Karas Gruzijoje į Europos darbotvarkę grąžina energetinio saugumo klausimą
Europos Sąjunga oficialiai dėl šios žinios suka galvą ne daugiau nei pasaulio naftos prekybininkai, kurie iki šiol nekreipė dėmesio į žinias apie dviejų per Gruziją einančių naftotiekių uždarymą. Juk, anot Komisijos, Europa iš Azerbaidžano per Gruziją importuoja mažiau nei 3 proc. naftos, ir visiškai neįsiveža dujų. Todėl Europos Komisija apsiribos „atidžiu situacijos stebėjimu“.
Tačiau, kaip skundėsi vienas Europos diplomatas, eurokratai į pastaruosius įvykius Kaukaze nežiūri „per energetinę prizmę“. Kai kurie jo kolegos tikrai įtaria, kad pagrindinis Rusijos įsiveržimo į Gruziją tikslas buvo parodyti jos, kaip naftos ir dujų tranzito šalies, pažeidžiamumą. Europos šalys seniai svajojo užsitikrinti Kazachstano ir Turkmėnistano dujų tiekimą per Gruziją einančiu dujotiekiu. Ši trasa apeitų Rusiją, kontroliuojančią visus naftotiekius ir dujotiekius tarp Centrinės Azijos ir Europos ir tokiu būdu padarytų Europos dujų atsargas mažiau priklausomas nuo didžiosios šalies malonės. Karas Gruzijoje mažų mažiausiai išryškino regiono nestabilumą, ir tuo pačiu atskleidė, kaip sunku šį planą įgyvendinti.
Rusija neabejotinai yra didžiausia naftos ir dujų tiekėja Europos Sąjungai. Praeitais metais iš Rusijos į ES buvo importuota 38 proc. dujų ir 33 proc. naftos. Kai kurių Europos šalių – ypač buvusių sovietinių respublikų ir satelitinių valstybių – energetika iš esmės priklauso nuo Rusijos. Kadangi Europoje, kaip ir Norvegijoje, kuri yra antroji pagal dydį energijos tiekėja Europai – naftos ir dujų gavyba mažėja, ES priklausomybė nuo Rusijos tik didės. Tarptautinė energetikos agentūra (angl. IEA – International Energy Agency), didžiųjų energijos vartotojų stebėtoja, prognozuoja, kad iki 2030 m. Europos dujų importas padvigubės – ir didesnė nei įprasta dalis dujų atkeliaus iš Rusijos.
Rusija keletą kartų jau pademonstravo ryžtą naftą ir dujas naudoti kaip politinį įrankį. 2006 m. pradžioje ji nutraukė dujų tiekimą Ukrainai, kuri savo ruožtu pradėjo nuvoginėti Vengrijai ir Italija skirtas dujas. Rusija taip pat nutraukė naftos tiekimą Lietuvai ir sustabdė Baltarusijos bei Gruzijos aprūpinimą dujomis. Ne per seniausiai Rusija perpus sumažino naftos tiekimą Čekijai naftotiekiu „Družba“ – tokį žingsnį galima interpretuoti kaip bausmę už čekų pasiryžimą leisti dislokuoti savo teritorijoje JAV planuojamos priešraketinio skydo sistemos radiolokacinę bazę.
Nepaisant dažnų principingų kalbų, į šiuos įvykius Europa reagavo neryžtingai ir nevieningai. Stambios Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos (neskaitant kitų šalių) energetikos kompanijos, siekdamos apsaugoti savo dujų atsargas, suskubo pasirašyti ilgalaikes sutartis su Rusijos valstybės kontroliuojamu dujų gigantu „Gazprom“. Silpstant bandymams rasti energetinę alternatyvą Rusijai, tarp siekančiųjų prisijungti prie „Gazprom“ energetikos sistemos vyksta stumdymasis.
Irakas ir Iranas abu turi dujų atsargų, tačiau ES nelinkusi bendradarbiauti su pastaruoju dėl jo branduolinių užmojų, o su Iraku negali prekiauti dėl šios šalies nestabilumo. Nieko gero ir tai, kad bet bendradarbiaujant su Iranu, Iraku ar Kaspijos regionu, dujotiekiai eitų per Turkiją, kurios santykiai su Europa vis labiau šąla, o su Rusija – tampa šiltesni.
Europos Komisija norėtų, kad pavienės šalys sumažintų savo pažeidžiamumą dujų tiekimo pertrūkio atveju, glaudžiau integruodamos didžiąja dalimi vieną nuo kito atskirtus nacionalinius energetikos tinklus. Siekdama įveikti didžiųjų dujų kompanijų nenorą investuoti į dujotiekius – o tai joms reikštų didesnę konkurenciją, - Komisija pasiūlė priversti jas parduoti savo skirstomuosius tinklus. ES vyriausybės vis dėlto pasiekė kompromisą, kad tinklai ir toliau priklausytų dujas pardavinėjančioms bendrovėms, bet šie du verslai turėtų būti vykdomi atskirai. Tačiau Europos Parlamentas tokį planą atmetė, palikdamas šį „operatorių atskyrimą“ aklavietėje.
Be to, vyksta diskusijos dėl suskystintų dujų importo iš tolimesnių kraštų. Tačiau reikiamos infrastruktūros įrengimo kaštai labai smarkiai išaugo, ir daugelį siūlytų projektų jau planavimo fazėje ištiko bėdos. Po karo su Gruzija Europos vyriausybės turės iš naujo peržiūrėti šias idėjas. Kai kurie stebėtojai paskutiniuose neformaliuose susitikimuose pajuto didesnę nei anksčiau ES vienybę ir apsisprendimą dėl Rusijos. Paguodžia ir tai, kad Sovietų Sąjunga viso Šaltojo karo metu niekada nebuvo nutraukusi dujų tiekimo Europai. Galų gale juk Rusija, kaip ir Europa, yra priklausoma nuo dujotiekių, ir neturi galimybės lengvai siųsti savo dujas bet kur kitur.
Parengta pagal The Economist
