Nukirsta šaka
Dar ne taip seniai daug kas (tenka pripažinti, kad ir šio teksto autorius) manė, jog Krymo okupacija ir kiti agresyvūs Rusijos veiksmai, nukreipti prieš Ukrainą, gali būti nebent fantastinio pobūdžio prielaida. Tikėtis tokio reikalų posūkio buvo itin sunku pastaruoju metu, nes atrodė, jog Maskva pagaliau atrado kitokį veikimo būdą, kurį labai pasistengus būtų galima apibūdinti kaip švelniąją (arba minkštąją) galią.
Klasikinė švelnioji galia apibrėžiama kaip „valstybės gebėjimas siekti savo interesų remiantis ne karine jėga, o gebėjimu įtikinti kitas valstybes ir visuomenes sekti jos ekonominiu, socialiniu, kultūriniu pavyzdžiu“ („Politikos mokslų enciklopedinis žodynas“). Su šia galios atmaina Rusijai visada sunkiai sekėsi. Kietoji, arba klasikinė, galia Maskvai visais laikais buvo suprantamesnė ir patrauklesnė nei mistinė švelnioji galia, kurią naudoti itin įgudo Vakarų pasaulis.
Tačiau Kremlius bandė mokytis ir švelniosios galios principų ir net pasiekė šiame fronte laimėjimų. 2013 metai Rusijai buvo gana sėkmingi tarptautinės politikos plotmėje. Jai pavyko blokuoti aktyvesnius galimus Vakarų veiksmus prieš Siriją, „įkalbėti“ jungtis prie Muitų sąjungos Armėniją ir „įtikinti“ dabar jau buvusį Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovyčių nepasirašyti Asociacijos sutarties su Europos Sąjunga.
Prie švelniosios galios laimėjimų galima priskirti ir Muitų sąjungą, kurios pagrindu jau po kokių metų buvo planuota sukurti glaudesnį geopolitinį susivienijimą – EES. Šis susivienijimas Rusijai turėtų ir tam tikrą simbolinę reikšmę, nes iš dalies atkurtų geografinius Sovietų Sąjungos, kurios taip ilgisi Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, kontūrus ir pakeistų neveiksnią Nepriklausomų valstybių sandraugą.
Švelniosios galios laimėjimai tęsėsi ir 2014 metų pradžioje. Rusišku tokio pobūdžio galios triumfu galima pavadinti olimpines žaidynes Sočyje. Ši sporto šventė, be abejonių, pozityviai paveikė Rusijos įvaizdį pasaulyje, tačiau savo veiksmais Ukrainoje Maskva sugebėjo akimirksniu išbarstyti visą teigiamą šio globalaus renginio efektą. Žiūrint iš švelniosios galios pozicijų, Rusija nukirto šaką, ant kurios ji jau buvo pradėjusi įsitaisyti. Tačiau Kremliuje, ko gero, niekas taip nemano.
Patikima galia
Galima bandyti atspėti motyvus, kurie vertė Maskvą elgtis taip, kaip ji elgėsi pastaraisiais mėnesiais. Tikriausiai esminis argumentas būtų tai, kad Kremlius niekada netikėjo ir, matyt, nepasitikėjo švelniąja galia. Net naujausiojoje istorijoje Rusija dažniausiai bandydavo spręsti sau aktualius klausimus pasitelkdama kietosios galios priemones. Čia verta paminėti ir abu Čečėnijos karus, ir nesibaigiančią antiteroristinę operaciją Šiaurės Kaukaze (tuo juokingiau girdėti Maskvos priekaištus Kijevui dėl antiteroristinės operacijos Ukrainos rytuose), ir karinius veiksmus prieš Gruziją 2008 metų rugpjūtį.
Pradėjusi aktyvius veiksmus Ukrainoje, Maskva akivaizdžiai nusprendė rizikuoti, o reikalui esant – ir paaukoti galimus geopolitinius laimėjimus. Tiesioginė Ukrainos „sudorojimo“ nauda Rusijai pasirodė esanti didesnė nei miglotos švelniųjų laimėjimų perspektyvos. Be to, Maskvos veiksmus Ukrainoje galima nagrinėti ir per EES prizmę.
Šiandien jau atrodo, kad krizės Ukrainoje atveju dabartinė Rusijos valdžia tiesiog negalėjo veikti kitaip. Okupuodama Krymą Rusija simboliškai išsigydė savo istorinę ir politinę traumą: šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje perduotas tuometei Ukrainos TSR pusiasalis, žlugus Sovietų Sąjungai, tapo „svetima žeme“. Krymo „atgavimas“ turėjo labai didelę simbolinę reikšmę, kurios potencialas dabar aktyviai išnaudojamas vidinei Rusijos propagandai.
Taip pat nėra didesnių abejonių, kad visi veiksmai, kuriais siekiama destabilizuoti situaciją Ukrainoje ir suskaldyti šią valstybę, yra Rusijos bausmė nepaklusniai kaimynei. Dabartinė Rusijos valdžia patologiškai bijo vadinamųjų spalvotųjų revoliucijų. Pirmoji tokio pobūdžio Kremlių rimtai išgąsdinusi ir įsiutinusi (dėl to, kad tapo geopolitiniu Kremliaus pralaimėjimu) buvo Oranžinė revoliucija Kijeve. Dabar bauginantis Maskvą pilietinis aktyvumas ir vėl kunkuliavo Ukrainos sostinėje, buvo apėmęs ir didžiąją šalies dalį. Tad savo veiksmais Ukrainoje Rusija siekia parodyti (pirmiausia – savo piliečiams), kad tokio pobūdžio maištas prieš valdžią geruoju nesibaigia.
Kaip minėta, įvykius Ukrainoje galima interpretuoti ir EES projekto kontekste, o tiksliau, dviejų geopolitinių galių – Europos Sąjungos ir potencialios EES – dvikovos kontekste. Žiūrint iš šio taško, Ukraina yra potencialus „grobis“ arba galima buferinė zona. Maskvos taktika čia irgi gana aiški: pirmiausia neleisti Ukrainai suartėti su Europos Sąjunga (toks suartėjimas Kremliui reikštų Ukrainos praradimą). Kitas svarbus taktinis veiksmas – galimas dalies Ukrainos teritorijos atplėšimas ir mitinės Naujosios Rusijos (Novorosijos konceptas) sukūrimas šioje teritorijoje. Šis geopolitinis naujadaras potencialiai irgi galėtų prisijungti prie Muitų sąjungos, o vėliau tapti EES dalimi. Todėl Maskvai jos veiksmai nesukelia jokio kognityvinio disonanso.
Sunerimę sąjungininkai
Tačiau žiūrint į įvykius Ukrainoje tam tikrą kognityvinį disonansą patiria artimiausios Rusijos sąjungininkės – pirmiausia Muitų sąjungos nariai Baltarusija ir Kazachstanas. Tai rodo svyruojanti ir nelabai aiški (Baltarusijos iš esmės ambivalentiška) šių šalių pozicija dėl įvykių Ukrainoje.
Nerimauti abiem valstybėms yra dėl ko. Pirmiausia, Maskvos veiksmai byloja apie tebeegzistuojančias (ar atgimstančias) imperines ambicijas. Be to, šios ambicijos yra ne modernaus (pavyzdžiui, Europos Sąjunga kartais vadinama „moderniąja imperija“), o klasikinio pobūdžio. Tai leidžia numanyti, kad EES rizikuoja tapti ne Europos Sąjungos, o Sovietų Sąjungos analogu.
Be to, ir Baltarusija, ir Kazachstanas gali bandyti situaciją Ukrainoje taikyti sau. Pavyzdžiui, Rusijoje įprasta baltarusius vadinti broliška tauta, bet visai neseniai lygiai taip pat buvo vadinami ir ukrainiečiai, tačiau niekas nesutrukdė pakeisti šio apibrėžimo į „fašistus“ ir „banderininkus“, kai Maskvai to prireikė.
Nerimauti tenka ir Kazachstanui, nes šioje valstybėje egzistuoja vadinamoji šiaurės Kazachstano problema. Čia dominuoja etniniai rusai, tai teikia šiaurės Kazachstanui panašumo į rytinę Ukrainos dalį.
Galima teigti, kad Baltarusijai ir Kazachstanui tenka laviruoti tarp objektyvios geopolitinės realybės (ir grėsmių sau) suvokimo bei pavojaus neįtikti Rusijai. Kita vertus, šį laviravimo meną neblogai yra išmokę ir Minskas, ir Astana. Sunku pasakyti, kiek Baltarusijai ar Kazachstanui gali grėsti „Ukrainos scenarijus“. Juk Ukraina pastaruosius kelis dešimtmečius svyravo tarp geopolitinės įtakos zonų Rytuose ir Vakaruose, o Baltarusija ir Kazachstanas beveik visą tą laiką Maskvai buvo „savi“. Dėl šios priežasties ir Kazachstanui, ir Baltarusijai (ypač jai) santykiuose su Maskva leidžiama daugiau nei kitiems.
Tai parodė ir balandžio pabaigoje įvykęs Muitų sąjungos šalių narių vadovų susitikimas Minske. Buvo planuojama, kad šiame susitikime bus galutinai sutarta dėl EES sukūrimo; tai leistų paversti šį projektą realybe jau nuo kitų metų sausio 1 dienos. Tačiau susitikimas baigėsi be laukto rezultato. Didžiausias nuopelnas dėl to tenka Baltarusijos vadovui Aliaksandrui Lukašenkai, kuris tradiciškai bandė išsiderėti sau ir savo valstybei papildomų ekonominių preferencijų. Po susitikimo pradėta kalbėti apie tai, kad realus EES sukūrimas įvyks ne kitais metais, o artimiausiame dešimtmetyje – iki 2025 metų. Palyginti su anksčiau įvardijama EES atsiradimo data, tai milžiniškas žingsnis atgal.
Tačiau Kremlius dar turi vilčių, kad susitarimas dėl EES gali būti pasirašytas Aukščiausiosios Eurazijos Tarybos susitikime Astanoje gegužės 29 dieną. Bet ir čia Maskvai tai pasiekti bus nelengva (jei apskritai pavyks). Po Rusijos veiksmų Ukrainoje, kad ir kokia būtų buvusi pirminė pozicija, Baltarusija ir Kazachstanas turi daugiau objektyvių ir subjektyvių argumentų prieš EES nei anksčiau. Be to, Sovietų Sąjungos analogas politiniam ir kariniam Maskvos dominavimui nereikalingas nė vienai iš šių šalių: autoritariniai jų lyderiai labiau už viską bijo prarasti didžiausią savo turtą – absoliučią valdžią, o imperinės Rusijos ambicijos aktualizuoja tokią grėsmę.
