• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Gynybos analitikas Tomas Jermalavičius sako, kad hibridinis karas, apie kurį šiuo metu kalba daug ir visi, nėra naujas dalykas. Tokie konfliktai vyko visada, nes „nelaimė po vieną nevaikšto“. Tiesa, NATO su hibridinio karo taisyklėmis tvarkosi sunkokai, nes hibridiniam karui reikia ir hibridinių priemonių, o kariškiai nemoka ir nemėgsta bendradarbiauti su civiliais.

Gynybos analitikas Tomas Jermalavičius sako, kad hibridinis karas, apie kurį šiuo metu kalba daug ir visi, nėra naujas dalykas. Tokie konfliktai vyko visada, nes „nelaimė po vieną nevaikšto“. Tiesa, NATO su hibridinio karo taisyklėmis tvarkosi sunkokai, nes hibridiniam karui reikia ir hibridinių priemonių, o kariškiai nemoka ir nemėgsta bendradarbiauti su civiliais.

REKLAMA

Tarptautinio gynybos ir saugumo centro (ICDS) Taline tyrimų vadovas T. Jermalavičius taip pat tikina pastebėjęs įdomią tendenciją, kad lietuviai vis daugiau bendradarbiauja su lenkais, o estai ir latviai sukasi į skandinavų pusę.

Tai, pasak analitiko, nėra blogai, bet gal saugiau būtų, jei bendradarbiautume su visais. Jis taip pat neatmetė galimybės, kad vieną dieną Ukraina taps NATO dalimi, tai gali nutikti net anksčiau nei manyta, visai taip, kaip nutiko mums.

Daug kalbama apie hibridinius konfliktus ir tai, kaip reikia į juos raguoti. Kas yra hibridinis konfliktas? Ar NATO gali ir turi reaguoti į juos?

REKLAMA
REKLAMA

Hibridinis konfliktas yra apgaulės, siurprizo, sabotažo ir atviros prievartos taikinio atžvilgiu junginys. Kalbėdama apie hibridines grėsmes, NATO vartoja apibrėžimą, kuris sako, kad hibridinis konfliktas yra tada, kai priešininkas naudoja įprastas konvencines karines ir nekarinės priemonės arba karines priemones neįprastais būdais.

REKLAMA

Lankstus bet kokių taktikų taikymas, siekiant pakirsti priešininko ar kitos valstybės saugumą, suverenitetą ir tuo pačiu išvengti karinio aiškaus atsako, ir yra hibridinis karas.

Kita vertus, tai nieko naujo, nes bet koks konfliktas ar grėsmė iššaukia ir šalutines pasekmes. Čia tinka posakis, kad bėda po vieną nevaikšto. Dažnai hibridinės grėsmės pasireiškia nežinia, informacijos nebuvimu ir neaiškumu. Kai nesuprantama, ar kilo karas, kas nutiko, ką su tuo daryti, tai ir yra hibridinis konfliktas.

REKLAMA
REKLAMA

Tarkime, cheminė ataka užsienio šalyje (Sergejaus Skripalio ir jo dukters apnuodijimas „Novičiok“ ir Aleksandro Litvinenkos nunuodijimas poloniu) prieš kitos valstybės pilietį – toks išpuolis turi pasekmes visuomenei, informacinei erdvei ir aplinkai.

Tai galima interpretuoti, kaip cheminę ataką prieš Didžiosios Britanijos suverenitetą ir valstybę. Cheminė ataka yra karinė ataka, bet galima sakyti, kad tai – teroristinė ataka. Tai ir yra hibridinio karo sudėtingumas, kai nėra tiksliai žinoma galima grėsmė ir tai, kaip reikėtų į ją reaguoti, stinga taisyklių, kurias reikėtų taikyti, įvykus vienam ar kitam įvykiui.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jei hibridinės grėsmės gali būti bet kokios ir nutikti bet kada, kaip galima joms pasiruošti ir reaguoti? Kaip kovoti su nežinomu priešu?

Mūsų institucijos ir įstatymai yra sustruktūruoti aplink konkrečią grėsmę. Hibridinės grėsmės pasimeta tarp kelių sferų, todėl dar iki Ukrainos įvykių daugelis valstybių svarstė, kad į tam tikras grėsmes atsakas turi būti platus. Mes turime integruoti institucijas, visuomenė turi būti pasiruošusi ir atsakas turi būti visa apimantis.

REKLAMA

Visgi tema yra slidi, nes skirtingi žmonės ar institucijos hibridines grėsmes mato skirtingai: vieniems tai kibernetinės grėsmės, kitiems energetika, o tretiems – informacinis karas. Hibridiniame kare kiekvienas randa gabaliuką, kuris jam artimas, ir kalba apie tai.

Vienintelė naujiena, kad šiuo metu už visų grėsmių stovi konkretus veikėjas – Rusija. Bet hibridinis karas nėra tik rusų monopolis, tai daro ir Iranas, Kinija, kaip ir nevalstybiniai dariniai, tarkime – ISIS („Islamo valstybė“).

REKLAMA

Karinėje plotmėje hibridinės grėsmės yra nedidelė dalis, svarbi, bet nedidelė, kuri padeda padidinti spaudimą, sukurti „faktus“, ištampyti nervus. Jei į hibridines grėsmes visada būtų taikomas karinis atsakas, kiltų problemų, nes kariuomenė neturi visų reikiamų instrumentų ir žinių. Tai yra atsako į hibridines grėsmes silpnoji pusė.

Sunku pasiruošti kažkam, kai nežinai, kas nutiks, todėl svarbus atsparumas. Hibridinės, kibernetinės ar kitokios grėsmės gali ateiti ir iš kriminalinės grupuotės, valstybės ar iš teroristinės organizacijos. Lygiai taip pat su demokratijos atsparumu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Koks skirtumas, kas tą demokratiją mėgina sunaikinti – tavo paties populistai ar Rusijos agentai. Faktas, kad institucijas reikia stiprinti ir palaikyti atsparumą.

Koks NATO vaidmuo hibridiniame kare? Ar tai nesilpnina karinio atsako galimybės?

Su NATO kyla tam tikrų niuansų. Kova su terorizmu nėra tik karinis veiksmas, ten daug žvalgybos, policijos, švietimo sistemos, radikalizavimo prevencijos. Visgi po 2001 m. rugsėjo 11-osios kova su terorizmu buvo bene svarbiausia NATO užduotis.

REKLAMA

Tai Aljanse praplėtė akiratį, padėjo suvokti, kad terorizmas nėra tik karinė, bet ir politinė problema. Būtent tada NATO ėmė daugiau bendradarbiauti su civilinėmis organizacijos, nors tai nebuvo lengva. Kariškiai nemėgsta dirbi su civiliais, jiems tai sunku ir gana neaišku. Visgi Afganistanas buvo gera pamoka, kuri dabar naudinga NATO ir nacionaliniame lygyje.

REKLAMA

Tarkime, Lietuvoje yra nacionalinės greitojo reagavimo pajėgos, skirtos greitam reagavimui „žaliųjų žmogeliukų“ atveju. Į tai įeina policija, specialiosios pajėgos ir kitkas, viskas yra suintegruota. Žinoma, kariuomenė yra tas „integratorius“, bet atsiranda geresnis supratimas, ką turi, su kokiais instrumentais dirbi, kaip tai veikia.

Yra nemažai valstybių NATO narių, kurios bijo NATO vaidmens „išplovimo“. Lietuva – viena iš jų. Norima, kad NATO liktų griežtai karinis aljansas su aiškiomis taisyklėmis. Visgi karas yra karas, net ir kalbant apie hibridinį karą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tarkime Donbase vyksta karas, ten žūsta žmonės ir ten viskas aišku. Karinės agresijos atveju tu giniesi ir prašai Aljanso aktyvuoti 5 straipsnį (pagal Šiaurės Atlanto sutarties 5-ą straipsnį, NATO priklausančios valstybės yra įsipareigojusios ginti viena kitą).

Kitas variantas yra, kai neturi įrodymų, kad šaudė iš kitos pusės. Tada prasideda politika. Hibridiniame kontekste, kai puolamosios priemonės gali būti nekarinės, [kaltės] priskyrimas vienai ar kitai valstybei yra politinis aktas. Tada ir prasideda problemos. Hibridinių grėsmių politinis interpretavimas yra sudėtingas dalykas.

REKLAMA

Įrodymai yra labai svarbu. Ypač hibridiniame kare, kai nėra visiškai aišku, kas stovi už vieno ar kito veiksmo. Kita problema yra ta, kad atsiranda manančių, jog faktas nebūtinai reiškia faktą.

Dabar net vyriausybėse atsiranda post-truth society (faktus neigianti visuomenė) atstovų, kuriems moksliniai įrodymai nėra įrodymai, o vadovaujamasi idėja apie deep state conspiracy (valdymo forma, kai valstybę valdo anoniminiai, nerinkti veikėjai).

REKLAMA

Tie žmonės kai kuriose vyriausybėse yra įtakingi ir sėdi prie Aljanso derybų stalo. Būtent NATO, kur reikalingas visiškas 5 straipsnio aktyvavimo konsensusas, tokie žmonės gali paspausti stop mygtuką. Gali spėlioti, kodėl taip yra, ar todėl, kad rusai turi kažkokių instrumentų ir tampo virvutes, ar tai principinės populistinės pozicijos. Tokiu atveju pavojus ateina iš NATO ir ES vidaus.

Toks paprastas pavyzdys, su kokiais slenksčiais susiduria NATO ir ES bendradarbiavimas. Anksčiau jis nevyko dėl Kipro, nes Graikija jį blokuodavo iš ES pusės, o Turkija iš NATO pusės. Kipro klausimas pradėjo spręstis, bet ar galime atmesti galimybę, kad dar po penkerių metų dėl politinių priežasčių turkai ar britai, ar dar kas nors neužblokuos vėl.

REKLAMA
REKLAMA

Mes progresą priimame, kaip duotybę, bet vieną dieną viena valstybė gali įsižeisti ir sustabdyti bendradarbiavimą. Kiekvienos šalies suvereni teisė yra tai sustabdyti, tuomet bendradarbiavimas sustotų. Rusija tą supranta. To galima pasiekti pasirinkus konkrečią valstybę, kurios politinė sistema ir demokratijos institutai yra susilpnėję. Tokie dalykai kelia tiesioginį pavojų mums.

Ar mūsų balsas girdimas NATO? Kaip mums ten vertina? Ar mes saugūs?

Diplomatija, žinojimas, kas vyksta yra labai svarbu. Mes klausomės ir mūsų klausosi. Svarbu rodyti solidarumą. Tarkime, migracijos krizė ir problemos Afrikos Sachelio regione mums neturėtų rūpėti, bet mūsų kariai yra Malyje, nes tai svarbu vokiečiams ir prancūzams, mes bendradarbiaujame.

Tiesa, svarbu pripažinti, kad mes negalime daryti visko, esame mažos valstybės. Mūsų nacionalinio saugumo grėsmės yra Rusija, Rusija ir dar kartą Rusija, todėl žvalgybinis aparatas koncentruotas į artimą aplinką. Tai reiškia, kad mes apie tai daug žinome ir, kai reikia, galime pasidalinti informacija. O jei problemos kyla su migracija, mes klausomės italų.

Mes Aljanse vieni kitus pakankamai gerai pažįstame. Sprendimai nepriimami, jei jaučiama, kad kokios nors šalys nėra tikros dėl jo priėmimo. Tą konsensusą stengiamasi sukurti dar iki tarybos susitikimo. Kai žinai kitų šalių mąstymą, raudonąsias linijas, žinai, kokioje erdvėje veiki. Derinimas yra svarbu, sutarimas taip pat. Todėl autoritariniai režimai, kaip Rusija ar Kinija, čia visada turės pranašumą, nes jiems nereikia derinti.

REKLAMA

Mes jau kurį laiką turime graduate response plan (liet. tam tikrą gynybos planą, skirtą kiekvienai valstybei), kuris leidžia truputį automatizuoti sprendimų priėmimą ir veiksmus dar prieš NATO priimant formalų sprendimą.

Suteikti įgaliojimus, kad būtų galima pradėti judėti ir nešvaistyti laiko, nes planas yra, o politinis sutarimas ateis vėliau. Tiesa, Šaltojo karo metais buvo visiški automatinis sprendimų priėmimas: ataka ir automatinis atsakas, suplanuoti veiksmai, judėjimas. Visgi tai, kad nėra tikslaus plano, palieka netikėtumo momentą ir tai – gerai.

Rusija nuolatos žaidžia ir testuoja ribas, bet vieną dieną gali perlenkti lazdą ir gauti atgal. Kita vertus, tas nežinomumas patiems sąjungininkams kartais kelia nerimą, neaišku, kaip čia viskas bus? Kada pradėti dramatizuoti situaciją, kaip reaguoti į vieną ar kitą provokaciją?

Kokie santykiai tarp Baltijos šalių? Lenkijos? Kaip mus mato NATO?

Su Baltijos šalimis ir Lenkija mes turime trinčių ir susierzinimų, charakterių skirtumų, bet nieko dramatiško.

Pastebiu beprasidedančią įdomią situaciją, kai Lietuva ekonomiškai ir politiškai vis labiau šliejasi prie Lenkijos. Estija turi šiaurietišką požiūrį, todėl daugiau bendradarbiauja su švedais, suomiais, britais ir amerikiečiais, o latviai lieka per vidurį. Visai neseniai buvo įkurta daugianacionalinė Šiaurės divizija mes joje nedalyvaujame.

REKLAMA

Ten yra Danija, Estija ir Latvija, bet mūsų nėra, nors mes prisijungėme prie Šiaurės-Rytų nacionalinės divizijos štabo Lenkijoje. Tai logiška, bet gal galima dalyvauti ir ten, ir ten?

Mes esame tokioje zonoje, kur yra įvairių geopolitinių siūlių. Svarbiausia, kad išliktų požiūris, jog Baltijos šalys yra vienas vienetas.

JAV karinių analitikų korporacija „Rand“ prieš porą mėnesių išleido ataskaitą, kurioje kalbama apie Baltijos šalis ir jų galimybes atgrasyti potencialius priešus. Vienas iš rekomenduojamų būdų – atgaivinti partizanų patirtį ir burti teritorinio pasipriešinimo būrius. Ką apie tai manote?

Partizaninė doktrina visada egzistavo, KASP (Krašto apsaugos savanorių pajėgos) savanoriai buvo organizuojami pagal tą modelį. Šiaulių sąjunga ir net specialiųjų operacijų pajėgos turi tam tikrų „miško brolių“ momentų. Tai būtų pagalbinė priemonė konvenciniams pajėgumas, padėtų didinti spaudimą. Visgi vien tuo remtis negalima, tai nenustebintų rusų, nes jie prie partizanų pratę, tai buvo ir Afganistano, Čečėnijos realybė.

Jiems didesnį įspūdį padaro kiti dalykai, tokie, kaip dalinių vadų prievolė ir pareiga priešintis, nelaukiant įsakymo iš viršaus, nes „viršaus“ gali ir nebebūti. Rusams tokie dalykai yra nesuvokiami, nes subordinacija jiems labai svarbu. Jiems tai daro įspūdį, nes tai – nenuspėjamas dalykas. Nekonvenciniai veiksmai yra svarbi strategijos dalis, mes turime būti spygliuotas ežys, bet partizanai neturi būti pagrindine taktikos dalimi.

REKLAMA

Dar vienas niuansas, kurį reikėtų apgalvoti – migrantų galimybė prisijungti prie karinių pajėgų šalyje, kurioje jie gyvena (karo atveju), nes užsienyje gyvena daug migrantų iš Lietuvos. Tarkime, mano šalį užpuolė ir aš negaliu grįžti, bet noriu įgyvendinti savo pilietinę pareigą. Kodėl, tarkime, Britanijoje negali atsirasti šaulių kuopos, kuri taptų britų ekspedicinių pajėgų dalimi jei vyktų karas. Tai reikėtų apibrėžti NATO ribose ir, manau, tam biurokratija neturėtų trukdyti.

Ukraina yra Europos forpostas, kuriame sprendžiamas ir mūsų saugumo klausimai. Kokia yra Ukrainos svarba ir ar ji turi galimybių tapti NATO dalimi?

Mes visi puikiai suprantame Ukrainos svarbą. Europos likimas sprendžiamas ten. Lietuva ir kitos Baltijos valstybės teikia ekspertinę paramą, šios šalys ukrainiečių laikomos siekiamybe, jaučiasi Ukrainos pagarba mums. Visgi tai didelė ir labai skirtinga šalis. Ukrainiečiai praleido 25 metus negalėdami apsispręsti, ko jie nori, neturėjo valios reformuotis.

Sakyti, kad jie niekada nebus NATO, reiškia suteikti veto teisę Rusijai, ko NATO sąjungininkai niekada nedarys. Tai vienas iš kertinių NATO plėtros principų, kad trečiosioms šalims nesuteikiama veto teisė.

Jei man 1993 metais būtų pasakę, kad po 11 metų mes būsime NATO dalis, būčiau sakęs, kad tai – fantastinė ateitis. Mes net 2000 metais netikėjome, kad taip greitai tapsime NATO nariais. Svarbu kryptis, tikėjimas ir pradžia.

Tiesa, dar 2000 metais buvo kalbama, kad ES ims dvi šalis ir NATO dvi, bet tada nutiko rugsėjo 11-oji ir JAV pasakė – užteks žaisti, grėsmės pasikeitė, imame visus. Taigi, Osama bin Ladenas pagreitino mūsų priėmimą į NATO.  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų