• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Beveik tūkstantis kilometrų kelio pėsčiomis. Į dieną – po maždaug 30 kilometrų. Miegas po atviru dangumi , šalia ožkų ir arklių. Vietoj dušo – jūra arba upelis. Ir taip eini, eini ir eini – kol visos mintys dingsta, o visi tavo vidiniai, giliai užspausti rūpesčiai iškyla. Tam, kad su jais susitiktum ir taptum laisvas. Šitokį kelią praėjo Saulius Gadišauskas ir Jurgita Korsakevičiūtė, keliaudami Santjago keliu Ispanijoje.

Beveik tūkstantis kilometrų kelio pėsčiomis. Į dieną – po maždaug 30 kilometrų. Miegas po atviru dangumi , šalia ožkų ir arklių. Vietoj dušo – jūra arba upelis. Ir taip eini, eini ir eini – kol visos mintys dingsta, o visi tavo vidiniai, giliai užspausti rūpesčiai iškyla. Tam, kad su jais susitiktum ir taptum laisvas. Šitokį kelią praėjo Saulius Gadišauskas ir Jurgita Korsakevičiūtė, keliaudami Santjago keliu Ispanijoje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Aš jau kuris laikas galvojau apie kelionę, norėjau kažkur tranzuoti. Iš pradžių galvojau apie Italiją, bet po to vienas bendradarbis papasakojo apie Santjago (lietuviškai – Jokūbo) piligriminį kelią Ispanijoje. Iškart supratau, kad noriu ten važiuoti, tik dar delsiau priimti galutinį sprendimą. Vieną dieną darbe pagalvojau: o kada, jei ne dabar? Kodėl turiu atidėlioti džiaugsmą, laimę? Nutariau vykti į Santjago kelią ir nebeatidėlioti savo norų“, – pasakojo prieš savaitę iš piligriminės kelionės Ispanijoje grįžęs Saulius.

REKLAMA

Metė darbus ir iškeliavo

Vaikinas prisimena, kad darbas tuo metu jo jau nedžiugino – vaikinas dirbo statybinių medžiagų įmonėje pardavimų vadybininku, todėl ryžtingai padavė pareiškimą iš jo išeiti ir pradėjo ruoštis kelionei.

Jurgita sako taip pat jautė įtampą darbą, viskas jai jau buvo atsibodę ir mergina svajojo apie tai, kaip galėtų viską mesti.

REKLAMA
REKLAMA

„Buvau pavargusi, darbas nebepatiko, nuolat patirdavau stresą. Ėmiau ieškotis kelionių, kur galėčiau nuo visko pabėgti. Sauliaus pasiūlymas vykti keliauti Santjago keliu buvo kertinis. Su ašaromis pasakiau, kad viską trenkiu ir važiuoju. Priėmiau iššūkį, žinodama, kad šitoje kelionėje turėsime ir tranzuoti, o ir pinigais aptekę nebūsime“, – pasakojo draudimo bendrovėje dirbusi mergina.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Saulius prisipažino, kad bijojo mesti darbą, nes neturėjo sukaupęs didelių piniginių atsargų, taip pat jaudinosi dėl to, ką veikti grįžus, tačiau į apmąstymus stengėsi nesivelti – nunešė pareiškimą išeiti iš darbo ir nutarė: kas bus, tas bus.

Jurgita taip pat nesimaudė pinigų upėse:

„Finansų sukaupusi neturėjau, tačiau iš šeimos, iš senelių (gyvenu su jais) gavau pritarimą ir nutariau: bus kaip bus“, – pasakoja mergina.

REKLAMA

Tranzavimas – su nuotykiais

Saulius sako, kad, kadangi pinigų kelionei nė vienas per daug neturėjo, kelionė buvo pakankamai diskomfortiška – teko miegoti ir lauke, šalia degalinių, nesiprausti po tris dienas, pajusti, kaip žarna žarną ryja nuo alkio. „Buvau nusistatęs, kad per penkias dienas nutranzuosim iki Santjago kelio pradžios, tačiau per pirmą dieną atsidūrėme tik Lietuvos pasienyje. Tad visa mūsų kelionė užtruko devynias dienas. Statydavome palapinę už degalinių, perlipdavome per tvorą, kukurūzų laukus ir tranzuodavome iš degalinių.

REKLAMA

Vieną kartą buvo taip, kad jau mums ir vanduo, ir maistas baigėsi, tad išalkę ir ištroškę skubėjome link degalinės. Priėję arčiau supratome, kad jokios degalinės ten nėra, tik sustojimo aikštelė automobiliams. Sutikto žmogaus paklausėme, kur čia degalinė, tai mums pasakė – už 30 km. Mes išsižiojome. Na, ką darysi, radome ten tualetus, kur buvo ir geriamo vandens čiaupas, tai prisipylėm jo ir kažkaip radome žmones, kurie mus pavežtų iki tolimesnio miesto. Taip ir sukomės“, – pasakojo Saulius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kelio pradžia

Nuvykę į Santjago kelio pradžią – Irūno miestą Ispanijos šiaurėje, Saulius ir Jurgita pradėjo piligriminį žygį. Iš pradžių, pirmas dvi naktis, jie miegodavo palapinėje, tačiau Saulius po to pamatė, kad ji sveria per daug, tad paliko ją nakvynės namuose.

Kasdien duetas sukardavo vidutiniškai po 30 kilometrų. Iš pradžių jie keldavosi anksti – apie penktą-šeštą ryto, kaip ir kiti piligrimai, kad suspėtų nueiti iki kitų nakvynės namų, nes ten vietų trūkdavo. Vėliau jie suprato, kad nenori taip skubėti, kad nori mėgautis ėjimu, ir nutarė nebeskubėti, eiti savo ritmu, o nepatekę į nakvynės namus miegodavo po žvaigždėtu dangumi.

REKLAMA

„Trečią kelionės dieną atėjome iki nakvynės namų, tačiau visos vietos jau buvo užimtos. Nutarėme miegoti lauke, nusipirkome traškučių ir alaus. Parduotuvėje sutikome kitus piligrimus ir pasikalbėjome su jais, kur šie planuoja nakvoti. Jie mums atsakė, kad taip pat lauke. Vėliau prie mūsų priėjo diedukas ir pasakė nugirdęs mūsų pokalbį parduotuvėje – jis pasiūlė nakvoti pas save.

REKLAMA

Oho! Mums tai buvo kaip Dievo ranka. Su tuo vyru, meksikiečiu-basku, mes pabuvome, pavakarojome, jis mūsų skaudančias kojas dar ištepė geliu, o vėliau pasiūlė likti ir ilgiau, jei turime noro. Sutikome. Kitą dieną jis mus nusivedė į unikalią virtuvę, kurios raktas pereina iš kartos į kartą. Ta virtuvė turėjo profesionalią įrangą, bet svarbiausia, kad tas vyras iš paprastų dalykų – kiaušinio, dešros ir paprikos – sugebėjo tokią skanią vakarienę pagaminti, kad mes likome apakę“, – kalbėjo Saulius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nakvynės po atviru dangumi

Jurgita pasakoja, kad daugiausiai jie visgi nakvodavo po atviru dangumi, nes nakvynės namuose nebelikdavo vietų. Tačiau priprato ir prie to:

„Iš pradžių miegodavome laukuose, po medžiais, paskui atradome sistemą, kad bažnyčios turi stogus, ir galima miegoti po jais – tuomet turime užuovėją. Mes pasiklodavome miegmaišius ir miegodavome tiesiog ant grindų. Po tokių nakvynių iš pradžių jausdavomės kaip sudaužyti, bet po to pripratome“, – kalbėjo mergina.

REKLAMA

Saulius papasakojo, kad teko miegoti vienoje laukymėje ir su ožkomis, ir su arkliais.

Pykčiai ir diskomfortas

Vaikinas sako, kad ši kelionė tikrai nebuvo vien gėlytės. Komforto norintiems žmonėms Saulius pataria vykti į Turkiją, o čia renkasi tie, kurie nori kažko daugiau.

„Pykčių tokioje kelionėje neišvengėme. Kai yra daug diskomforto, išlenda viskas“, – kalbėjo Saulius.

REKLAMA

„Buvo ir karšta, ir sunku, kartais būdavome alkani. Be to, mano ir lūkestis buvo kitoks: galvojau, kad eisim koja kojon, o kartais atotrūkiai būdavo, nes jis eidavo sau, jis norėdavo būti vienas, o aš norėjau kalbėtis, o galiausiai pati nebesuprasdavau, ko noriu“, – pasakojo mergina.

Saulius pasakojo, kad į kelionės galą jiedu susipyko taip, kad nusprendė tęsti kelionę atskirai ir susitikti tik lėktuve. Visgi tą pačią dieną vienoje aikštėje jie susitiko, susitaikė ir nutarė kelionę tęsti kartu.

REKLAMA
REKLAMA

Švari galva iki vidurio kelio

Saulius prisimena, kad einant Santjago keliu, jis buvo labai susikoncentravęs į savo kūną, ypač pirmąją savaitę.

„Tu tik žiūri, kas ten vyksta: skauda kojas, nugarą ir tu visąlaik koncentruojiesi į kūną. Galva tada atrodė švari švari, kaip popieriaus lapas – jokių minčių, tik ramybė. Nebeliko rūpesčių, nes fizinis krūvis išvalydavo visas mintis“, – prisimena vaikinas.

Vėliau, atėjus iki vidurio kelio, prasidėjo emociniai sunkumai: abu ėmė galvoti apie namus, ką veiks, kai grįš – aplankė slogutis. Tačiau kelias dienas pasikrimtę, vėliau tai tiesiog pamiršo ir tęsė kelionę toliau.

„Pats kelias yra kalnuotas: kyli į kalną ir leidiesi. Tas pats ir tavo viduje vyksta – pirmas dvi savaites viskas gerai, o paskui prieini tokį tašką, kai kūnas nebelaiko, kai tu krenti žemyn. Tada susidėlioji kelionę taip, kad kokią dienelę lėčiau paeitum ir vėl kyli, pradedi mėgautis“, – sako jis.

Stebuklinga bato istorija

Kelionėje duetą aplankė ir stebuklai – Jurgita pritrūko žodžių apibūdintai tai, kas nutiko su jos pamestu batu.

„Turėjau sportinius batus ir sportines basutes. Sykį kedus prisikabinau prie kuprinės šonų ir ėjau su basutėmis. Nuėjus iki nakvynės namų pamačiau, kad liko tik vienas kedas. Grįžau atgal ieškoti to kedo, nes su basutėmis eiti ilgą laiką nepatogu. Klausinėjau piligrimų, ar jo nematę, bet niekas nieko nematė. Tuomet susitaikiau su mintimi, kad eisiu be kedų. Grįžau į nakvynės namus ir pamačiau, kad šalia to vieno kedo, kurį buvau palikusi prie visų batų, atsirado antras – kažkas rado jį kelyje ir atnešė iki nakvynės namų. Man tai buvo stebuklas“, – žibančiomis akimis kalbėjo Jurgita.

REKLAMA

Finišo tiesioji

Atėję iki Santjago de Kompostelos katedros, žyminčios kelio pabaigą, abu keliautojai atsipūtė, o Jurgita net apsiverkė. Tiesa, jiedu ėjo dar pora dienų iki Finisteros – vadinamojo žemės krašto – Atlanto vandenyno.

„Santjagas, nors ir nebuvo kelio pabaiga mums, vis tiek turėjo simbolinę reikšmę. Mes patekome į piligrimų mišias, kuriose buvo daug žmonių. Jie širdingai apsikabindavo vieni kitus, plojo – apsiverkiau iš laimės. Apėmė tokia ramybė ir džiaugsmas....“ – prisimena mergina.

Saulius pastebi, kad einant nuo Santjago iki Finisteros, jie abu nejučiomis ėmė priešintis kelionės pabaigai – nenorėjo grįžti namo – o tą atspindėjo ir jų kūnai. Jiems ėmė kilti pūslės, pradėjo kankinti skausmai. Tik vėliau, nurimus viduje, skausmai baigėsi.

„Kai pasiekėme Finisterą, čia jau buvo finišas. Širdis net pradėjo plakti greičiau, kai ten patekom. Tada sėdėjome prie vandenyno, ant žemės krašto, ir žiūrėjome saulėlydį. Jautėm neįtikėtiną ramybę ir begalinį džiaugsmą“, – pasakojo Saulius.

Grįžus į Lietuvą

Grįžus namo, abudu pamatė, kaip greitai čia viskas vyksta ir suprato, kad jie viduje labai nurimę.

REKLAMA

„Aš pakeičiau požiūrį į pasaulį, man viskas atrodo paprasčiau. Mano galva iki kelionės buvo užsiteršusi, ten zvimbdavo įkyrios mintys, o dabar esu patenkinta taip, kaip yra. Grįžus namo pamačiau, kaip gražiai čia ir patogiai gyvenu. Čia ir atstumai kitaip atrodo – jeigu anksčiau 100 km. atvažiuoti atrodydavo toli, dabar man tai nieko nereiškia“, – sakė ji.

Saulius taip pat pamatė, kad jis jaučiasi daug ramiau, nors ir jautė aplinkinių spaudimą, kad po kelionės jis grįš visiškai pasikeitęs, tiesiog nušvitęs.

„Turėjau intenciją pabūti su savimi ir pasižiūrėti, ko aš noriu iš gyvenimo, kokie mano tikslai, kokios veiklos noriu. Visko neišgryninau, bet turiu tikrai daugiau drąsos daryti tai, ko noriu. Be to, jeigu daugiau ir nenukeliaučiau niekur, šios kelionės nuotykių jau užtektų visam gyvenimui“, – kalbėjo vaikinas.

Saulius su Jurgita sakė dar nežinantys, kuo tiksliai užsiims Lietuvoje, tačiau suprato, kad tradicinio darbo nuo 9 iki 18 val. ofise jie nebenori. Abudu nori daryti kažką savo ir iš širdies, o Santjago kelionė juos tik paskatino judėti toliau link to.

Jurgita ir Saulius šį piligriminį žygį rekomenduotų visiems: ir tiems, kas turi problemų, ir tiems, kas jaučiasi visiškai laimingi. Tokioje kelionėje, sako jie, supranti labai daug ir apie save, ir apie kitus, ir apie tai, kaip sukasi pasaulis.

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų