Apie ekologiją kalbama daug ir dažnai. Deja, bet vis dažniau ji tolsta nuo svarbiausios funkcijos – saugoti gamtą ir tampa mados, pasigėrėjimo prieš kitus simboliu bei manipuliacijų objektu siekiant suvilioti naivų pirkėją.
Jau keletą metų Lietuvoje vienas po kito dygsta ekologiški turgeliai, kylant maisto kainoms vis daugiau močiučių ir visai jaunų žmonių patys imasi auginti daržoves ir stengiasi kuo mažiau pirkti maisto iš didžiųjų prekybos centrų. Savo ruožtu net ir didieji prekybos centrai vis daugiau siūlo ekologiniais ženklais pažymėtų produktų. Bėda ta, kad tų ženklų gausybė, todėl atskirti, kuris produktas yra tikras, o kuris tėra reklaminė apgaulė gali būti itin sudėtinga.
Kaip atpažinti ekologišką produktą?
Lietuvoje ekologiškų maisto produktų ženklinimu ir sertifikavimu užsiima viešoji įstaiga „Ekoagros“. Šios įstaigos kokybės vadovas Tomas Demikis teigė, kad bendrą ekologiškų produktų ženklinimą turi visos Europos Sąjungos (ES) valstybės - tai yra medžio lapas, sudarytas iš žalių žvaigždučių.
„Šis ženklas atsirado 2010 m. liepą. Iki 2012-ųjų liepos yra pereinamasis laikotarpis, kai dar galima išleisti senąsias pakuotes. Po šitos datos parduotuvėse neturėtų būti jokių ES pagamintų ekologiškų produktų be oficialaus ženklo“, - aiškino „Ekoagros“ kokybės vadovas. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad ant ekologiško produkto pakuotės šalia šio ženklo privaloma nurodyti sertifikuojančios įstaigos kodo numerį ir žaliavos kilmės nuorodą. Kiekviena šalis narė gali dar dėti savo nacionalinius logotipus. Lietuvoje ant ekologiškai pagamintų produktų privalomas Ekologinio žemės ūkio ženklas.
„Bet kokie prierašai ekologiškas, eko, bio trumpiniai, gali būti teikiami tik pagal ekologiškų produktų reglamentą pagamintiems produktams. Negalima jų reklamuoti, jeigu produktas nėra sertifikuotas“, - kaip atskirti ekologiškus produktus nuo neekologiškų aiškino T. Demikis.
Ekologiją kontroliuoja net trys įstaigos
Pašnekovo aiškinimu, ekologiškų produktų kontrole Lietuvoje užsiima keletas tarnybų. Gamybinį procesą ir maisto produktų ženklinimą bei sertifikavimą prižiūri įstaiga „Ekoagros“, tačiau jos kompetencija baigiasi tuomet, kai produktas patenka į parduotuves. Tuomet jau kontrolės mechanizmas perduodamas į Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos rankas. Ekologiškų nemaisto produktų priežiūra šiek tiek užsiima Aplinkos apsaugos agentūra, tačiau T. Demikis pastebėjo, kad Lietuvoje tokios produkcijos ženklą turi tik „Utenos trikotažas“.
Balsas.lt susisiekus su Aplinkos apsaugos agentūros Kontrolės organizavimo ir taršos prevencijos įgyvendinimo skyriaus vyriausiąja specialiste Maryte Kuodyte moteris patvirtino, kad ekologiškų ne maisto produktų Europos Sąjungos ženklą – gėlę – turi vienintelė gamintoja Lietuvoje – „Utenos trikotažas“, tačiau jai sertifikatą yra išdavusi ne Aplinkos apsaugos agentūra, o kompetentinga įstaiga Danijoje, kuriai ir priskiriama įmonės kontrolė bei priežiūra.
Klausiama apie ekologiškus veido kremus, muilus, prausiklius, kitas higienos priemones, kurių gausu prekybos vietose ir kurie neturi ES ženklinimo, pašnekovė teigė, jog jų įstaigai nepriskirta jokia kompetencija prižiūrėti šių produktų tiekėjus ir gamintojus: „Galite pirkti kremus, kokius tik norite“.
Oficialiai ekologine ne maisto produkcija Lietuvoje turi teisę prekiauti 26 produktų grupių gamintojai iš užsienio šalių. Taip bent nurodoma Aplinkos apsaugos agentūros duomenų bazėje. Šie ekologiški produktai ženklinami Europos sąjungos gėle, visi kiti prekybos centruose parduodami ne maisto gaminiai, turintys etiketes, kad jie ekologiški, bet neturintys oficialaus ženklo – nėra pripažįstami kaip sertifikuoti, tačiau jų priežiūra, draudimas ar kontrolė nėra priskiriama niekam. Taip išeina, kad jei vartotojas tokius produktus perka, pats už juos ir atsako.
Maisto produkciją ekologiniais ženklais turi teisę žymėti apie 3 tūkst. Lietuvos ūkininkų ir apie 80 perdirbimo įmonių. „Ūkių skaičius antrus metus iš eilės šiek tiek mažėja, bet auga sertifikuotas plotas. Perdirbimo įmonių skaičius didėja, kiekvienais metais prisijungia naujų. Ūkių nors ir mažėja, tačiau jie stambėja, tada jiems lengviau konkuruoti“, - teigė ekologiškų maisto produktų ženklinimu užsiimančios organizacijos Lietuvoje atstovas.
Visa kita dalis močiučių daržuose ar ant kambario palangės namuose užaugintų produktų negali oficialiai būti vadinami ekologiškais. Tam, kad gautum oficialų sertifikatą, turi net tik atitinkamai prižiūrėti žemę, riboti naudojamas trąšas, bet ir įvykdyti begalę kitų smulkių taisyklių.
Ekologija, kaip būdas parduoti
Bendrovės „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ (EKT) strateginio planavimo bei marketingo srities ekspertas Edmundas Piesarskas, paklaustas, ar iš tiesų produkto skelbimas esant ekologišku padeda jį parduoti net ir tada, kai ekologiškumu net nekvepia, abejojo, ar visada veikia toks modelis: „Ekologiškumas šiandien yra mada. Jis labiau padeda kurti įvaizdį, prekinių vardų poziciją. Spėčiau, kad apie ekologiją daugiau yra kalbama ir madingai besižavima, tačiau, ar už tai papildomai sutinka vartotojai mokėti? Greičiausiai tik tam tikra jų dalis“.
Marketingo specialisto svarstymu, dauguma vartotojų ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje nėra tiek išprusę, kad galėtų atskirti, kuris produktas yra sertifikuotas kaip ekologiškas, o kuris ne. Dėl šios priežasties ir tenka išgirsti atvejų, kada uždraudžiama vieniems ar kitiems gamintojams naudoti ekologinius ženklus. „Turbūt, kad ne visada jie yra ir pagrįstai uždedami“, - teigė pašnekovas.
Klausimas, kiek ekologiškas produktas iš tiesų yra brangesnis už įprastu būdu pagamintą ir, ar yra svertai pamatuoti, kur kaina dirbtinai užkelta, o kur verta produkto, kurį perki – itin aktualus dažnam pirkėjui, ir ne tik ekonominių sunkumų metu. Juk uždirbdami nedaug, ne tik, kad nenorime, bet ir dažnas net negalime sau leisti mokėti brangiau.
„Kiek ekologiški produktai pagrįstai brangesni, būtų sunku pasakyti, tačiau man būtų įdomu pamatyti, kaip pirkėjai sureaguotų, jei ekologiškas produktas būtų pigesnis. Stereotipiškai žmogus supranta, kad ekologiškas produktas yra geresnis, net ir nelabai žinodamas kodėl. Pamačius paprastą produktą šalia, ant kurio nėra ženklų, kad jis ekologiškas, susidaro įspūdis, kad jis prastesnis. Pati ekologija kaip sąvoka yra gera, stipri. Kai mes ją pridedame prie vieno ar kito produkto – tai ir pats produktas tampa geresnis“, - dėstė E. Piesarskas.