„Mano didysis lūžis įvyko, kai mano antras vaikelis gimdymo metu mirė. Jis mirė išnešiotas, sveikas, aš buvau sveika – jokių patologijų nebuvo. Gydytojai sako, kad tai – labai retas, vienetinis atvejis ir aš ten pataikiau. Grįžau namo – nei pilvuko, nei vaikelio. Tada taip ir apsivertė mano vertybės.
Kaip dabar atsimenu – einu aš dar nėščia, o prieš mane eina moteris siauru taku ir nepraleidžia manęs. O aš galvoju: kaip ji nesusipranta, aš gi noriu ją pralenkti – buvo toks vertinimas. Kai likau be vaikelio ir be pilvelio, prisiminiau tą moterį ir supratau: geriau jau aplink mane būtų krūva nesusiprantančių žmonių, bet kad aš gyvą vaiką turėčiau.
Dabar aš tą įvykį traktuoju kaip didelę pamoką. Sakoma, kad kai kada žmogučiui tiek tereikia įsikūnyti į tą kūnelį, kad ir baigtų savo samsaros – gimimų ir mirimų ciklą. Tas įvykis mane labai palietė mano vertybių sistemoje“, – kalba jogos mokytoja Audra.
Ant išgyvenimo ribos
Dar vienas lūžis Audros gyvenime įvyko tada, kai ji išsiskyrė su vyru. Tuo metu moteris turėjo du vaikus, tačiau beveik neturėjo pinigų. Audra balansavo ant išgyvenimo ribos.
„Skyrybos, du vaikai, likau nuoga ir basa kelyje, mano buvęs vyras viską pasiėmė – nekalbant apie jį blogai, bet tai buvo faktas. Tada nuomojame bute taip verkiau, kad net iš nosies kraujas bėgo. Vaikai lankė darželį, dėl to jie turėjo pusryčius, pietus, vakarienę, o aš buvau ant išgyvenimo ribos. Tuomet dirbau muzikos mokytoja, ir mano alga buvo labai maža.
Tada aš suvokiau – arba tampu verkianti, dejuojanti moteris ir tokį pavyzdį rodau vaikams, arba kas bus – tas bus: keliuosi ir einu į nežinią. Tai buvo visiškas atsidavimas tam Aukščiausiajam kūrėjui, tam Šaltiniui – net nenoriu to vaidinti Dievu, nes dabar jį daug kas neteisingai interpretuoja, matydami kaip ant debesies sėdintį baudėją, o taip nėra“, – pasakoja jogos trenerė Audra.
Atsidavė Dievui
Moteris tada pagalvojo, kad yra atsakinga už vaikus, dėl jų turinti išgyventi ir išlipti iš tos duobės – tada ji nusprendė eiti į priekį, Audra pradėjo važiuoti į jogos seminarus Lenkijoje, tai pareikalavo iš jos paskutinių lėšų, tačiau ji jautė, kad tai yra jos kelias.
„Važiavau pigiausiomis transporto priemonėmis – autobusu, traukiniu. Grįžusi žinojau, kad mano biudžete lieka 10 litų, už kuriuos turėsiu pragyventi dar dvi savaites. Vieną kartą benziną pyliausi už penkis litus – operatorius išėjęs net pasakė man, kad esu drąsi moteris, tačiau aš turėjau privažiuoti iki namų. Man net būdavo taip, kad aš sustodavau vidury gatvės, nes benzinas baigdavosi – tada pasiimdavau bakelį ir nueidavau iki degalinės.
Visgi kartą nusprendus atsiduoti Dievui, nebeatkritau. Aš pasakiau taip: „Dieve, viskas. Atsiduodu tau: veik per mano rankas, kojas, per žodžius.“ Aš neturėjau, ką prarasti. Net nebijojau mirti. Taip, pagalvodavau, o kas gi būtų vaikams, jei mirčiau – todėl jie mane ir prilaikė atsiduoti aukščiausiai prabai, o ne eiti ir galą pasidaryti“, – pasakoja moteris.
Vertinant iš dabarties pozicijos, Audra šią patirtį mato kaip didelę duotybę: jai tai buvo geras spyris kilti ir eiti į viršų.
Disciplina ir intuicija
Jogos trenerė džiaugiasi, kad šiuo metu jau ir mokslas pripažįsta minčių galią ir kad ne viskas yra žmogaus protu apčiuopiama.
„Ačiū Dievui yra mokslininkai, kalbantys apie kvantinę fiziką – apie mintis, žodžius, jų vibraciją – geras ar blogas žodis mums sukelia emociją, pasiunčia žinią. Jogai visada sakydavo, kad per meditaciją tuos dalykus jau yra neapčiuopiamai patyrę, o fizikas su savo aparatūra tai jau gali įrodyti. Genais jau galima žaisti, keisti likimą, sveikatą, perprogramuoti.
Anksčiau man sakydavo, kad esu nuplaukusi, o dabar – imkite knygą ir skaitykite, pamatysite mokslinius pagrindimus. Nobelio premijos laureatai irgi atsitrenkia į tą sieną, kur pereinama už kritinio proto ribų į tą begalybę, kur tu jau neturi proto sienų. Kadangi pereiti proto sienų ribas yra baisu, nes už jų plyti nežinomybė, dėl to labai mažai kas ir žengia tą žingsnį“, – sako pašnekovė.
Dėl tos nežinomybės baimės, sako Audra, daugelis žmonių geriau sutinka vargingiau gyventi, bet būti užtikrinti, žinoti, kaip susimokės savo sąskaitas, nors širdis nori ir visai ko kita.
„Kai žmogui galvojant apie kažką net seilė tįsta, net šiurpuliukai per kūną eina, tai yra ta vidinė išmintis, kuri šneka – tu daryk. Jeigu žmogus paklausytų to jausmo, kur jam seilė tįsta ir sukuria šiurpuliuką, jis žengtų tą žingsnį link savo gerovės ir laimės“, – kalba Audra.
Traumos iš noro pasirodyti
Tad moteris ir žengė žingsniukus, kurie ją galop privedė prie nuosavos jogos studijos atsidarymo. Joga dabar visuomenei jau tapo įprastu dalyku, nors dar prieš 15-20 metų į ją žiūrėta kaip į kokią mistiką ar sektą. Visgi ir dabar yra jogos skeptikų – atliekant pratimus, ne vienas yra pasitempęs raumenis ar kitaip susižalojęs. Audra sako, kad tai vyksta dėl to, kad žmogus lenktyniauja su pačiu savimi, neklauso kūno ir nenori pasirodyti prastesniu.
„Žmogus, žiūrintis į kitus, darančius asanas, labai gėrėsi tuo, nori iš karto greitai tai atkartoti, bet kojos greitai neištempsi, lankstumo greitai nepadarysi – ir nereikia. Tos traumos kyla iš žmogaus ego ir išdidumo.
Kartais specialiai pastatai kūną į tokią pozą ir darai ilgą asanos išlaikymą – ne tam, kad žmogų kankintum, bet kad jis neklausytų proto. Tada aš jam sakau: kai jaučiate kritinę ribą, kai jau nebegalite, išeikite iš padėties. Bet žmogaus ego neleidžia išeiti: „jeigu jis dešimt žmonių išstovi, kodėl aš negaliu išstovėti?“, – pasakoja jogos trenerė.
Žmonės, kalba Audra, viską nori padaryti greičiau, paskubinti įvykius, tačiau būtent tai jiems gyvenime, pasak pašnekovės, ir trukdo.
„Jogoje pagrindiniai principai yra praktika ir neprisirišimas prie rezultato. Tu daryk, bet nieko nesitikėk. Čia kaip ir gyventi: man su dviem vaikais buvo sunku gyventi, bet kai tu nebijai net numirti, tau niekas nėra baisu. Anksčiau ar vėliau mes visi mirsim, o žmonės, bijodami mirti, bijo ir gyventi. Jei tu bijai, gyvenk, bet turėdamas vertybes, kurios ateina per discipliną – kaip jogos asanose ar muzikoje. Disciplina koncentruoja protą ir leidžia žmogui atsiverti“, – sako jogos trenerė.
Atsidavimas Aukščiausiajam
Audra sako, kad gyvenime, norint gyventi pagal savo širdį, reikia atsiduoti tai aukštesnei jėgai ir tai padaryti šimtu procentu, nors tai žmogui tikrai sunku – jis nori viską kontroliuoti ir apskaičiuoti.
„Atsiduokite Aukščiausiajam, atiduokite jam rankas, kojas, savo širdį, ir pamatykite, kas bus – bus stebuklas. Žmonės galvoja: „pamėginsiu, bet...“ Ir tie visi „bet“, „stengsiuos“ ir trukdo. Nesistenkite – eikite ir darykite!
Gyvenimas toks gražus ir įvairiaspalvis: kaip filmas, man nereikia net į teatrą eiti, nes aš čia matau spektaklį su visomis peripetijomis. Vienas sako daryk, kitas nedaryk, o vis dėlto klausyk, ką sako tavo širdelė“, – dalinasi patyrimu Audra.
Jogos trenerė sako, kad nereikia bijoti klaidų, nes mes suklysti net negalime – elgiamės taip, kaip mums atrodo geriausia, o tas vertinimas „gerai“ ir „blogai“ mus ir graužia. Gyvenant ir pastebint savo emocijas, poelgius, kitus žmones ir nustojant tai vertinti, sako Audra, gyvenimas tampa spalvingas, gražus ir džiaugsmingas.