Ant kortos pastatyta ne vien Ukrainos ateitis, bet ir mūsiškė. Štai ko dauguma Vakarų lyderių neįstengia suvokti, didėjant statymams šioje bauginamoje viduržiemio geopolitinio pokerio partijoje.
Jeigu gruodžio 17-ąją Rusijos paskelbtas Rusijos reikalavimų sąrašas būtų priimtas, tai sugriautų NATO ir užbaigtų Jungtinių Valstijų kaip Europos saugumo garantės vaidmenį. Draudimas dislokuoti raketas aplinkinėse šalyse taip pat nutrauktų Amerikos saugumo ryšį su Japonija.
Rusija savo norų sąrašą paremia šiurkščia karo grėsme – ne vien smogti Ukrainai, bet ir, anot gynybos viceministro Andrejaus Kartapolovo, „prevenciniu smūgiu“ neįvardytiems „NATO taikiniams“. Kremlius savo ruožtu tiesiogiai susiejo savo naujos hipergarsinės raketos „Cirkon“ paleidimą per Kūčias su reikalavimais, pateiktais ankstesnę savaitę.
Tokie mafijos stiliaus grasinimai turėtų būti šaltai ignoruojami arba tvirtai atremiami. Sutikę derėtis Baltieji rūmai parodė, kad jų nervai neatlaikė.
Kiti pavojų įžvelgia aiškiau. Nuovokus Suomijos prezidentas Sauli Niinisto ir premjerė Sanna Marin naujametinėse kalbose pabrėžė savo šalies teisę pačiai rinktis saugumo aljansus, įskaitant narystę NATO. S. Niinisto į savo kalbą įtraukė ir rūpestingai suformuluotą priekaištą Europos Sąjungai už pasyvumą, kai Rusijos kelia grėsmę jos narėms, nepriklausančioms NATO. Be to, jis perspėjo, kad šalys, savo svarbiausiu prioritetu laikančios būtinybę išvengti karo, atsiduoda negailestingo pašaliečio malonei.
Tai iki skausmo tiesa. Nepaleidęs nė šūvio V. Putinas kol kas laimi visuose frontuose. Jo karinga užsienio politika duoda grąžos ir namuose. Kaip pažymi Rusijos ekspertė prancūzė Francoise Thom, „Pažeminimas, kurį atsiduodami despotizmui rusai jaučia savo širdyse, išblėsta, kai jie mato Vakarų pažeminimą – juk užsieniečiai taip pat lenkiasi Putinui.“
Rusijos pranašumas iš dalies grindžiamas sėkme, kai nes ji yra naftą eksportuojanti valstybė didelių energijos kainų laikais. Jos užsienio valiutos atsargos didėja. Sparčiai kylanti gamtinių dujų kaina Europoje pabrėžia žemyno priklausomybę nuo trečdalio tiekimo, gaunamo iš Rusijos.
Kita vertus, tai akcentuoja prastai apgalvotą energetikos politiką. Niekas mūsų nevertė uždaryti savo atominių elektrinių, šykštėti saugyklų pajėgumams ir ignoruoti alternatyvius išteklius. Niekas nevertė nusitiesti du dujotiekius Baltijos jūroje, padidinant mūsų priklausomybę nuo Rusijos. Patys tai pasirinkome, nes esame godūs, šykštūs ir aplaidūs. Esama ir kitų mūsų pačių susikurtų problemų, kaip antai: nesėkmingi karai Irake ir Afganistane, 2008-ųjų finansų krizė, politinis susipriešinimas ir nevykęs atsakas į COVIDą.
Visgi svarbiausias veiksnys – Kinijos iškilimas. Tai pakeitė, anot sovietų laikų dialektinio materializmo apologetų, „objektyvių jėgų sąryšį“. Jungtinėms Valstijoms gresia kova dėl išlikimo Ramiojo vandenyno regione. Tuo metu Europa nelinkusi aukoti savo prekybos ir investicijų ryšių su milžiniška Kinijos rinka. Mūsų politinei valiai silpstant Putino spaudimas tampa paveikesnis. Rusų apžvalgininkai atvirai kalba apie artėjančią Vakarų „besąlygišką kapituliaciją“.
Nepaisant visko, V. Putinas blefuoja. Visaverčiam puolimui prieš Ukrainą ir jos okupacijai reikėtų keturiskart daugiau karių, o ne 100 000, kuriuos jis jau sutelkė. Tai siaubingai brangiai kainuotų. Tuo metu karas su Vakarais būtų alinantis.
Privalome tai suprasti. Profesorė F. Thom atkreipia dėmesį į Rusijos propagandos kuriamą minčių labirintą, kuriame raginimai užtikrinti didesnį „saugumą“ iš tikrųjų reiškia „dominavimą“ ir „nebaudžiamumą“. Tikroji grėsmė Putinui – ne simbolinės NATO pajėgos Baltijos šalyse ar mokymų misijos Ukrainoje, o šventvagiškas reginys, kai žmonės naudojasi galimybe demokratiškai rinktis ir šalys savo noru jungiasi prie aljansų. Juo garsiau Putinas smerkia šias laisves, juo ryžtingiau turėtume jas branginti ir ginti. Suomija ir Ukraina neabejotinai tai daro. Norėčiau būti toks tikras ir dėl kai kurių kitų šalių.
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
