Gaisro bijota kaip tiksinčios bombos

Ant­ra­die­nio va­ka­rą Jo­niš­ky­je ki­lęs gais­ras nu­nio­ko­jo me­di­nį dvie­jų bu­tų na­mą, be būs­to pa­lik­da­mas jau­ną šei­mą ir įta­ria­mą gais­ro kal­ti­nin­ką.

Dėl pa­sta­ro­jo žmo­gaus gy­ve­ni­mo bū­do kai­my­nai ne sy­kį bu­vo skun­dę­si se­niū­ni­jai, nes jis tem­pė į na­mus sku­du­rus, įvai­rius daik­tus, var­to­jo al­ko­ho­lį ir tik lai­ko klau­si­mas bu­vo, ka­da ši tik­sin­ti bom­ba sprogs.

Gais­rą ge­si­no ki­bi­ru van­dens

Gais­ras Jo­niš­ky­je me­di­nia­me dviem sa­vi­nin­kams pri­klau­san­čia­me na­me ki­lo va­ka­re.

Ug­nia­ge­siai pra­ne­ši­mo apie ne­lai­mę su­lau­kė 21 va­lan­dą 13 mi­nu­čių. Į gel­bė­to­jus krei­pė­si na­me gy­ve­nu­sios jau­nos nuo­mi­nin­kų šei­mos vy­ras.

Jis „Šiau­lių kraš­tui“ pa­sa­ko­jo apie ki­lu­sį gais­rą su­pra­tęs, kai pa­ma­tė per kie­mą su ki­bi­rė­liu van­dens bė­gio­jan­tį iš­ger­ti ne­ven­gian­tį kai­my­ną.

„Jis net ne­pa­si­var­gi­no pa­bels­ti į sie­ną, pra­neš­ti, kad de­ga­me. Dū­mų ne­spė­jau pa­jus­ti, nes vi­sus ply­šius nuo kai­my­no už­si­kli­ja­vo­me lip­nia juos­ta. Per plas­ti­ki­nius lan­gus dū­mai ne­si­ver­žė,"– pa­sa­ko­jo jau­nas vy­ras.

Lai­mei, žmo­na su 1,5 me­tu­kų vai­ku nuo pir­ma­die­nio gu­li li­go­ni­nė­je, tad gel­bė­tis nuo ne­lai­mės jiems ne­te­ko.

Gais­rą su­kė­lęs kai­my­nas bu­vo iš­vež­tas grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos au­to­mo­bi­liu, ta­čiau po ap­žiū­ros iš­leis­tas gy­dy­tis am­bu­la­to­riš­kai. Kai­my­nai va­kar jo grį­žu­sio dar ne­bu­vo ma­tę.

Gais­ras ga­lė­jo kil­ti nuo vi­ryk­lės

Jau­nos nuo­mi­nin­kų šei­mos vy­ras pa­sa­ko­jo spė­jęs iš sa­vo bu­to iš­neš­ti daik­tus, dra­bu­žius. Kai ku­riuos jų su­dė­jo ūkio pa­sta­te, da­lį bal­dų te­ko pa­lik­ti lau­ke, už­klo­jus po­lie­ti­le­no plė­ve­le. Žmo­gus sa­kė ne­ži­nan­tis, kur da­bar pri­si­glaus, nes būs­tas su­lie­tas, sto­go ne­bė­ra.

Gais­ro me­tu su­de­gė ši­fe­rio sto­gas ir geg­nės, me­di­nė per­dan­ga, iš­de­gė vie­nas bu­tas, ku­ria­me gy­ve­no mi­nė­tas neįp­ras­to gy­ve­ni­mo bū­do as­muo.

Ug­nia­ge­siai nu­sta­tė, kad gais­ro ži­di­nys jo bu­te ki­lo nuo elekt­ri­nės vi­ryk­lės. Kol kas neaiš­ku, ko­kios prie­žas­tys, nes pa­ties sa­vi­nin­ko ap­klaus­ti va­kar dar ne­bu­vo pa­vy­kę. Spė­ja­ma, kad nuo vi­ryk­lės ga­lė­jo už­si­deg­ti kal­nai sku­du­rų.

Žmo­nės skun­dė­si kai­my­nu

„Kad jūs ma­ty­tu­mė­te, kas čia de­da­si? Jau kiek sy­kių krei­pė­mės į se­niū­ni­ją, raš­tus ra­šė­me, kad ką nors da­ry­tų, iš­kel­din­tų šį as­me­nį, bet pa­gal­bos ne­su­lau­kė­me,“ – pik­ti­no­si kai­my­nai.

Jie guo­dė­si, kad bent gam­ta pa­gai­lė­jo, nes jei vė­jas bū­tų pa­si­su­kęs iš šiau­rės pu­sės, ga­lė­jo lieps­nos per­si­mes­ti ir į už ke­lių met­rų sto­vin­tį ki­tą me­di­nį dvie­jų bu­tų na­mą.

Su­de­gu­sio na­mo ant­ro­jo bu­to sa­vi­nin­kė jo­niš­kie­tė Ing­ri­da Vai­toš­kai­tė sa­kė pa­ty­ru­si ma­žiau­siai 20–30 tūks­tan­čių li­tų nuo­sto­lių.

Mo­te­ris pa­sa­ko­jo būs­tą įsi­gi­ju­si maž­daug prieš 10 me­tų. Pa­na­šiu lai­ku ki­ta­me bu­te ap­si­gy­ve­no vy­riš­kis, ku­ris ne­tru­kus pra­dė­jo ne­šti sku­du­rus iš kon­tei­ne­rių, įvai­rius ra­kan­dus.

To­kia­me būs­te ne­tru­ko įsi­veis­ti pa­ra­zi­tai: pe­lės, utė­lės, blu­sos, skli­do smar­vė. Kad ne­reik­tų nau­do­tis bend­ru ko­ri­do­riu­mi, mo­te­ris pa­si­da­rė ki­tą įė­ji­mą. Ji bu­tą su­re­mon­ta­vo, su­dė­jo plas­ti­ki­nius lan­gus.

Ta­čiau neap­si­ken­tu­si kai­my­no gy­ve­ni­mo bū­do po ku­rio lai­ko iš­si­kraus­tė gy­ven­ti ki­tur, o sa­vo bu­tą iš­nuo­mo­jo jau­nai šei­mai, čia gy­ve­nan­čiai iki šiol.

Ne­pa­vy­ko bu­to ap­draus­ti

„Aš net sa­vo na­mo da­lies ap­draus­ti ne­ga­lė­jau. Kai krei­piau­si į drau­dė­jus, jie įver­ti­no, jog toks kai­my­nas yra per di­de­lė ri­zi­ka ir ne­su­ti­ko draus­ti, – „Šiau­lių kraš­tui“ tvir­ti­no Ing­ri­da Vai­toš­kai­tė. – Bet aš taip ne­pa­lik­siu. Kreip­siuo­si į teis­mą, kad kal­ti­nin­kas at­ly­gin­tų ža­lą.“

Gre­ta gy­ve­nan­tys žmo­nės pri­si­mi­nė, kad kai­my­nas vi­sa­da lai­kė šu­nų, bet ir jais ne­pa­si­rū­pin­da­vo.

Vie­ną šu­nį bu­vo iš­si­ve­žu­si ka­ran­ti­no tar­ny­ba, bet kai­my­nas ne­tru­kus jį par­si­ga­be­nęs at­gal.

Ki­tą šu­nį pri­glau­dė gre­ti­mo bu­to sa­vi­nin­kė I. Vai­toš­kai­tė, nes jai pa­si­da­rę gai­la gy­vū­no, ku­ris ne­še­ria­mas bu­vo ta­pęs „pa­na­šus į pjūk­lą“. Tik pa­sku­ti­niu me­tu lai­ko­mas šuo pri­žiū­rė­tas.

Se­niū­nė ne­ži­no, ką da­ry­ti

Jo­niš­kio se­niū­nė Ja­ni­na Au­gus­ti­nai­tie­nė „Šiau­lių kraš­tui“ sa­kė ži­nan­ti apie šią bė­dą. Pa­sak jos, se­niū­ni­ja pa­si­rū­pin­da­vo, kad kas­met iš mi­nė­to as­mens būs­to bū­tų iš­kraus­ty­ti ir iš­vež­ti kal­nai sku­du­rų, ki­tų šiukš­lių.

Būs­tas bū­da­vo de­zin­fe­kuo­ja­mas. Ta­čiau ne­tru­kus žmo­gus jį vėl už­pil­do iš vi­sur tem­pia­mo­mis šiukš­lė­mis.

„Aš tie­siog ne­ži­nau, ką da­ry­ti. To­kių at­ve­jų tu­ri­me ne vie­ną, – pri­si­pa­ži­no se­niū­nė J. Au­gus­ti­nai­tie­nė. – Jis yra žmo­gus, tu­rin­tis vi­sas tei­ses, kaip ir ki­ti. Jis yra būs­to sa­vi­nin­kas, ne­ga­lė­jo­me jo iš­kel­din­ti. Net ir iš­vež­ti sku­du­rus ga­lė­da­vo­me tik jo ar­ti­muo­sius įkal­bi­nę, kad leis­tų tai pa­da­ry­ti.“

Se­niū­nė sa­kė, kad jau­nai būs­to ne­te­ku­siai nuo­mi­nin­kų šei­mai jau nu­spręs­ta pa­siū­ly­ti ne­di­de­lį so­cia­li­nį būs­tą be pa­to­gu­mų, ku­r jie ga­lė­tų pri­si­glaus­ti lai­ki­nai, kol ras ge­res­nę vie­tą.

Be gy­ve­na­mos vie­tos li­ku­siam spė­ja­mam gais­ro kal­ti­nin­kui bus siū­lo­ma ei­ti į Nak­vy­nės na­mus.