Per keletą savaičių lietuvių kinas pateikė atsakymą į Arūno Valinsko klausimą, ar jis dar gyvas. Atsakymas, tiesa, tik žodinis - apie jį staiga imta kalbėti, iš visiškos desperacijos, regis, atgijo kino rubrika “Kultūros namuose”, mus užatakavo kalbos apie lietuviškas premjeras “Vilniaus pavasaryje”, o naujieji jaunieji pateikė savo manifestą.
Kinas vietoj celuloido imasi naudoti Gutenbergo techniką. Rašo - vadinasi, gyvas? Jaunieji taip pat pradėjo nuo rašto. Manifesto, kurį kai kurios žiniasklaidos priemonės pavadino “ilgai lauktu”. Vadinasi, jo mums ir betrūko? Kita vertus, trūko užsispyrimo ir kryžiaus žygio, kurį ir ženklintų manifestas. Bėda, kad šalia manifesto dar reikia ir kiną kurti. Kaip sakydavo mano viena pažįstama: “Pasivadinai kazlėku - marš į pintinę”. O kad jaunieji kuria, patvirtino ir lietuviški “Dogmos” filmai. Patvirtino beveik visišką nelaimę - kurti neturi nei už ką, nei ką, nes idėjų badas videojuostas ryja. Matyt, dėl to ir buvo apdovanotas filmas už idėjas, nukosėtas iš lenkų ir prastai įgyvendintas.
Pasiūlytos naujos, “manifestinės” juostos buvo nenaujos: Giedrės Beinoriūtės “Troleibusų miestas” buvo rodytas jau prieš metus ir “manifestuotojams”, panašu, jos tereikėjo vien kaip sustiprinančios manifestą. O Lietuvos dokumentininkai jau galėjo pasiusti: staiga atėjusi jauna mergina ėmėsi anaiptol ne svajingų klydinėjimų po miglotus idėjų ir paplaukusių personažų laukus, o įsirioglino į konkrečius troleibusus ir fiksavo kontrolierių komandą kaip tikra Vakarų dokumentininkė. Situacija, reakcija, jausmų ir frazių laboratorija, sociologinis tyrinėjimas. Profesionalu, trumpa, tvirta. Beveik atitinka manifestą.
“Veiksmas vyksta čia ir dabar”. Paskutinė manifesto frazė - negali pasakyti, kad nauja. Nuo Artaud, Grotowskio iki “Dogmos”. Vadinasi, baigta, šie ketvertas režisierių nesiims jokių praeities literatūros ekranizacijų, jaunatviškai spjaus į istoriją, nes dabar jie svarbiausi. Arogantiški - taip pat. Tačiau lengva pasakyti “Lietuviškas kinas gali būti įdomus”. O tu jį padaryk, kad geras. Ignas Miškinis su “Sfumato” kaip tik ir paneigia tas frazes. Filmas įdomus nebent tik tuo, kaip jis baigsis. Kas dedasi dabar - jau nebe. Antra vertus - šiame filme nėra nei konkretaus čia, nei apibrėžtesnio dabar. Viskas išplaukę pagal pavadinimą ir jei filmo anotacijoje kalbama “apie tas akimirkas, kai nebelieka ribų tarp gyvybės ir mirties, žmogaus ir jo kaukės, tikrovės ir vizijos”, paprašyčiau režisieriaus žmoniškai man papasakoti siužetą. Kas vyksta ekrane? Vargu ar sugebėtų.
“Here Becoming There” (“Čia iš ten”) Kęstučiui Gudavičiui papasakoti būtų paprasčiau ir keletas epizodų yra tikrai žavingi. Pati idėja - taip pat. Mes užsieniečių akimis, tiksliau - mes iš šono: idėja, įtariu, papasakota filme vaidinančios Ericos Jennings ir ji išties tiksli. Šou žvaigždė taip pat pasirodė puiki aktorė tokiam filmui-juokui, o juokai žanrui nesutrukdė. Visiems linksma: žiūrovams, kūrėjams, aktoriams. Žiūrėti į save.
O jau savo “Mano Saračka” Mantas Verbiejus bando knisti gilesnę vagą. Aptikti socialinį “bomžų” skerspjūvį, padrabstyti detektyvo ar ilgesnės istorijos fragmentų ir dar priversti aktorius kurti vaidmenis. Vesta Grabštaitė jo nenuvilia. Kiti daugiau susilieja su purvu, kuriame kapanojasi herojai tiesiogine ir perkeltine prasme. Bet šis studijos “Ars videndi” (“Matymo menas”?) kūrinys jau žada platesnius užmojus. Tik ir vėl: anotacijose norėtųsi normalesnės kalbos, kaip ir filmo moto: geriau “nuėjo”, “padarė”, o ne, pavyzdžiui, “yra daugybė kelių, vieni geri, kiti blogi, ir nežinai, kaip juos atskirti”. Tekstas, lygus nuliui. Gutenbergas nepakęstų taip žeminamos jo technikos.
Vis dėlto - ar galime pastebėti ką nors naujesnio šiuose filmuose? Postūmius mąstyme ir žvilgsnyje? Galime. Pirmiausia kino vakaras nuteikia pozityviai: yra nauji filmai, jie - pirmieji jaunųjų darbai ir kaip pirmajam egzaminui visai tinka. Valstybiniam - deja, ne.
Kodėl? Pirmiausia trūksta kino juostos ir jos teikiamų niuansų, kad atskirtum režisierių nuo šiaip įsigijusio vaizdo kamerą. Antra - nebeliko prieš dešimtmetį jausto užmojo dorotis su savo kartos klasika - Borgesu, Fuentesu, Cortazaru, noro pasakyti “ačiū” Antonionio žaidimui su menamu kamuoliuku, kameros “travelingu” bandyti prilygti Vittorio Storaro. Čia vyrauja filmas, kuris yra “džoukas”. Lengvai, kaip pasakytų nebloga lengvosios muzikos grupė.
Pasikeitė vieta. Dviejuose iš keturių filmų matome naująją antižmogišką Šeškinės ar Justiniškių rajonų architektūrą ir jos garsą - ambrijančius šunis (būtų įdomesnis režisierius - būtų pasinaudojęs ir gavelišku varlių kurkimu). Sudėjus su “Dogmos” filmais, tų rajonų būtų dar pora, o drauge į urbanistiką įsiterpia ir naktiniai klubai ar restoranai. “Užsienietiškesnio” ar modernesnio Vilniaus įvaizdis - šviečiančios “Akropolio” kolonos. Miestas atkreipia kinematografo žvilgsnį į vitrinas, kioskus, autobusų stiklines stoteles.
Pasikeitė herojai. Tiksliau, jie pakeitė lytį ir kinas jau nebepriklauso vyrams. Režisūroje daugėja moterų, kadre - ne, bet jos - pagrindinės. Net dvi dailiosios lyties atstovės atsitrenkia į stabdančias mašinas ir jas pradeda trankyti rankinuku ar kumščiais. Jos ieško ir bėga, jos groja gitara ir būna mylimos. Aušrinė Marija pasakytų, kad taip moterys vėl išnaudojamos, bet gal pažiūrėkime kitaip: gražus veidas - jau pusė gero vaizdo ar netgi gero filmo. O ką daryti, jei kitų vaizdų nėra ar jų režisierius nemato? Arba ne itin gražaus stoto moteris suvaro peilį savo vyriškiui. Aušrinė Marija būtų patenkinta?
Režisieriai nemato ir gražių interjerų ar turtingų namų, - tokie yra tik “Anglijoje”, iš kurios bėga Erica Jennings. Mūsų namai - šiukšlini ar tiesiog šiukšlių kalnai, baldai - dėžės nuo alaus ar šiaip kažkokios spalvos mediniai keturkojai. Ir visa tai, deja, ne iš ideologijos. Manote, kinematografininkai nori maištauti? Manau, kad viskas buitiškiau. Paprasčiausiai taip gyvena jų karta, jau įsigijusi nugyventus butus. Pas juos įsiprašė draugai režisieriai “pasitūsinti”, o kartu dar ir “plionkę” susukti. Kol ji netrūko. Nes taip smagiau ir lengviau.
Manifestas teigia: “Užtenka mėgautis nuostata “aš kuriu kiną sau”. [...] Mes norime kurti filmus jam (žiūrovui - G.J.), neatsižadėdami savęs”. Manote, anksčiau žmonės to nenorėjo? Manote, įmanoma atsižadėti savęs ir dar kurti? Bet nereikia čia taip kabinėtis prie logikos. Manifestas ir reikalingas tam, kad jis būtų kaip vienas didelis šauktukas. Gal kas išgirs tą šauksmą - ne tyruose, bet tarp daugiabučių. Išgirdo, anava matau, kaip iš virtuvės lango persisvėrę Lukšas su Puipa grūmoja: sutemo, eikit namo! Naujieji keturvėjininkai jiems pasakė “Labanakt”. Bet naujų eilių teks dar palaukti.
Su linkėjimais sulaukti - [email protected]
