Vienas iš svarbiausių uždavinių, kuriuos tenka spręsti parlamentarams, subalansuoti mokesčių sistemą taip, kad ji būtų socialiai teisinga ir užtikrintų mūsų poreikius viešosioms paslaugoms. Lietuva gyvena laikotarpį, kai už viešąsias paslaugas išleidžiame daugiau pinigų, nei tam surenka egzistuojanti mokesčių sistema. Vadinasi, krauname skolas savo vaikams ar net vaikaičiams. Ar tai labai socialiai teisinga? Tikriausiai daugelis suprantame, kad gyvenimas ne pagal savo išgales nėra labiausiai sektinas reiškinys nei šeimoje, nei kitose bendruomenėse.
Tačiau dažnai visiškai nesistengdami sumažinti savo viešąsias išlaidas, parlamentarai yra linkę atskiras visuomenės grupes pamaloninti mokesčių lengvatomis, prisidengdami įvairiais gražiais ketinimais ir neatlikdami elementarių kaštų naudos skaičiavimų. Šiuo metu tokius kilnius ketinimus, atpiginti mums visiems maisto produktus, puoselėja gana skaitlingas į rinkimus einančių parlamentarų būrelis. Jis nesivargina atsakyti į klausimą: iš kur biudžete atsiras pusė milijardo litų, jeigu bus priimtas pasiūlymas dėl PVM sumažinimo kasdieniniams maisto produktams. Tai reikštų, kad bent jau trumpuoju laikotarpiu būtume priversti didinti šalies skolą. Tuo pačiu naštą biudžetui dar padidintume ir palūkanomis už šią sumą, kuri tikriausiai sudarytų dar papildomai apie 30 milijonų litų per metus.
Palengvinti išlaidų už įprastinius maisto produktus naštą piliečiams – tikrai visiems priimtinas noras, tačiau, leiskime sau pamąstyti, kaip tai bus realizuojama. Ateis diena X kai įsigalios naujas PVM tarifas – 9 %. Tą laimės dieną visi maisto produktai turėtų kainuoti daugiau nei dešimtadaliu pigiau nei dieną prieš tai. Ar tuo tikite? Greičiausiai pasirodys, kad jie atpigo ne tikėtus 12 %, o tik 5 -7 %, ir seks paaiškinimas: prekybininkams šios produktų grupės jau senai nuostolingos ir kainų jie nekėlė, nes laukė šio tarifo pasikeitimo ir nenorėjo kelti visuomenės nepasitenkinimo dėl augančių kainų. Prekybininkų asociacijų viešųjų ryšių atstovai tikrai parodys, kad kai kurie produktai atpigo žymiai labiau nei tikėtasi, politikai vėl galės išmesti kortą, kad reikia reguliuoti antkainius, nes prekybininkai elgėsi nesąžiningai, kai kurie vartotojų teisių gynėjai turės progą save pareklamuoti. Po pusmečio, greičiausiai, didžioji dalis kasdieninių produktų mažmeninių kainų bus pasiekusios panašų lygį, kuris buvo iki dienos X, o po metų būsime jau ir užmiršę šia politikų dovaną. Tik biudžete bus išaugusi išorės skola ir padidėję valstybės skolos aptarnavimo kaštai, o mažmeninės prekybos sistemos bus uždirbusios kelis šimtus milijonų neplanuoto pelno.
Kitas argumentas, kuriuo vadovaujamasi šiose diskusijose tai maži PVM tarifai maisto produktams kitose šalyse. Pavyzdžiui, Anglijoje, Airijoje šie mokesčiai iš esmės nuliniai, na, ir Lenkijoje kur jis yra 5%. Tik pateikdami tuos pavyzdžius mūsų politikai ir atskirų interesų lobistai užmiršta, kad nekorektiška yra lyginti atskirus mokesčius, neįvertinant visos mokesčių sistemos efektyvumo. Priėmus šiuos atskirus sprendimus dėl pavienių mokesčių dydžio tektų peržiūrėti ir kitus, o tai tikriausiai nebūtų taip populiaru ir paprasta.
Lenkijos atvejį pravartu panagrinėti plačiau. Atskirų mokesčių skirtumai tarp kaimyninių valstybių nėra nieko naujo ir palankesnių mokesčių šalis dažnai sukuria papildomą trauką vienų ar kitų produktų pirkėjams, ypač jeigu sienos kirtimas nereikalauja ypatingų pastangų. Pirmas įspūdis pasižiūrėjus vaizdo reportažą per televiziją apie lietuvius siaubiančius Lenkijos prekybos centrus gali sukelti šoką. Bet pabandykime paskaičiuoti.
Tikėtina, kad dalį maisto produktų galima nusipirkti bent vienam mėnesiui. Tai tikriausiai gali būti mėsa ir mėsos produktai, makaronai ir kruopos, sūriai ir sviestas, cukrus, bulvės, kiaušiniai. Sveikos mitybos specialistai gal ir užginčys sprendimą nusipirkti Lenkijoje šių produktų visam mėnesiui, bet skaičiavimų paprastumui laikykimės hipotezės, kad apsiperkame mėnesiui į priekį. Vienam žmogui vieno mėnesio minėtas produktų rinkinys Lietuvoje 2011 metais būtų kainavęs 247,4 Lt. Šioje kainoje PVM sudarė 44,7 Lt, kuriuos mes visi išleidome apmokėti viešoms paslaugoms. Pirkdami Lenkijoje už šį produktų rinkinį, dėl mažesnio PVM mokesčio, būtume sumokėję 223,4 Lt, tai yra būtume sutaupę 34 Lt. Už šiuos pinigus galima įsigyti apie 7 litrus automobilinio kuro, kurių užtenka lengvajam automobiliui nuvažiuoti 100 km. Tik čia reikia neužmiršti, kad maždaug panašią sumą jums kainuoja padangos, tepalai, draudimai ir kitos su automobilio įsigijimu ir eksploatacija susijusios išlaidos.
Važiuoti apsimoka, kai atstumas iki lenkiškos parduotuvės yra nedidesnis kaip 25 km nuo jūsų namų. Ta pačia logika sekant, galima apskaičiuoti, kad jeigu jūs pirksite produktus vienam mėnesiui keturiems žmonėms, tai parduotuvė gali būti už 100 km. Žinant kad Lietuvoje šeima dažniausiai yra 2-3 žmonės, tai kelias iki lenkiškos parduotuvės neturėtų būti ilgesnis kaip 50-75 km. Tokiu atstumu nuo lenkiškų parduotuvių gyvena 10,5 % Lietuvos gyventojų. Netgi jeigu visi šioje teritorijoje gyvenantys Lietuvos piliečiai pirktų maisto produktus Lenkijoje, biudžetas surinktų tik dešimtadaliu mažiau PVM už maisto produktus, o tam tikra dalis šio PVM būtų kompensuota padidėjusių dėl padidėjusio automobilinio kuro suvartojimo ir to sekoje išaugusiu automobilio kuro akcizo surinkimu.
Vadinasi, galima sutikti, kad dalies pirkėjų pritraukimas į Lenkijos prekybos centrus, sulėtina pasienio rajonų maisto mažmeninės prekybos tinklų vystymąsi, tačiau dėl to aukoti nemažą dalį visos šalies biudžeto pajamų neatrodo protingas sprendimas.
Taigi, fragmentiniai mokesčių sistemos keitimai (o PVM lengvata atskirai produktų grupei ir būtų toks sprendimas) dažnai sukuria mažai naudos ir sukelia nepageidaujamų šalutinių efektų.
EKT direktorius ir vadybos konsultantas Gintas Umbrasas
