Velykinis stalas neįsivaizduojamas be margučių, žalumynų, avinėlio, kuris kepamas iš tešlos ar daromas iš sviesto, teigia Lietuvos liaudies kultūros centro papročių ir apeigų poskyrio vadovė etnologė Nijolė Marcinkevičienė. Anot jos, kiekvienas daiktas ar valgis, atsidūręs ant šventinio stalo, turėjo gilesnę prasmę, simbolizavo pilnatvę, gerovę, siekį, kad tais metais nieko netrūktų.
Anot N. Marcinkevičienės, Velykos simbolizuoja tikrąjį stebuklą – ne tik Jėzus Kristus prisikelia iš numirusiųjų, bet ir pavasarį grūdas iš tos žemės, kuri dar neseniai buvo sukaustyta gruodo, kelia savo želmenį.
„Stebima labai graži tendencija – šitą stebuklingą laiką panaudoti taip, kad ir žmogaus gyvenime įvyktų stebuklas ar bent jau kad viskas eitų geryn, o ne blogyn. Ir viskas tam pajungta“, – pastebi etnologė.Jos teigimu, kiekvienas daiktas, atsidūręs ant velykinio stalo, turi savo gilesnę prasmę. „Kad ir pati staltiesė primena lino kančią, lino stebuklingumą. Žinome iš legendų, kad jis velnius, piktas dvasias nubaido. Tai taip pat ir lino pagerbimas ant stalo“, – pasakojo N. Marcinkevičienė.
Pasak etnologės, visoje Lietuvoje žmonės iš miško parsinešdavo augalų, kaip ir žiemkenčiai iškentėjusių žiemą – bruknienojų, meškauogės, eglės, kadagio šakelių, net pernykščių žemuogės lapelių.
„Viskas, kas dar žaliuoja, kas iškentėjo sunkią žiemą ir pranašauja, kad toliau bus daug žalumos, atsiduria ant šito stalo. Ypač žemaičiai, Mažoji Lietuva mėgo viską išpuošti – ir kumpį, ir sūrį ir sviestą“, – kalbėjo ji.
N. Marcinkevičienė pastebi, kad kai kur, ypač – Vakarų Lietuvoje, populiaru Velykoms sprogdinti medžių šakeles.
„Dabar užėjus į namus, pas dažną matysime, kad berželių rykštelės stovi kažkur kampe ir laukia savo laiko. Gluosnis, ypatingai blindė –dzūkų, Rytų Lietuvos augalas. Jį gerbė per Verbų sekmadienį, ir dalį paliko, kad gražiai žaliuotų. Taip pat madinga dubenyje pasisėti avižų, į kurių želmenis bus galima padėti patį gražiausią margutį“, – kalbėjo etnologė.
Pats svarbiausias Velykų simbolis – kiaušinis, taip pat simbolizuojantis stebuklą. „Jis toks pilnas, kad gyvenimas būtų pilnas, o be to, per Velykas jis yra gražus“, – pastebi N. Marcinkevičienė.
Anot jos, vėl sugrįžta paprotys ant stalo dėti vadinamą kiaušinyką arba Velykų eglutę, kur vieliniuose lizdeliuose puikuojasi 12 pačių gražiausių margučių.
„Taip tarsi atiduodama duoklė 12 mėnesių. Jie pagerbiami ir prisimenami, kad ir kitais metais kiekvienas mėnuo turėtų ką gera atnešti žmogui“, – tvirtino etnologė.
Jos teigimu, tikima, kad ant Velykų stalo pabuvęs margutis yra stebuklingas. „Dar ne taip seniai žmonės stengėsi vieną margutį padalinti visai šeimai, kad visi gyventų draugiškai. Netgi buvo tikima, kad jei užeis koks blūdas, jei gyvenimo kelyje pasiklysi, tereikia prisiminti, su kuo dalinaisi tą margutį, kas šalia sėdėjo, ir vėl išeisi į tiesų kelią“, – pasakojo N. Marcinkevičienė.
Pasak jos, gausus Velykų stalas simbolizuoja pilnatvę, gerovę, siekį, kad tais metais nieko netrūktų. Net valgiai ant jo būdavo dedami nepjaustyti.
Etnologė pastebi, kad rengiantis Velykoms, kiekvienas žingsnis, kiekvienas valgis turi gilesnę prasmę.
„Kiauliena ant stalo atsidurdavo todėl, kad kiaulė moka knisti, o greitai prasidės arimas. Ne tik todėl, kad žmonės septynias savaites pasninkavo ir reikės stipriai užvalgyti. Valgydavo riebiai, kad gyvenimas būtų sotus. Viskas simboliškai nukreipta į tai, kad būtų geriau“, – sakė N. Marcinkevičienė.
Anot jos, Velykų stalas neįsivaizduojamas ir be avinėlio – kartais jį iškepdavo iš tešlos, kartais padarydavo iš sviesto, kartais tiesiog sviestą su šaukštu pagražindavo, padarydavo bangelę, vilnelę.
„Avinėlis yra Jėzaus Kristaus aukos, pavasario simbolis. Šalia avinėlio padėta raudona vėliavėlė – tai pergalės simbolis ne tik krikščioniška prasme, bet ir pavasario pergalės, pavasario atėjimo simbolis“, – pasakojo etnologė.
