Ši strategija – ir beprasmiška, ir duodanti priešingų rezultatų. Ji neturi prasmės, nes Lietuva žemyninei Kinijai beveik nieko nepardavinėja: 2020 metais ten iškeliavo prekių už 300 mln. eurų – tai sudaro mažiau nei 1 proc. viso eksporto. Sankcijos taip pat neveiks priešinga kryptimi. Bet kokios prekės, eksportuojamos į Europos Sąjungos bendrąją rinką, gali keliauti į bet kurią ES šalį. Kinija negali uždrausti lietuviams pirkėjams užsisakinėti prekes per Latviją ar Lenkiją. Be to, 600 mln. dolerių vertės naujos Amerikos garantijos ir paskolos eksportui (taip pat auganti prekyba su dėkingu Taivanu) turėtų su kaupu kompensuoti bet kokius ekonominius nuostolius.
Neįstengusi pasiekti savo tikslo Kinijos vadovybė žlugdo savo reputaciją. Anksčiau ji taip pat yra skelbusi sankcijų kitoms šalims (Japonijai, Norvegijai, Australijai, net Taivanui). Tačiau jos smogdavo specifinėms prekybos sritims. Kaip pažymi Jeffrey Wilsonas, dirbantis Perte įsikūrusiame viename iš Australijos analitinių institutų – JAV ir Azijos centre – tikslas buvo „pakenkti prekybai, o ne ją sunaikinti“.
Naujasis žingsnis neturi precedento savo mastu ir griežtumu. Jis šiurkščiai pažeidžia taisykles, nustatytas Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) – tarptautinės valdančiosios institucijos, į kurią Kinija įstojo 2001 metais (ironiška pastaba: remdamasi PPO pagrindu Kinija iš tiesų pripažįsta Taivaną prekybos partneriu, nors dabar faktiškai teigia, kad Lietuva neegzistuoja).
Ši nepaprastai perdėta reakcija tikriausiai paskatins stipresnį atoveikį iš ES, svarstančią imtis ypatingųjų priemonių savo narėms apsaugoti būtent nuo tokio pobūdžio „ekonominio spaudimo“. Pasirinktas laikas vargu ar galėjo būti palankesnis „vanagams“ Europos Parlamente arba neparankesnis pageidaujantiems tik švelnios kritikos Kinijos komunistų partijos vadovybės elgesiui.
Pekino režimo niekas nevertė to imtis. Jis galėjo paprasčiausiai nekreipti dėmesio į kitų šalių pastangas (iš esmės simbolines) stiprinti ryšius su Taivanu. Pavyzdžiui, niekas nebūtų pastebėjęs praeitą mėnesį ten apsilankiusios mažos Baltijos šalių įstatymų leidėjų delegacijos, jeigu ne įniršio protrūkis, kurį jų kelionė taip smagiai išprovokavo Pekine. Trumpai tariant, Kinijos maksimalistinė strategija Taivano atžvilgiu yra puikus pagrindas jos kritikų asimetrinio karo priemonėms. Kaina – mažytė, o poveikis – milžiniškas.
Kinija taip pat stengiasi apšmeižti Lietuvos tarptautinę reputaciją. Savo negrabiai suformuluotomis tviterio žinutėmis Užsienio reikalų ministerijos atstovas Zhao Lijian tvirtino:
„#Lietuvoje kadaise vyko [didžiausios] žydų žudynės per istoriją. Šiandien rasizmas išlieka didžiulė problema šioje šalyje – žydai ir kitos etninės mažumos kenčia nuo rimtos diskriminacijos. Vaikų teisės taip pat šiurkščiai pažeidžiamos. Lietuva, kurioje žmogaus teisių padėtis apverktina, turėtų giliai susimąstyti ir pateikti atsakingą paaiškinimą tarptautinei bendrijai.“
Vargu, ar ir tai suveiks. Šalis, laikanti daugiau kaip milijoną žmonių vergiško darbo ir protų kontrolės stovyklose turėtų saugotis kaltinti žmogaus teisių pažeidimais kitus. Lietuvos žydų bendruomenė puolė ginti savo šalies, smerkdama manipuliavimą Holokausto tema dėl politinių tikslų ir ragindama žemyninę Kiniją suteikti savo tautinėms mažumoms tokias pat teises, kokiomis tokios bendrijos džiaugiasi Lietuvoje.
Dabar Lietuva gali lengviau atsikvėpti. Jos ryžtingi ir išradingi veiksmai pritraukė milžinišką tarptautinį susidomėjimą, ypač Vašingtone. Laikais, kai kyla rimtų problemų dėl Rusijos ir Baltarusijos, visa tai atneš dividendų. Amerikos pagalbos siekiančios kitos šalys, ypač Ukraina, turėtų iš to pasimokyti.
Edward Lucas, Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas
Tai yra autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos
