenimo būdą, požiūrį, pradedi labiau vertinti santykį su gamta, tampi empatiškas gamtai, žmonėms, gyvūnams. Daug mano aplinkos žmonių patapo žaliavalgiais.
Kitus savo draugus priėmiau tokius, kokie jie yra: mes visi esame viena ir negali atskirti, kad čia vegetarai, čia mėsaėdžiai. Kadangi kitus priėmiau, tai ir jie mane priėmė: kai atsisakiau alkoholio, man draugai ėmė siūlyti arbatą, o po to – sultis“, – kalbėjo mergina.
Dabar Simona moko žmones žaliavalgiškos mitybos, vyksta į šeimas ir moko, kaip gaminti žaliavalgiškus patiekalus, taip pat rodo kelią į sąmoningumą. Mergina gamina ir žaliavalgiškose stovyklose bei kartu su šeima priima žmones tėvų namuose ir ten toliau skleidžia savąją žinią.
Pradėjusi žaliavalgiauti Simona suprato, kaip nuostabiai galima jaustis – žmonės to, sako ji, net neįsivaizduoja. Tačiau prieš pradedant žaliavalgiauti, teigia pašnekovė, reikia išjausti, ar tau tikrai to reikia ir ką tau tai duos. Iš pradžių Simona pataria gilintis į sąmoningumą, o tada stebėti, kaip tam tikri dalykai atkrenta natūraliai.
