Jevgenijus Bardauskas, Edvardas Špokas, LRT televizijos laida „Savaitė“, LRT.lt
Prieš savaitę partijos pasirašė naują užsienio, saugumo ir gynybos politikos susitarimą. Toks susitarimas nėra pirmas. Štai, pavyzdžiui, pirmąkart dėl šalies gynybos partijos susitarė prieš 13 metų, tačiau niekuomet susitarimas dėl gynybos finansavimo nebuvo vykdomas. Todėl, nepaisant to, kad dabar susitarimą pasirašiusių partijų lyderiai optimistiškai kalba apie jo įgyvendinimą, abejonės išlieka.
Gynyba vidutiniška, finansavimas tarsi važiavimas zuikiu viešuoju transportu – tokie pastebėjimai apie krašto apsaugos sistemą pilasi ir iš Aljanso ekspertų, ir iš Lietuvos apžvalgininkų. Nuo 2004-ųjų, kai Lietuva įstojo į NATO, mūsų šalis taip ir nesugebėjo pasiekti pasižadėto 2 proc. BVP gynybos biudžeto. Tuo susirūpinta tik Rusijai aneksavus Krymą ir ėmus telkti karines pajėgas Kaliningrado srityje.
Lietuvos politinės partijos pasirašė susitarimą, įsipareigodamos iki 2020 metų pabaigos krašto apsaugos finansavimui skirti 2 proc. BVP.
„Vakar tą reikėjo turėti. Kaip žinome, Lietuva tarp NATO valstybių pagal skiriamų lėšų kiekį buvo priešpaskutinė, po mūsų – tik Liuksemburgas. Tai prieš sąjungininkus mes, kariai, tikrai nelabai kaip atrodėme“, – tvirtino Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Arvydas Pocius.
Kariuomenės vado teigimu, susitarime įvardyti tikslai – stiprinti bendradarbiavimą su Jungtinėmis Valstijomis, siekti Aljanso valstybių karinių pajėgų nuolatinio buvimo Baltijos šalyse, stiprinti prieštankinę, priešlėktuvinę ginkluotę – priimti pasitarus su kariškiais ir remiasi realiais valstybės gynybos planais, parengtais su NATO partneriais.
Planuojama kurti ir pilietinio pasipriešinimo sistemą. Nepaklusnumo akcijos, kokios vyko nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu, medžiotojų įtraukimas į šalies pasipriešinimo, partizaninius būrius, darbas su jaunimu, pasak kariškių ir politikų, prisidėtų prie gynybos.
„Yra tokia modifikuota šveicariška sistema, kad kiekvienas vyras galėtų turėti savo modernų ginklą, bet jį gal saugotų ne namie, nes su mūsų saugojimu namie gali būti visaip, bet saugotų, pvz., artimiausioje policijos nuovadoje. [...]Teko matyti ir kreipimąsi jaunų profesionalų, dirbančių su informacinėmis technologijomis, kurie sako galintys labai stipriai dirbti kibernetinės gynybos srityje – taip sakant, ne su automatu, šautuvu, o kompiuteriu ginti kraštą“, – sakė Seimo opozicijos lyderis Andrius Kubilius.
Kibernetinis saugumas – dar vienas iššūkis Lietuvai. Numatyta įsteigti specialią instituciją, koordinuosiančią šią sritį. Numatoma burti savanorius, prisidėsiančius prie krašto kibernetinės gynybos.
„KAM gynybiniai pajėgumai kibernetinėje srityje šiuo metu yra geriausi, todėl mes siūlome kitoms žinyboms – VRM, RRT, Susisiekimo ministerijai ir kitoms, kurios turi tam tikrus padalinius – pabandyti [juos] apjungti ir turėti vieną nacionalinį kibernetinio saugumo centrą“, – siūlo krašto apsaugos ministras Juozas Olekas.
Tai nebe pirmas partijų susitarimas dėl finansavimo didinimo. Iki šiol nė vienas nebuvo vykdomas, tačiau dabartinis, teigiama, nenuguls į stalčių, nes kasmetis detalesnis planas bus tvirtinamas specialiu Seimo nutarimu, o ar susitarimas vykdomas, kasmet bus konsultuojamasi ir su Vyriausybe.
„Mums reikėtų kasmet 200-ais milijonų su trupučiu padidinti biudžetą, kad 2020 metais pasiektume 2 proc. BVP. Šioje pavasario sesijoje, manau, pateiksime [nutarimą]“, – sako J. Olekas.
Premjeras irgi mano, kad susitarimą vykdyti įmanoma, tačiau išlieka sąlyga „jeigu“, kurios baiminasi kariškiai, jau nekart girdėję politikų pažadus.
„Jeigu ekonominiame pasaulyje neįvyks jokių stebuklų ir visos mūsų prognozės, kurios yra numatytos dėl ekonomikos augimo, bus pasiektos, tai savaime suprantama, mes turėsime didesnes galimybes labiau finansuoti krašto apsaugos sistemą, bet, žinot, gyvenime gali visko įvykti“, – svarsto premjeras Algirdas Butkevičius.
„Savaitė“ jau rodė reportažą, kuriame atsargos majoras kritikavo krašto gynybos lėšų naudojimą. Kariškis teigė, kad politikai neįsiklauso į kariuomenės patarimus ir šimtai milijonų skiriami technikai, nesukuriančiai kovinio pajėgumo, nors reikėtų stiprinti oro erdvės apsaugą, prieštankinėmis sistemomis apginkluoti pėstininkus.
Tuomet krašto apsaugos ministras sakė, kad eiliniai atsargos majorai negali žinoti, ko kariuomenei reikia, ir esant reikalui mes kliausimės NATO pajėgomis, tačiau dabar ministras nuomonę jau yra pakeitęs.
„Mums reikia papildomai įsigyti priešlėktuvinės, prieštankinės ginkluotės, mums reikia pėstininkų naujų kovinių mašinų, mums reikia sraigtasparnių projektą užbaigti“, – teigia J. Olekas.
Tad belieka tikėtis, kad politikams užteks valios laikytis priimtų susitarimų. Kitu atveju blogiausias scenarijus, ypač dabar Rusijai demonstruojant karinę galią, gana realus. Ne veltui lietuvių patarlė sako: „Ruošk roges vasarą“.
„Mes negalime sėdėti ant partnerių sprando ir patys nieko nedaryti, nes tada galim nebesulaukti tos pagalbos“, – įspėja krašto apsaugos ministras.
Ar J. Oleko žodžiai neatrodo kažkur jau girdėti?
„Palaipsniui turėsime ne tiktai prašyti ir laukti, kad kažkas mus apgintų, bet investuoti į savo gynybą ir patys“, – kovo 9-ąją kalbėjo prezidentė D. Grybauskaitė.
O dabar – kodėl išlieka abejonės. Likus trims dienoms iki susitarimo pasirašymo, kuriame įrašyta, kad 2 proc. BVP Lietuva įsipareigoja pasiekti 2020 metais, tas pats krašto apsaugos ministras buvo kiek kitokios nuomonės.
„2016-iesiems – 1 proc. BVP, ir toliau kasmet didinti po 0,1 proc. BVP. Tai būtų konkretūs skaičiai, kuriuos, tikiuosi, priimtų visos politinės jėgos ir kurie būtų realūs Lietuvos biudžetui“, – kovo 26 dieną sakė J. Olekas. Pagal tokį ministro skaičiavimą, norimas procentas būtų pasiektas ne 2020 metais, o 2026-aisiais.
