JAV mokslininkai į didžiausią Saturno palydovą Titaną siūlo nuskraidinti lėktuvą, kuris tirtų jo atmosferą ir paviršių.
Manoma, kad Titano atmosfera yra tokia tanki, kad žmogus, ant nugaros prisitaisęs sparnus, galėtų sklęsti jo padangėje, rašo „Physorg.com“. Pasak mokslininkų, Titanas yra ypatingas dar ir tuo, kad jame, kaip ir Žemėje, lyja lietūs, o paviršiuje pastebėti skysčių požymiai.
Pasak Aidaho valstijos universiteto (JAV) daktaro Jasono W. Barneso, moksliniu požiūriu Titanas yra pats įdomiausias tyrimų objektas visoje Saulės sistemoje. Neatsitiktinai jo vadovaujama 30 mokslininkų grupė parengė Titano tyrimų programą, kurią turėtų vykdyti AVIATR (Aerial Vehicle for In-situ and Airborne Titan Reconnaissance) pavadintas kosminis lėktuvas. Šis 120 kg autonominiu režimu veikiantis lėktuvas, atskraidintas į Titano atmosferą, pradėtų ilgalaikį savo skrydį, kuriuo metu būtų vykdomi įvairūs šio Saturno palydovo tyrimai.
Pagrindinis šios programos tikslas, JAV mokslininkų teigimu, būtų Titano geografijos (jo kalnų, kalvų grandinių, ežerų ir jūrų) bei atmosferos (vėjai, debesys, krituliai) ypatumų tyrimas. AVIATR būtų sudarytas iš trijų kosminių aparatų: vienas jų skirtas kelionei kosmosu iki Titano, kitas – nusileidimui į jo atmosferą, o trečiasis – lėktuvo pavidalo – tiriamajam skrydžiui, sakoma pranešime. Ši maždaug 715 mln. JAV dolerių kainuosianti programa galėtų būti ir visiškai savarankiška, ir sudėtinė kitų Titano tyrimų projektų dalis.
Kadangi Titano tyrimai nėra įtraukti į NASA prioritetinių kosminių tyrimų krypčių sąrašą, tokia misija neplanuojama per artimiausius 10 metų. Tačiau AVIATR koncepcijos autoriai tikisi, kad po 2020 m. jai gali būti įjungta „žalia šviesa“.
Tačiau kodėl Titano tyrimams pasirinktas automatinis lėktuvas, o ne oro balionas? „Titanas – geriausia vieta lėktuvams skraidyti visoje Saulės sistemoje, – aiškina Jasonas W. Barnesas. – Ten galima skristi kur tik panorėjus ir kada tik panorėjus. Titano atmosfera yra keturis kartus tankesnė nei Žemės, o jo traukos jėga yra septynis kartus mažesnė. Tuo tarpu balionas Titano padangėje būtų nešiojamas vėjo.“
Pasak mokslininko, netoli Titano pusiaujo paleistas balionas regioniniams vėjams tirti negalėtų pasiekti jo ašigalių, kad galėtų stebėti čia esančius ežerus ir jų pakrantes. O jei net ir būtų sugalvotas mechanizmas, kaip būtų galima perkelti balioną į šiaurines ar pietines platumas, reikėtų atsižvelgti į tai, kad poliariniuose regionuose yra didžiausias Titano meteorologinis aktyvumas. Tuo tarpu AVIATR lėktuvas būtų pakankamai atsparus stipriems vėjams bei krituliams ir galėtų tirti ne tik pusiaujo rajonus, bet ir ašigalius.
Projekto rengėjai ketina energija AVIATR aprūpinti naudojant plutonio - 238 radioaktyviojo izotopo šaltinį. Vienas gramas plutonio -238 generuoja apie 0,5 W energijos. Tokio energijos šaltinio galios pakaktų ir lėktuvo elektriniam varikliui, ir moksliniams prietaisams bei ryšių sistemai. Kad būtų galima sukaupti daugiau energijos, reikalingos nuotraukoms ir kitiems duomenims į Žemę perduoti, AVIATR laikinai pereitų į sklendimo režimą. Be to, jis visą laiką skristų saulės apšviestoje Titano pusėje, kad papildomai būtų naudojama ir Saulės energija.
Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad laukti pirmųjų nuotraukų iš Titano gali tekti gana ilgai. Pirmiausia, ši misija, jei NASA jos imtųsi, būtų pradėta ne anksčiau nei 2020 metais, dar reikėtų pagaminti ir paleisti AVIATR, o jo kelionė iki Titano truktų beveik 8 metus. Jei misija būtų sėkminga, prireiktų dar vienerių metų AVIATR tyrimams atlikti.
Susipažinti su kosminio lėktuvo AVIATR koncepcija galima žurnalo „Experimental Astronomy“ svetainėje.
