2006-jų pavasaris daugelyje mūsų gyvenimo barų- pradedant politika ir baigiant sveikata- sukėlė tikrą sąmyšį. Švietimo srityje tokio daugiareikšmio sąmyšio ženklu tapo skandalinga centralizuotų, suvalstybintų, biurokratizuotų abitūros egzaminų sistemos avarija.
Žinome, kad visos taisyklės yra kuriamos sąžiningiems žmonėms. Žinome ir tai, kad nėra tokių taisyklių, kurių sukčius negalėtų sulaužyti. Nežinome tik vieno: kaip nekaltuosius nuo tų sukčių apsaugoti. Ir dar: svarbu, kad ne visų taisyklių sulaužymas gali grėsti gyvenimo trauma dešimtims tūkstančių jaunų žmonių, kaip šiandien atsitiko Lietuvos mokiniams. Galvokim apie tai, prieš tas taisykles kurdami.
Senai kartojama mintis, kad žmogaus ir visuomenės sąmonė sunkiausiai pasiduoda permainoms. Net staiga pakeitus santvarką ir įvedus naujus teisynus ne iš karto tai tampa žmonių savastimi. Negana suvokti, kas esi, ir įsivaizduoti, kuo norėtum tapti. Reikia dar daugelio aplinkybių sutapimo, valios, kantrybės ir išminties, kad nuo vieno būvio sąmoningai pereitume prie kito. Kaip išmintingai teigia portalo „Omni.lt“ apžvalgininkas Ignas Brazauskas, dar reikia pajėgti suprasti, kad kai kurios iš priežasčių, kodėl atlyginimai Londone didesni, yra bent tūkstančio metų senumo, o Lietuva vien per artimiausius 10 metų gali tikrai įveikti bent tris ketvirčius to atsilikimo.
Neretai gyvenimas pats savaime diktuoja to supratimo užduotis, tačiau dažniausiai atsakymus bando duoti visuomenės, ypač naujosios kartos ugdymo darbas. Neatsitiktinai prieš šešioliką metų ėmėmės linksniuoti švietimo reformos idėjas, kol galiausiai pritilome, pradėję skinti labai nevienodo skonio vaisius. Ugdymo ir apšvietos kelias, kuris nuo buvusio gyvenimo turėtų atvesti prie siekiamybės, yra klampus ir klastingas dėl vienos paprastos priežasties. Šiandienos švietimo baro svarbiausi darbininkai yra tie, kurie privalo ugdyti jaunąją kartą kitokią negu yra pati ugdančiųjų generacija. Tai užduotis pakartoti vieno pasakų barono žygį: išsitraukti save iš balos, nusitvėrus nuosavų plaukų.
Lietuvos švietimo vedliai, regis, vis dar repetuoja šauniojo Miunhauzeno vaidmenį. Vaizduotės ir orientyrų sumaištis yra kompensuojama kirvio ir buldozerio metodais, kitaip tariant, ieškant paprastų, jei ne primityvių, technologinių sprendimų, bandant nulieti vieną raktą, su kuriuo atsirakintų visų problemų durys. Taip sugadinami net geriausi sumanymai, kurie turi prasmę tik tada, kai suvokiamos visos žmogaus individualumo, skirtingumo, spontaniškumo ir tam tikro nenormalumo sąlygos.
Šiandien to nėra. Žmogiškoji įvairovė ir individualiosios skirtybės švietimo valdininkų galvose nustoja vertės. Nevisavertiškumo kompleksų kamuojama sistema darosi kampuota, menkaprotiškai uniformuota ir perdėtai griežta. Ji nepajėgi stovėti žmogiškosios individualybės ir skirtingumo akivaizdoje. Ji nepajėgi leisti gyvuoti išmintingai išimčiai. Vieno valdingo parašo užtenka, kad visi vaikai, sulaukę lemtingos septynmetystės tais pačiais kalendoriniais metais būtų brukami į pirmaklasių rikiuotę. Niekam nė motais, kad kai kuriems gruodinukams palaukti metus reikštų kitą, geresnę ugdymo ir gyvenimo kokybę.
Laisvoje Lietuvoje vis mažiau vertingas laisvas ir kitoniškas žmogus. Kadaise, entuziastingai bėgdami nuo aukštosiose mokyklose kerojančios korupcijos ir nuoširdžiai rūpindamiesi egzaminininių traumų prevencija pasirinkome centralizuotą valstybinių egzaminų sistemą. Nusikopijavome nuo škotų tai, ką pajėgėme savo protu suprasti. T.y. pasilikome šaltą ir abejingą testų kalbą, nutylėdami kitas, labiau žmogišką įvairovę atsiliepiančias gebėjimų patikrinimo priemones. Dėka to mokyklose pasiekėme kryžiažmogių ir testažmogių ugdymo psichozę. Negi kam nors paskutinėse Lietuvos vidurinių mokyklų klasėse dar rūpi ką nors šiame pasaulyje suprasti? Liko tik viena problema: kas bus nacionalinių testų eilutėse ir kokie korepetitoriai yra arčiausiai Vilniaus NEC bokštų, durų ir raktų skylučių?
Šiemetinis nacionalinio egzaminavimo skandalas primena karčią tiesą, kurios neturi užmiršti jokie švietimo visažiniai ir jokie pareigūnai. Ji skamba taip: visos valdžios korumpuojasi, o absoliuti valdžia korumpuojasi absoliučiai. Ar šiandien tūkstančiai traumuotų Lietuvos jaunuolių, ieškančių kelio į šviesą ir tiesą, neturi teisės apie tai priminti? Ar jie neturi teisės į savo unikalaus žmogiškumo ateitį?
