80 limuzinų veislės galvijų ūkio savininkas Rimvydas Šimkus pasakojo, kad su šeima 6 metus praleido emigracijoje. Iš pradžių gyveno Jungtinėje Karalystėje, vėliau – Danijoje.
„Tačiau net neturėjome minčių, kad visą laiką gyvensime užsienyje. Jautėme namų ilgesį. Nors Danijoje užsienyje gyventi patiko, uždirbome ten nemažai pinigų, tačiau ilgainiui ten būdami pradėjome matyti ne tik emigracijos pliusus, bet ir minusus.
Supratome, kad visada ten būsime svetimi. Todėl nusprendėme grįžti į Lietuvą. Žmona grįžo metais greičiau, nes dukrai jau reikėjo ieškoti darželio. O aš pasilikau dar metus užsidirbti pinigų“, – pasakojo vyras.
Ūkininkavimo realybė skyrėsi nuo svajonių
Pasak jo, Plungės rajone buvo palikta senelių žemė. Todėl R. Šimkus ėmė galvoti apie ūkio kūrimą.
„Daug domėjausi šia sritimi. Žmona į ūkininkavimą žiūrėjo skeptiškai, tačiau kuo labiau domėjausi mėsiniais galvijais, tuo labiau ši sritis ėmė man patikti. Dabar labai džiaugiuosi turėdamas ūkį ir tikrai nesigailime, kad grįžome į Lietuvą“, – pasakojo vyras.
Vis tik jis neslepia, kad daug mokėsi, domėjosi ir lankė įvairius kursus, tačiau realybė skyrėsi nuo svajonių.
„Nelabai buvom matę ūkio gyvenimo. Galvojom mėsinių galvijų melžti nereikia, tad šersim, auginsim, parduosim ir pinigus skaičiuosim, bet realybė buvo kitokia.
Daug dalykų nežinojome, kaip šerti, kokiose aptvaruose laikyti galvijus. Kaimynai net juokėsi, kad per daug rimtas tvoras apsitvėrėme. Tačiau šiandien jau paprasčiau, visko išmokome“, – pasakojo R. Šimkus.
Ūkininkas pasakojo, kad ūkio darbus yra pasidalijęs su žmona. Ji atsakinga už visus administracinius reikalus, o vyras už galvijų priežiūrą.
„Iš tikrųjų ūkyje ne tik laukuose reikia leisti laiką, bet ir prie kompiuterio. Reikia bendrauti su klientais, užsiimti produkcijos reklama socialiniuose tinkluose, domėtis finansavimo priemonėmis ir joms rengti projektus“, – aiškino vyras.
Anot jo, įvairios finansavimo priemonės padeda įsigyti traktorių ar įrangos, kuriuos už savo lėšas būtų sunku įpirkti.
„Mes netgi ūkį įkūrėme pasinaudoję parama. Toliau ūkis plėtėsi, todėl reikėjo naujos technikos, su senais rusiškais traktoriais nieko nenudirbsi. O nauji traktoriai labai brangūs, todėl be paramos jų nebūtume nusipirkę“, – teigė vyras.
Pirkėjų paieška internete
Pradėjęs veiklą R. Šimkus sakė prisiklausęs kalbų, kad ūkininkai Vilniuje mėsą pardavinėja po 30 eurų už kilogramą.
„Tačiau realybė ir vėl buvo kitokia. Iš pradžių reikėjo susirasti klientų. Žmona ragino reklamuotis internete, socialiniuose tinkluose. Iš pradžių netikėjau, kad internete galima klientų rasti. Galvojau, kad kaip ir kiti ūkininkai stovėsime turguje ir ten pardavinėsime mėsą.
Tačiau vėliau pamačiau, kad tame turguje beveik ir neteko stovėti. Žmonės pamėgo mūsų parduodamą produkciją. Ir dabar jau džiaugiamės nuolatiniais klientais, kurių ratas vis auga“, – sakė R. Šimkus.
Jis tikino, kad apie perpardavinėtojus net negalvojo.
„Apie juos sklinda daug neigiamų kalbų, nenorėjome, kad jie mūsų produkciją pardavinėtų. Be to, nebebūtume padėties šeimininkais. Jie nustatinėtų savo kainas, o mes būtume nuo perpardavinėtojų priklausomi“, – pasakojo vyras.
Nauji produktai – iš asmeninio poreikio
Kur kas labiau apsimoka užaugintą produkciją perdirbti ir be tarpininkų parduoti tiesiai vartotojui. Trumposios maisto tiekimo grandinės naudingos ir vartotojams, turintiems galimybę įsigyti šviežių produktų, tad R. Šimkus pirkėjams siūlo tiek šviežią mėsą, tiek jau perdirbtų produktų, pavyzdžiui, dešrų arba koldūnų.
„Savo skerdyklos neturime. Todėl pirmiausia užauginame galvijus, o paskui vežame juos į skerdyklą. Ten mėsa supjaustoma ir vakuumuojama.
O kiti produktai gimė iš asmeninio poreikio. Pavyzdžiui, pietavome koldūninėje. Pagalvojome, kad mėsos turime, tad galėtume surasti, kas mums pagamintų koldūnų. Pradėjome gaminti, o pirkėjai naują produktą irgi įvertino ir gyrė.
Apie dešras irgi galiu papasakoti panašią istoriją. Pirkdami rūkytą dešrą pagalvojome, kad galėtume pasidaryti ir iš savo galvijų mėsos. Tad dabar pirkėjams jau siūlome ir rūkytą dešrą ir vytintą jautieną“, – apie produktus kalbėjo R. Šimkus.
Pasak jo, keista, kai ūkininkai pasakoja, kad augina, gamina, tačiau patys tos produkcijos nevalgo. R. Šimkus tikina, kad jo šeima jautieną labai mėgsta.
O, anot jo, klientų mėgstamiausias produktas – vytinta jautiena.
„Labai nustebome, kad klientai ją pamėgo, nes vytinta mėsa brangi, kilogramas kainuoja 50 eurų. Vis galvojome, kaip tą kainą sumažinti, tačiau savikaina išeina didelė, todėl ir kaina tokia.
Prioritetas – trumpesnis kelias nuo lauko iki stalo
Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) trumpąsias maisto tiekimo grandines, kai produkcija vartotoją pasiekia be tarpininkų, laiko vienu iš svarbiausių prioritetų.
Vartotojai gauna sveikesnį, vertingesnį, šviežesnį maistą, nes jo nereikia niekur vežti ir perkant papildomai mokėti tarpininkui.
Sutrumpinti maisto tiekimo grandinę padeda Europos Sąjungos (ES) parama. ŽŪM duomenimis, pernai iš viso šiemet 27 pareiškėjai nusprendė pasinaudoti siūloma ES ir Lietuvos biudžeto parama kurti trumpąsias žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandines ir jose dalyvauti.
Visų pareiškėjų prašoma parama viršijo 2,5 mln. eurų. Didžiausia parama vienam projektui įgyvendinti skiriama suma siekia 120 tūkst. eurų.
Pareiškėjai gavę paramą vykdydami trumpos tiekimo grandinės veiklą, investavo į statinių, naudojamų ir susijusių su žemės ūkio produkcijos gamyba ir sandėliavimu, statybos arba esamų rekonstravimo ar kapitalinio remonto projektus bei infrastruktūros sutvarkymą.
Taip pat įsigijo fasavimo, pakavimo arba perdirbimo ir paruošimo realizacijai įrangos, būtinos trumpos tiekimo grandinės veiklai vykdyti. Taip pat investavo į steigiamas prekybos vietas, į internetinės parduotuvės ar svetainės sukūrimą ir palaikymą, skyrė lėšų savo veiklos populiarinimui ir rinkodarai, kurie skatintų gaminamos produkcijos pardavimus ir pirkėjų į prekybos vietas pritraukimą.
