Pasaulinę širdies dieną Lietuva pasitiko su ta pačia statistika – sergamumas kraujotakos sistemos ligomis Lietuvoje ir Europoje vis dar yra vienas didžiausių ir yra dažniausia gyventojų mirties priežastis. Higienos instituto duomenimis, kraujotakos sistemos ligos yra pusės mirusiųjų Lietuvos gyventojų mirties priežastis. Kodėl, kas yra daroma ir ką dar derėtų keisti, kad pacientų lūkesčiai būtų išpildyti, o sergančiųjų statistika pradėtų gerėti – skirtingų specialistų įžvalgos iš neseniai vykusios apskrito stalo diskusijos šia tema, rašoma pranešime spaudai.
Pacientas ir gydytojas – lygiaverčiai partneriai
Širdies nepakankamumas (ŠN) – tai būklė, kai širdis negali tinkamai atlikti kraujo siurblio funkcijos. Taip nutinka dėl to, kad širdis gali prisipildyti kraujo tik su padidintu slėgiu arba jos pumpavimas nepadidėja pagal krūvio poreikius. Dėl to, kad padidintas slėgis persiduoda į organų venas, įvairiuose organuose dažniausiai pėdose, kulkšnyse ir kojose, plaučiuose kaupiasi skysčiai. ŠN yra dažna liga, kurios atvejų visame pasaulyje vis daugėja. Kadangi vis daugiau žmonių patiria širdies priepuolius ir susiduria su ŠN lemiančiais širdies sutrikimais, vis daugiau gyventojų išsivysto minėtoji būklė.
Sergantieji ŠN susiduria su smarkiai sumažėjusiu funkciniu pajėgumu ir suprastėjusia gyvenimo kokybe – šie sunkumai panašūs į patiriamus sergant paskutinėmis vėžio stadijomis arba ŽIV. ŠN yra pagrindinė vyresnių asmenų hospitalizavimo priežastis. Daugiau nei pusė visų ŠN sergančiųjų yra pakartotinai hospitalizuojami per metus nuo išrašymo iš ligoninės.
„Darbe jaučiausi apribotas, nes turėjau atsisakyti kelionių. Jaučiausi nenaudingu, trapiu, našta sau ir kitiems, visiška ankstesniojo savęs priešingybė. Po širdies priepuolio žmogus gyvendamas skaičiuoja dienas, o galbūt ir valandas“, – savo istorija naujajame leidinyje „Širdies nepakankamumu sergančiųjų bei jų artimųjų lūkesčiai ir atsakomybės“ dalinasi vienas 80-metis pacientas.
„Iki šios mes, gydytojai, jautėme tarsi didesnę atsakomybę, kad pacientų sveikata yra tik mūsų rankose, mes turime garsiai kalbėti, ko trūksta mūsų pacientams, o dabar ne tik pacientai patys pradeda pokalbį, bet ir pirmą kartą juodu ant balto yra išspausdintos pacientų atsakomybės, naujai parodančios lygiavertį pacientų vaidmenį gydymo procese. Kartais gydytojai užima tarsi mokytojo vaidmenį, o pacientai – mokinio. Tokia sąveika dažniausiai neveikia, bendro tikslo pasiekti lengvai nepavyksta“, – kalbėjo Lietuvos kardiologų draugijos prezidentė profesorė Jelena Čelutkienė.
Du svarbiausi uždaviniai – pasitikrinti ir koreguoti rizikos veiksnius
Valstybinės ligonių kasos duomenimis, ŠN (ir tiesiogiai su ŠN susijusių ligų) gydymas per metus valstybei kainuoja 40 mln. eurų. Iš jų apie 6 mln. eurų skiriami vaistų kompensavimui, o didžioji dalis likusių lėšų – aktyvaus gydymo kompensavimui, t.y. gydymui ligoninėje. Stacionarinis gydymas yra brangus ir, iš dalies, jau vėluojantis (praėjusiais metais tam skirta 16 mln. eurų).
„Širdies ir kraujagyslių ligų prevencinė programa, skirta vyrams nuo 40 iki 54 metų (imtinai) ir moterims nuo 50 iki 64 metų (imtinai), iš visų prevencinių programų kainuoja brangiausiai – praėjusiais metais šių paslaugų apmokėjimui išleista daugiau kaip 10 mln. eurų, šiemet tam skirta 12 mln. eurų. Praėjusiais metais šia programa pasinaudojo apie 300 tūkst. žmonių – tai sudarė apie 43,7 proc. tikslinės populiacijos“, – Širdies nepakankamumu sergančiųjų asociacijos surengtoje diskusijoje pasakojo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus pavaduotoja Tatjana Golubajeva.
Apie prevencijos svarbą kalbėjo ir prof. J. Čelutkienė. Jos teigimu, prastus Lietuvos sergamumo ir mirtingumo nuo kardiovaskulinių ligų rodiklius lemia šalies atsilikimas prevencijos, o ne gydymo srityje. Tiesa, žmonėms reikia ne tik pasitikrinti, tačiau ir siekti rizikos korekcijos.
„Šiai dienai mes nežinome, kokie rezultatai pasiekiami paslaugos pabaigoje, tačiau manome, kad tikslai nėra įgyvendinami. Jei pradėtume vertinti, kiek žmonių sumažino svorį, normalizavo kraujo spaudimą, cholesterolį, kiek jų metė rūkyti, kokiai daliai buvo laiku nustatytas ir pradėtas gydyti diabetas – tada tik pamatytume, koks mūsų prevencinės programos efektyvumas“, – įsitikinusi profesorė.
Kaip diskusijoje pasakojo sveikatos apsaugos ministerijos Asmens sveikatos departamento Specializuotos sveikatos priežiūros skyriaus vedėja Inga Cechanovičienė, šiuo metu teikiamų paslaugų kokybę ir efektyvumą įvertinti nėra paprasta, kadangi nėra integruotos sveikatos informacinės sistemos, galinčios integruoti atskirus paciento sveikatos informacijos srautus gebančius susieti esančius duomenis apie paciento sveikatos pokyčius, stebėti pacientų srautus, surinkti informaciją iš pirmines ambulatorines paslaugas ir specializuotas paslaugas teikiančių ASPĮ ir laboratorijų, analizuoti bei vertinti paslaugų (tyrimų) rezultatus ir stebėti tolesnių pacientui reikalingų paslaugų tęstinumą.
Problemoms spręsti reikia kooperuotis
Tarptautinio širdies aljanso (ang. Global Heart Hub) ir Širdies nepakankamumu sergančiųjų asociacijos (ŠNSA) iniciatyva išleistos gairės didelį dėmesį skiria būtent pacientų ir jų artimųjų atsakomybėms – gyventi sveikai, stebėti ŠN simptomus, prašyti medicininės pagalbos, kai jos prireikia, vartoti vaistus taip, kaip nurodė sveikatos priežiūros komanda, laikytis sveikatos priežiūros specialistų patarimų, ko nors nesuprantant – užduoti klausimus.
„Šis leidinys bus pasiekiamas kiekvienas pacientui, labai prašome visų suinteresuotų šalių platinti šį unikalų dokumentą. Aš pati esu ne tik asociacijos vadovė, tačiau ir pacientė – ŠN diagnozę išgirdau prieš šešerius metus. Kadangi turėjau pirminius ŠN simptomus, jie ir buvo gydomi. Po savaitės vėl grįžau pas šeimos gydytoją, nes išrašyti vaistai nepadėjo. Išrašė kitus, vėl juos vartojau savaitę, pagerėjimo nebuvo, širdies dažnis ir toliau šokinėjo. Taip praėjo trys savaitės ir niekam nekilo minčių patikrinti širdį. Vieną naktį pabudau, kai širdies dažnis ramybės būsenoje siekė 160, buvau išvežta į skubios pagalbos priimamąjį.
Tik tada gavau kardiologo konsultaciją, kai ir išgirdau ŠN diagnozę. Kalbėdama su pacientais girdžiu didelę problemą – kaip laiku patekti pas šeimos gydytoją ir kardiologą. Kartais šis laikotarpis užsitęsia nuo dviejų iki šešių mėnesių. Jei aš nebūčiau vykusi į priimamąjį, o tik gydžiusi simptomus, gal manęs čia šiandien nebebūtų. Turime daug problemų, kurias, viliuosi, drauge su gydytojais ir politikais ir spręsime, o šis leidinys bus bent maža pagalba pacientams ir jų artimiesiems“, – kalbėjo ŠNSA vadovė Aistė Štaraitė.
