Nors filmo pavadinimas – „Mūšis dėl Sevastopolio“, tačiau oficialus tinklalapio forumcinemas.lt aprašymas skelbia, kad matysime veiksmo / romantinę / biografinę / juostą apie Sovietų sąjungos snaiperę Liudmilą Pavličenko, jos meilės reikalus, baimes, netektis, draugystę su Eleonora Ruzvelt.
Prie ko čia mūšis dėl Sevastopolio sunku pasakyti nemačius filmo. Tačiau „Mūšis dėl Sevastopolio“ recenzijoje, buvaukine.lt portale, rašoma, kad „atsižvelgus į filmo pavadinimą, mūšio dėl Sevastopolio mes taip ir nepamatome“.
Skleidžia politinę žinią
Kino naujienų ir filmų recenzijų tinklalapio buvaukine.lt direktorius Darius Voitukevič sako, kad Rusijos veiksmai Ukrainoje, Krymo pusiasalio okupacija ir aneksija – visiškai nepateisinami ir kiekvienas filmas, atkeliaujantis iš Rusijos, – vertinamas itin skeptiškai.
„Žinoma, nereikia būti naiviems. Kariniai filmai (istoriniai ar šių dienų) turi propagandos prieskonio. „Mūšis dėl Sevastopolio“ apžvalgoje (apžvalgą galite pažiūrėti čia) minėjome, kad propagandos, priešingai nei kituose rusų filmuose, – tikrai labai mažai. Kiek tiksliai jos yra galėtų paaiškinti šia tema dirbantys kompetentingi asmenys Lietuvos kariuomenėje, bet mums, kino vertintojams, filmas pasirodė sąlyginai neutralus.
Pirmiausia todėl, kad filmas buvo kuriamas kartu su ukainiečiais. Antra, šis filmas yra daugiau moters išgyvenimo ir likimo drama su skausminga meilės istorija. Reiktų atsižvelgti ir į tai, kaip nešališkai parodomas Liudmilos Pavličenko ir Eleonoros Ruzvelt santykis. Tiksliau – kaip teigiamai. Greičiausiai filmas skleidžia politinę žinią, bet ji yra iš Ukrainos pusės ir skirta Vakarų valstybėms – tai kvietimas imtis ryžtingų veiksmų ir nelaukti. Ta žinia perteikiama Liudmilos pasakytoje citatoje, kurią galite pamatyti ir štai šiame anonse (anonsą galite pažiūrėti čia).
Taigi, bendrai žiūrint į šio filmo pasirodymą prieš gegužės 9-ąją, manome, kad tai nėra tas filmas, dėl kurio turėtume nerimauti. Gal sutapimas ir yra neraminantis, bet manome, jog tai tik marketinginis ėjimas, nieko daugiau“, komentavo kino kritikas D.Voitukevič.
Ažiotažas dėl pavadinimo
„Filmo dar nemačiau, nes jį gavome prieš keletą valandų, tačiau prieš priimdami sprendimą, rodyti ar nerodyti šį filmą, skaitėme daug informacijos. Filmas iš tiesų yra ukrainietiškas, o komanda jungtinė – Rusijos ir Ukrainos. 79 procentus šio filmo lėšų skyrė Ukraina.
Be to, kiek skaičiau rusų ir ukrainiečių kino kritikų apžvalgas bei tinklaraštininkų atsiliepimus, – jie propagandos šiame filme nemato. Filmo tikslas – parodyti, kad ne vien tik Rusija, bet ir Ukraina dalyvavo kare. Būtent viena iš kūrėjų ir režisieriaus minčių buvo ta, kad ne visi laurai turi būti skiriami Rusijai, nes Ukraina turėjo savo heroję Liudmilą Pavličenko.
Be abejo, Sovietų sąjunga ja naudojosi propagandiniais tikslais kaip kokia Žana d'Ark, nes ji buvo snaiperė ir tautos didvyrė, todėl L.Pavličenko buvo vežiojama po JAV, Kanadą tam, kad sakytų kalbas ir padėtų atidaryti tą vadinamąjį antrąjį frontą“, pasakoja „Multikino“ rinkodaros vadovas Raimundas Bilinskas.
Įdomu ir tai, kad ukrainietiškas filmo pavadinimas – „Nezlamna“ – išvertus į lietuvių kalbą reiškia „nepalaužtoji“, „nepalaužiamoji“, o filmo platintojai jį pervadino „Mūšis dėl Sevastopolio“.
„Tie, kurie matė filmą, sako, kad ten daugiau Liudmilos Pavličenko meilės istorija ir netektys, o mūšio dėl Sevastopolio iš viso nėra. Ir dabar šioje vietoje, mano galva, reikėtų sustoti, nes didžiausias klausimas, kodėl platintojas pasirinko būtent šitą pavadinimą „Mūšis dėl Sevastopolio“? Nors ukrainietiškai skamba „Nezlamna“ (liet. nepalaužtoji, nepalaužiamoji).
Žiūrint iš dabartinio istorinio taško – visi reaguojame į Krymo pusiasalio okupaciją ir aneksiją, Rusijos politiką, – tai čia ir reiktų suklusti. Nežinau ar platintojas sąmoningai, ar nesąmoningai pasirinko, bet Rusijoje filmas vadinasi „Bitva za Sevastopoli“ – štai čia galima įžvelgti grynai tą propagandinį dalyką, nes filmo platintojas Rusijai pasirinko šį pavadinimą, kad ateitų daugiau žiūrovų. Ir iš tiesų beveik du milijonai žiūrovų per nepilną mėnesį Rusijoje pasižiūrėjo šitą filmą. Matyt, čia marketinginis sprendimas ir visas šis ažiotažas kilo dėl pavadinimo“, aiškino „Multikino“ rinkodaros vadovas.
Dainai suteikta kita reikšmė
„Visų pirma, nesu matęs to filmo, tik apie jį girdėjęs, todėl negaliu komentuoti jo turinio. Tačiau kaip filmas buvo pateiktas rusų televizijoje ir spaudoje galima suprasti, kad visa tai yra skirta, pirmiausia, pabrėžti Novorosijos idėjai. Pabrėžtinai išnaudojant Novorosijos kai kuriuos vaizdus ir idealus, aišku, siekiant išaukštinti Sovietų sąjungą ir neparodyti jokio skirtumo tarp ukrainiečių ir rusų bei neabejotinai parodyti, kaip didvyriškai sovietų kariai gynė Sevastopolį nuo nacistinių okupantų.
Antra, įsivaizduoju, dėl ko tokia diskusija vyksta. Esu matęs tik filmo treilerius, o juose mane sudomino labiausiai tai, kad naudojama Viktoro Cojaus (grupės „Kino“ atlikėjo) daina „Gegutė“ (rus. Kukushka).
Viktoro Cojaus daina „Gegutė“ sukurta apie 1990-uosius metus, bent juo tuo metu dainuota. Apskritai, tai buvo tokia hipsterių daina, kuri skirta tų žmonių, kurie nesutampa su Sovietų sąjunga; kurie dalyvauja ar anksčiau dalyvavo Peterburgo saigono klubo, o po to ir Leningrado roko klubo aplinkoje. Pati daina, grupė ir atlikėjas buvo tai, kas demonstravo Rusijoje tokį radikalų atsinaujinimą. Lietuvoje, ko gero, būtų panašiausia į roko maršus, į tokį roko laisvės sąjūdį.
Po to šitą dainą perdainavo kita dainininkė Zemfyra, kuri garsėja savo pasisakymais prieš karą Donbase, Ukrainoje, tačiau „Gegutę“ ji perdainavo nurodydama į karą Čecėnijoje. Žinoma, karo Čečėnijoje vaizdas taip pat buvo toks labai kritiškas ir adresuotas neaišku kam, veikiau ten nėra pasisakoma už Čečėnų nepriklausomybę, o per pačią dainą parodoma didžiulė drama, kas dedasi su žmonių sielomis ir kad tai nesutampa su karu; kad karas yra absurdas – daina labai dramatiška.
Ir galų gale ta pati daina „Gegutė“ buvo perdainuota Polinos Gagarinos filmui „Mūšis dėl Sevastopolio“. Ir dabar klausausi, iš pat pradžių net neatpažinau, paskui nustebau, kad ji skamba visai kitu motyvu, turint omeny, kad net galima suprasti, kad šita daina jau yra adresuojama Novorosijos herojams ir įgauna staiga tokį netikėtą skambesį, ir skiriama kovai būtent už Sovietų sąjungą. Aišku, kad grupės kino ir Viktoro Cojaus gerbėjai (kiek žiūrėjau internete) yra labai nustebę dėl tos dainos transformavimo ir išnaudojimo, bet tai tik rodo, kaip šiuolaikinė pop kultūra gali bet kokią hipsterišką, pogrindinę, rezistensinę dainą paversti savo klipu“, apie dainos transformacijas pasakojo Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis.
Pasak prof. Gintauto Mažeikio, „neatsitiktinai šiomis dienomis Viktoras Cojus Rusijos Dūmos yra kaltinamas kaip Amerikos agentas, netgi kaltinama, kad jo pagrindinės ar visos dainos buvo sukurtos JAV. Ir platinama labai bloga ir neigiama nuomonė apie Viktorą Cojų“.
Filmas atitinka visus ES reikalavimus
Lietuvos kino centro (LKC) direktorius Rolandas Kvietkauskas aiškina, kad visi filmai, rodomi Lietuvoje, privalo būti indeksuojami ir tada registruoti nustatyta tvarka.
„Filmas yra pateiktas registruoti nustatyta tvarka ir tik užvakar pabaigtos procedūros, kaip minėjau, jis turi būti indeksuojamas ir tik tada gali būti registruojamas. Šiandien registre jau bus užfiksuotas. Filmo platintojai yra „Top Film“, Latvijos kompanija. Pagal visus ES reikalavimus tokie subjektai gali teikti filmus registrui, jeigu jie turi teisę, t.y. turi filmui licenciją. Jie mums pateikia dokumentus, sutartis, pagal kuriuos jie įrodo, kad jie turi teisę šitą produktą platinti. Filmui yra suteiktas N-13 indeksas“, sako LKC direktorius.
Šiuo atveju LKC dalyvauja tik tai nustatydamas indeksus arba jų nesuteikdamas. Jei filmas nėra indeksuojamas, jis negali būti rodomas – tai reiškia jį galima būtų pripažinti smurtiniu, pornografiniu ir t.t.
„Įvertinti patį kūrinį, ar jis propagandinis, – galima tik pradėjus vienokį ar kitokį teisinį tyrimą. Šiuo atveju, jei pasirodytų, kad šis kūrinys pažeidžia teisės aktus, kuriais yra draudžiama skleisti atitinkamą informaciją, – tai tik tokiu atveju gali būti ta informacija uždrausta ar apribota“, paaiškino R. Kvietkauskas.
