Vilija Andrulevičiūtė, LRT.lt
Krašto apsaugai skirti 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) Lietuva negali ir negalės, kol šalies biudžeto dydis neatitiks jos išsivystymo lygio ir nebus įvykdyta mokesčių sistemos reforma, sako ekonomikos ekspertas Raimondas Kuodis. Ekonomistas Nerijus Mačiulis teigia, kad augančios ekonomikos generuojamų pajamų nukreipimas į krašto apsaugą 2 proc. rodiklį pasiekti leistų per penketą metų su sąlyga, kad beveik jokiai kitai sričiai finansavimas nedidėtų.
Pasak naujienų portalo LRT.lt kalbintų ekonomistų, teoriškai padidinti krašto apsaugos finansavimą yra gana paprasta, tačiau praktiškai – atsitrenkiama į įvairių kitų įsipareigojimų, mokesčių nesurinkimo, neefektyvaus lėšų paskirstymo bei chaotiško išlaidų planavimo sieną.
Ekonomistas Romas Lazutka pažymi, kad politikai eskaluoja krašto apsaugos finansavimo didinimo klausimą tol, kol patiems netenka atsisėsti į valdžios kėdę: „Vis garsiau pasigirsta patriotų kalbos apie tai, kad reikia didinti krašto apsaugos finansavimą. Bet tos patriotų kalbos, turiu mintyje valdžios patriotus, prasilenkia su darbais. Politikai sako, kad reikia rūpintis didesniu finansavimu, bet kai jie turi valdžią, to nedaro.“
Didžiausia kliūtis – prastas mokesčių surinkimas
Pasak R. Kuodžio, Lietuvos biudžetas jau keliolika metų neatitinka šalies išsivystymo lygio, o mokesčių surinkimas, palyginti su BVP, yra mažiausias Europos Sąjungoje (ES), todėl negalime vykdyti tarptautinių įsipareigojimų – gynybai skirti pakankamai lėšų. Ši padėtis pasikeisti negali, kol nėra vykdomos sisteminės reformos.
„Krašto apsaugai negalime skirti tiek, kiek reikalauja NATO, nes mūsų biudžetas yra labai mažas. Kelias į tarptautinių įsipareigojimų vykdymą turi būti tiesiamas per mokesčių reformą ir šalies biudžeto dydžio suderinimą su valstybės apsiimtomis funkcijomis. Kol to nebus, kalbėti apie 2 proc. BVP krašto apsaugai iš esmės yra utopija. Galime tą mažą paklodę tampyti kaip norime, bet jei ją stipriai nutempsime į krašto apsaugos pusę, pliką vietą turėsime kažkur kitur“, – sako R. Kuodis.
Per mažą valstybės biudžetą, palyginti su BVP, prastą mokesčių surinkimą kaip nepakankamo krašto apsaugos ir daugelio kitų viešojo sektoriaus sričių finansavimo priežastį taip pat įvardija „Nordea“ ekonomistas Žygimantas Mauricas bei R. Lazutka.
„Mes mokesčių surenkame apie 27 proc. BVP, pavyzdžiui, estai – 32-33 proc. savo BVP. Jei surinktume tiek, kiek jie, jau kelias papildomas kariuomenes galėtume išlaikyti. O estai nėra jokie rekordininkai: ES vidurkis yra apie 40-42 proc. BVP. Kadangi pas mus taip mažai surenkama, asignavimų valdytojai šaukia, kad trūksta ir policijai, ir sveikatos, ir socialinei apsaugai“, – kalba R. Lazutka.
Ekonomisto teigimu, reikia tiesiog rinkti mokesčius, sumažinti šešėlį, ir šios problemos nebeliks. Tačiau, anot R. Lazutkos, nėra panašu, kad valdžia iš tiesų rimtai dorotųsi su mokesčių surinkimo problema.
Ž. Mauricas sako, kad, jei ši mokesčių nesurinkimo tendencija tęsis ir toliau, per artimiausius metus krašto apsaugos finansavimą galbūt pavyktų padidinti viena ar keliomis dešimtosiomis procento, bet pasiekti Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ekspertų rekomenduojamus 1,3 proc. BVP bus tikrai sunku.
Siūlo išnaudoti ekonomikos augimą
Anot „Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto N. Mačiulio, gynybos finansavimą padidinti iki 1,3 proc. BVP sąlyginai nėra labai sudėtinga užduotis.
„Papildomai reikėtų skirti maždaug pusę milijardo litų. Augant ekonomikai, jei prieaugis būtų skiriamas krašto apsaugai, teoriškai tai būtų galima pasiekti per vienerius metus. Bet praktiškai tai įgyvendinti būtų sunku, nes valstybė turi kitų įsipareigojimų, kurie „suvalgys“ nemažai biudžeto pajamų prieaugio“, – mintimis dalijasi N. Mačiulis.
Jo skaičiavimais, nepaminant visų kitų valstybės tikslų, pasiekti 1,3 proc. BVP finansavimą krašto apsaugai būtų galima 2017-aisiais. O kad šis rodiklis padidėtų iki 2 proc. BVP, prireiktų dar poros metų. Tačiau ekonomistas pabrėžia, kad bene pagrindinė problema, susijusi su tokiu krašto apsaugos finansavimo didinimu būtų tai, jog beveik jokiai kitai sričiai finansavimas negalėtų didėti.
R. Lazutka taip pat neatmeta galimybės išnaudoti natūralų ekonomikos augimą. „Jei ekonomika per metus auga apie 3 proc., tai pusę to reikėtų skirti, ir būtų su kaupu“, – sako jis.
Galima išeitis – viešųjų finansų perskirstymas
Dar vienu galimu gynybos finansavimo didinimo šaltiniu N. Mačiulis įvardija lėšų perskirstymą. Tačiau ekonomistas neabejoja, kad, jei prasidėtų diskusija, kuriai sričiai sumažinti finansavimą, norint daugiau pinigų skirti krašto apsaugai, bendrą sutarimą rasti būtų beveik neįmanoma.
„Kad ir kurią sritį paliečiame, asignavimų valdytojus girdime sakant, kad finansavimas toms sritims ir taip yra nepakankamas. Todėl manau, kad sutarti, kur būtų galima sumažinti finansavimą, kad šis padidėtų krašto apsaugai, būtų labai sunku. Tačiau, mūsų vertinimu, Lietuvos viešajame sektoriuje esama tikrai pakankamai neefektyvių išlaidų. Tiek sveikatos apsaugos, tiek švietimo sistemose, kurioms išlaidos yra labai didelės, yra galimybių jas panaudoti efektyviau, o sutaupytas lėšas būtų galima nukreipti į krašto apsaugą“, – teigia N. Mačiulis.
Tačiau, pasak ekonomisto, perskirstant biudžetą reikėtų ne chaotiškai ir staiga bandyti sumažinti kitų sričių finansavimą ir nukreipti jį į gynybą, bet strategiškai planuoti ateitį. Taip pat, planuojant bent trejų metų biudžetą, reikėtų numatyti, kiek pajamų augimo biudžete būtų nukreipta į krašto apsaugos finansavimą.
Finansavimą didinti naujais mokesčiais nerekomenduoja
Jei nėra valios perskirstyti biudžeto lėšas ar ekonomikos prieaugį nukreipti į krašto apsaugos finansavimą, galima kalbėti apie mokesčių didinimą, sako N. Mačiulis. Tačiau privalu suprasti, kad padidinti ar įvesti nauji mokesčiai gali suveikti visai ne taip, kaip tikimasi – padidinus mokesčių tarifus, biudžeto pajamos nebūtinai padidėja.
„Nėra sprendimų, kurie be jokių neigiamų pasekmių padėtų padidinti finansavimą vienai sričiai, tačiau mokesčių didinimo alternatyvos nesvarstyčiau“, – pažymi N. Mačiulis.
R. Kuodis naujų mokesčių įvedimą, siekiant padidinti vienos ar kitos srities finansavimą, vadina fantazijos trūkumo ženklu: „Nauji mokesčiai yra desperacijos išraiška. Kai nenorima užsiimti rimtomis reformomis, bandoma priskabyti mokesčių labai keistose vietose. Tačiau pirmiausiai reikia sutvarkyti esamus mokesčius, o tuomet siūlyti naujus.“
Svarbiau – ne gauti, o žinoti, kur panaudoti
Ž. Mauricas atkreipia dėmesį į tai, kad didžiausią krašto apsaugos išlaidų dalį Lietuvoje sudaro personalo išlaidos, o investicijos į infrastruktūrą, karinę techniką – ganėtinai mažos. Jo teigimu, labai svarbu numatyti, ką norime pasiekti, didindami finansavimą.
„Pavyzdžiui, estai labai daug investuoja į informacinių technologijų plėtrą, virtualių atakų prevenciją. Jie yra pasirinkę labai aiškią strategiją. Mums galbūt taip pat reikėtų labiau specializuotis, pagalvoti, ką mes galime padaryti su tomis jau esamomis lėšomis, ir tuomet galvoti apie jų didinimą“, – kalba Ž. Mauricas.
Savo ruožtu R. Lazutka teigia manantis, kad 1,3 proc. BVP lėšų dydį krašto apsaugai įmanoma pasiekti per metus, tačiau būtų ydinga tiesiog skirti lėšas ir tuomet galvoti, ką su jomis daryti: „Reikia, matyt, tam tikro gynybos plano, įvertinti, kur reikalingos investicijos ir tuomet pasakyti, kiek reikia finansų. Turbūt neverta dvigubinti gynybos finansavimą per metus, jei lėšos nebus racionaliai išnaudojamos.“
