Prezidentūra pranešė, kad kartu su ja kalėdines eglaites įžiebė ir Lietuvos atstovybės užsienyje. Įspūdinga ir gražu. Bet tuojau pat kyla klausimas, kodėl taip padarė tik Lietuvos įstaigos už valstybės ribų?
Ar ne įspūdingiau būtų buvę, jeigu tuo pačiu laiku ir suderinus veiksmus Prezidento mygtuko paspaudimu kalėdinės eglaitės būtų sužibusios ir valdžios įstaigose Lietuvoje? Seimo, premjero, ministerijų, miesto, apskričių bei savivaldybių įstaigų aplinkose jų pareigūnams bei vietinei visuomenei susirinkus prie jų ir įvykį stebint. Ar šis vyksmas, palydėtas atitinkamu paties Prezidento žodžiu, nebūtų Lietuvos gyventojų paskatinimas bent vieną kartą metuose valandėlę sustoti, susikaupti ir pagalvoti apie ateinančią Didžiosios Taikos ir Ramybės šventę ir ryžtis šį prieššventinį laikotarpį praleisti bei pačią Šventę švęsti šiek tiek kitokiomis nuotaikomis, pamirštant pilką kasdienį gyvenimą, nudilintą visokiausiomis bėdomis, o dažnai ir pykčiu, pagieža bei neapykanta net savo artimiausiam bičiuliui ar kaimynui. Toks prieškalėdinis susikaupimas galėtų būti paveikus nervų raminimas ir Lietuvos politikams, valdžioms, Seimui, o ypač visus metus jame skandalingai ūžusioms, perbėginėjimais, kailių bei pavadinimų keitimais pasižymėjusioms partijoms. Labai jo reikėjo šiais metais, nes šis ūžimas prieš Kalėdas kaip tik sustiprėjo, ir ne viena partija į jas, prie šventiško stalo, atsivelka po didelĮ maišą politinių dovanų. Paankstintais rinkimais keisti nepaveikų prezidentą, versti tingią neįgalią vyriausybę arba iš jos išguiti nors porą nevykusių ministrų, paleisti Seimą: skardeno partijų garsiakalbiai net paskutinę prieškalėdinę savaitę. Aštrių strėlių nešykštėjo ir žiniasklaida, kaip niekada anksčiau - ir Prezidento adresu. Ypač dėl jo laikysenos Valstybės saugumo departamento direktoriaus KGB atsarginio Arvydo Pociaus veiklos atžvilgiu ir po paskiausios viešos kalbos, vienų - adventiniu monologu, kitų - kalėdiniu vadinamo pranešimo. “Metų pabaiga krikščionims yra apsivalymo laikas, tačiau Lietuvos vadovai sugebėjo apsimeluoti iki ausų ir įklampinti dabartinę bei ateities kartas į labai dvokiančią košę; Prezidentas Valdas Adamkus ir premjeras Gediminas Kirkilas vos ne kasdien kartoja – derybos buvo skaidrios ir nacionalinis investuotojas niekam neturėtų kelti abejonių; deja, bet yra abejonių ir dėl skaidrumo, ir dėl teisingumo,”- rašo Indrė Makaraitytė (Atgimimas, 2007-12-21), aptardama su būsimos branduolinės jėgainės statyba susieto “Trigalvio slibino” istoriją. Ar ši bene įspūdingiausia kalėdinė dovana Lietuvai nepadvelkia dar vienu panašiu į “Williams” politiniu kvapeliu?
Narsūs Seime buvo Petro Auštrevičiaus vadovaujami liberalai, Valentino Mazuronio vedami liberaldemokratai ir išskirtinai audringi Andriaus Kubiliaus konservatoriai. Jų dovanos – nepasitikėjimas švietimo ir mokslo bei aplinkos apsaugos ministrais bei pirmalaikiai Seimo rinkimai. Ministrams pašalinti politikų atsineštas maišiukas pasirodė per mažas. Per balsavimą prieš pat Kalėdų atostogas, gruodžio 21 d., švietimo ir mokslo ministrės Romos Žakaitienės šalintojai pristigo penkių balsų, o Aplinkos apsaugos ministro Arūno Kundroto – tik vieno (pašalinimui reikėjo surinkti 71 balsą, o buvo surinkta tik 70). Bet ar dėl to Kalėdos jiems bus linksmesnės? Įspėjimas vis dėlto rimtas. Ir ne tik jiems, bet ir visai Gedimino Kirkilo vadovaujamai vyriausybei. Per šventes jiems tikrai bus apie ką pagalvoti. Tačiau dar daugiau tokio pamąstymo būtų, jeigu Andriui Kubiliui pasisektų Seimą pirmalaikių rinkimų keliu pasukti. Čia jau būtų atsitemptas didelis politinis maišas kalėdinių dovanų Lietuvai. Tik ar jis naudingas?
Seimo pirmalaikių rinkimų iš tikrųjų reikia. Tai seniai pradėtų politinių svarstybų išvada. Tačiau jie turėjo įvykti bent ankstyvą pavasarį, kovo ar balandžio mėnesiais. Tuo laiku įvykę rinkimai naujam Seimui būtų davę bent gerą pusmetį susigaudyti, patvirtinti Prezidento paskirtą naują premjerą, apsiprasti su jo sudaryta vyriausybe ir bent metus tos pageidaujamos ankstyvesnės geros veiklos, nesiterliojant su prasta veikla iki laikinių rinkimų. Dabar, iki Seimo kadencijos pabaigos likus tik dešimčiai mėnesių, vargu ar pirmalaikiai rinkimai pateisinami? Tad kodėl jie taip primygtinai stumiami, ypač konservatorių? Beje, net ne savo, bet paties Prezidento atsakomybe. Žarijų žarstymas svetimomis, dargi pačios aukščiausios Lietuvos vykdomosios valdžios vadovo rankomis, ar ne? O Prezidentui atsisakius, vis tiek jie rado išeitį: į talką atėjo liberalai. Kodėl toks uolumas?
Ar jam yra priežastis? Daug Lietuvos gyventojų, nepatenkintų ne tik Seimu, bet ir jo išrinkimo būdu – partijų vadų Vilniuje sudaromais sąrašais, per kuriuos tie patys vadai bei jų artimieji, įsirašę pirmaisiais, tiesiogiai tariant, patys save persirenka, todėl ir seimuose mažai kas keičiasi, ieško kelių šiai negerovei pašalinti. Tačiau puikiai žinodami partijų vadų nusiteikimą jiems naudingų sąrašų neatsisakyti įtakingi visuomenininkai svarsto naujus kandidatų parinkimo bei jų įteisinimo būdus rajonuose, be partinių vilniečių “pagalbos”, ir balsavimą ne už sąrašus, bet už pavienius asmenis. Partijos taip daryti nenori, nes tokia nauja sistema, jeigu gerai organizuota ir sumaniai įvykdyta, pakenktų jų vadovų užmačioms po rinkimų grįžti atgal į savo pelningas kėdes. Daug jų gali būti iš naujo Seimo “iššluota”. Bet tokiam užmojui sukurti paveikius planus ir juos įvykdyti reikia laiko. Nors iki laikinių rinkimų jo ir nebedaug beliko, tačiau šiam tikslkui pasiekti gal ir užtektų. Partijų vadai tai žino. Paankstinti, priešlaikiniai rinkimai, siūlomi kovo ar balandžio mėnesiais, tą laiką net dviem trečdaliais sutrumpintų ir naujo užmojo galimybes gerokai sumažintų, o gal ir visiškai panaikintų. Tad jie tokių rinkimų ir siekia? Ar Lietuvai tai būtų gerai, kartoju jau anksčiau minėtą klausimą?
Žvelkim į paskiausius apklausų duomenis, atliktus “Vilmorus” gruodžio 6-14 dienomis ir paskelbtus www.DELFI.lt prieš pat Kalėdas, gruodžio 22 –rą. Pirmauja, visiškai netikėtai aukštyn stipriai šoktelėjusi Viktoro Uspaskicho vadovaujama Darbo partija -13.5 %. Toliau: darbiečių į antrą vietą nugrūsta Tėvynės sąjunga (konservatoriai) – 13.2 %, Socialdemokratų partija -12.6 %, “Tvarka ir teisingumas” (liberaldemokratai) – 11.6 %, Valstiečiai liaudininkai (Kazimiros Prunskienės partija) - 6.3 %. Štai politinių partijų kalėdinė dovana Lietuvai: Seimo sudėtis, jeigu jis būtų renkamas šiandien. Penktadalis - Petrapilio kunigaikštienės ir Kėdainių kunigaikščio paslaugūnų. Keturiolika iš jų, net į Maskvą skridusių sveikinti joje nuo Lietuvos teisėsaugos besislapstančio savo dievuko. Vadinasi, Seimas toks pat, koks jis yra dabar ir kurio, garsiais balsais šaukdami, norim atsikratyti. Ką darom?
Atsakymų yra. Ir gal ne vienas? Tačiau, deja, kol kas tai tik žodžiai. Daug kalbėjom apie senųjų partijų pakeitimą naujomis, tačiau nė vienos naujos nesukūrėm ir tikrai iki rinkimų, nepaisant, kada jie įvyktų, nebesukursim. Taip pat niekais nuėjo kalbos ir apie senųjų lopymą. Ne nuo visuomenininkų, nors ir labai išmintingų, kalbų priklauso ir siūlomi partijų rinkiminių sąrašų pagerinimai, įrašant į juos patrauklesnius kandidatus. Partijų vadai geriau žino, kaip su jais tvarkytis. Todėl geresniam, arba, sakykim aiškiau, bent kitokiam Seimui išrinkti gal tik vienintelis būdas ir belieka. Tai jau ne kartą mano minėtas organizavimasis rajonuose, buriantis į vietines politines grupuotes, nepaisant – partiniu ar nepartiniu pagrindu, per jas parenkant kandidatus, daugiausia vietinius gerai žinomus asmenis, įteisinant juos apygardų rinkiminiuose sąršuose ir raginant piliečius už juos balsuoti, į partijų sąrašus mojant ranka. Ar toks pasiryžimas ir vėliau jo uolus vykdymas nebūtų pati geriausia šiemetinė kalėdinė dovana mūsų visų Tėvynei Lietuvai?
"Amerikos lietuvis"
