Vienas kelias iš čia veda į Jaltą: tai būtų geopolitinis didžiųjų valstybių susitarimas, toks, kokį Krymo kurorte 1945 metais sudarė karo meto sąjungininkės, apeinant šalis, kurias jis liečia labiausiai.
Kitas veda į Helsinkį: ten 8-ojo dešimtmečio pradžioje ir viduryje vyko sunkios, prieštaringos, bet galiausiai sėkmingos derybos dėl žmogaus teisių ir saugumo, kurios netikėtai nutiesė kelią sovietų imperijos žlugimui.
Būdamas smarkus paauglys maniau, kad Helsinkio variantas yra ne ką geresnis už Jaltos. Mainais už žodžiais paremtus pažadus dėl žmogaus teisių sovietų vadovybė įteisino Stalino užkariavimus Rytų Europoje, ypač Baltijos šalių. Kremlius taip pat priešinosi bet kokiems bandymams uždrausti užsienio trumpųjų bangų radijo transliacijų trukdymą – veiksmingiausią būdą mums pasiekti žmones už geležinės uždangos.
Aš buvau neteisus. 1975 metais Suomijos sostinėje sudarytas susitarimas privertė sovietų režimą atsigręžti į prieštaravimą tarp savo utopinių teiginių ir karo belaisvių stovyklą primenančios tikrovės. Susitarimas šiek tiek numalšino įtampą tarp Rytų ir Vakarų, nes juo buvo pripažintos Europos sienos (tiksliai neapibrėžtos), užkirstas kelias Vakarų Vokietijos revanšizmui – sovietmečio baubui, ypač Lenkijoje ir Čekoslovakijoje. Tačiau viena svarbi išlyga skelbė, kad sienos gali keistis taikiomis priemonėmis. Taip ir įvyko, tik po 15 metų.
Įtampa Rytų ir Vakarų santykiuose dabar vėl yra didelė, kurstoma V. Putino išgalvotų nusiskundimų dėl Ukrainos. Siekis išvengti karo iš esmės turėtų jungti virtinę atgrasymo priemonių: griežtas ekonomines sankcijas, dosnią pagalbą Ukrainai, taip pat dideles amerikiečių vadovaujamas karines pratybas NATO šalyse, besiribojančiose su Rusija.
Norėčiau pasiūlyti ne tik stoti akistaton su V. Putinu, bet ir užklupti jį nepasirengusį siūlymu atgaivinti Helsinkio procesą. Rusija sako norinti derėtis dėl Europos saugumo ateities? Puiku, mes sutinkame – ir taip pat turime savų reikalavimų. Pirmiausia turėtume priminti V. Putinui, kam Sovietų Sąjunga – šalis, kurią jis taip gerbia – pasirašė 1975 metais.
Pirmajame klausimų „krepšelyje“ buvo pagarba kitų šalių suverenitetui ir teritoriniam vientisumui, ginčų sprendimas taikiai, be jėgos panaudojimo ar grasinimo ją panaudoti. Rusija pažeidė visa tai Ukrainos atveju. Namie ji sistemingai pažeidinėja pažadą gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves, „įskaitant minties, sąžinės, religijos ar įsitikinimų laisvę“.
Galime pakelti ir kitus „krepšelius“. Jie apėmė kultūrinį ir edukacinį bendradarbiavimą, šeimų susijungimus ir geresnes sąlygas žurnalistams – visus klausimus, kuriuos, švelniai tariant, galima tobulinti Rusijos pusėje. Atvirai tariant, V. Putinas laužo Leonido Brežnevo pažadus. Tai verta pabrėžti.
Ką būtume pasirengę pasiūlyti mainais? Mano pasiūlymas būtų ginklų kontrolė, ypač visų rūšių branduolinių ginklų atžvilgiu, ir karinių pratybų skaidrumas. Apie tokius dalykus kalbėjomės su L. Brežnevo Kremliumi. Apie juos galime pasikalbėti su V. Putinu. Jei nepavyks, mums tai nepakenks. Jei susitarsime, būsime saugesni.
Abejoju, kad Rusijai tai bus patrauklu. Kremlius nori konfrontacijos ir brangina savo nuoskaudas. Tačiau aiškiai ir entuziastingai siūlydami dialogą, mes atremiame pagrindinį V. Putino raudų elementą, esą arogantiški Vakarai daro, ką nori.
Svarbiausia, kad priešingai nei pirmosiose Helsinkio derybose, prie stalo būtų visos suinteresuotos šalys. Taigi, užuot demonizavusi Ukrainą kelių Vakarų lyderių akivaizdoje, Maskva stotų akis į akį su ukrainiečiais. Tai būtų pažanga.
Edwardas Lucasas Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas
Tai yra autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos
